captcha

Jūsų klausimas priimtas

Odeta Vasiliauskaitė. Raudonoji Kanų kino festivalio drama

Pirmiausia, jokios dramos greičiausiai čia ir nėra, nes tas, kas į Kanus važiuoja nuolat, pasakys, jog viskas – „absoliutaus normalumo ribose“. Televizijos ekranuose, interneto portaluose ir glamūriniuose žurnaluose prabanga žėrinčios žvaigždės – jau tik rezultatas.
EPA-ELTA nuotr.
EPA-ELTA nuotr.

Pirmiausia, jokios dramos greičiausiai čia ir nėra, nes tas, kas į Kanus važiuoja nuolat, pasakys, jog viskas – „absoliutaus normalumo ribose“. Televizijos ekranuose, interneto portaluose ir glamūriniuose žurnaluose prabanga žėrinčios žvaigždės – jau tik rezultatas.

Jei važiuoji į Kanus arba Nicos apylinkes gegužės mėnesį šiaip sau pasigrožėti Prancūzijos Rivjera, patartina arba keisti atostogų planus, arba pasiruošti, kad jokių atostogų nebus. Sulėkusi pusė Europos nei ramybės, nei žavesio nesuteikia. Dar pridėkime visur šmirinėjančias kino žvaigždes: vidutinės reikšmės, kurios niekam neįdomios, ir pasaulinio lygio kino pramonės atstovus, kurie sukelia masinę euforiją. Pastarųjų medžioklė ištraukia iš namų Kanų miestelio vyresnio ir daugiau nei vidutinio amžiaus moteriškaites (asmeniniai pastebėjimai), kurių išmonei nėra nei galo, nei pabaigos: dažytojų kopėtėlės (kad iš kuo aukščiau ir kuo geriau matytų žvaigždes), skėčiai skėtukai (ir nuo saulės, ir nuo lietaus), mažasis palapinių miestelis ir pakaitinės „darbo“ valandos su kolegėmis, kad tik, neduokdie, kas nors neatmuštų geresnių stebėjimo pozicijų.

Frazė, kad jeigu tavęs nėra Kanuose, tavo šalies kinas neegzistuoja, apibūdina šito festivalio svarbą, dydį ir... pinigus, aišku. Kino pramonės patriarchai ir pradedantieji Kanuose tikrai turi ką veikti. Tai – oficiali ir neoficiali filmų pirkimo-pardavimo meka. Šalia teatrų – valstybių paviljonų miestelis, kuriame kiekviena šalis pristato savo filmus, vadybines, prodiusavimo galimybes, žodžiu, viską, kas susiję su žodžiais „kino industrija“. Svarbu net vieta, kur stovi tavo šalies paviljonas, kaip jis yra „išbaigtas“, ką gali pasiūlyti užsukusiesiems. Gėrimai, maistas? Taip. Sauna? Taip. Jachta?... Irgi taip! 

Raudonasis JIS. TAI, ką omeny turi visas pasaulis, yra prie „Grand Theatre Lumiere“. Čia šimtų paparacių (ir ne tik) blykstės nukreiptos į JĮ. Patekti į pagrindinį teatrą – ne toks jau paprastas dalykas kiekvienam mirtingajam. Bilietų nenusipirksi, nes jų tiesiog neparduoda, gali pakliūti tik su specialiais pakvietimais. Bet net ir ne čia svarbiausias patekimo ant raudonojo kilimo kriterijus. Ogi visagalis dresscode. Į vakarinius seansus jo paisyti tiesiog privaloma, nes apsauga griežtai kontroliuoja, kas šiuo klausimu gali patekti į filmą, o kam pasakyti: „Gero vakaro, bet ne šiame teatre.“ Priešais mane stovėjęs vyriškis buvo neįleistas vien todėl, kad jo ekstravagantiški ryškiaspalviai batai neatitiko kvietime reikalaujamo aprangos stiliaus. Moterys neturėtų pamiršti pėdkelnių po suknelėmis (tokių buvo ir tokios filme nebuvo)…

Dar šiek tiek detalių: savo aprangą ir spindesį pademonstruoti gali tik atstovėjusi milžiniškoje eilėje. Ir atvyksti į tą eilę mažiausiai prieš pusantros valandos. Ir tikrai ne su čipsais, popkornais ar kokakola. Viskas ne taip, kaip normaliuose kino teatruose. O eilėj dar irgi reikia žinoti, kurioje stovėti. Nes vienoje jų – laimingieji į parterį. Šios eilės „dalyviai“ turi teisę eiti VISU Raudonuoju kilimu. Kitoje eilėje – turintieji pakvietimus į teatro balkoną, todėl eina trumpesnę Raudonojo kilimo atkarpą. Tiesa, nepamirškime išsipusčiusių damų ir damučių (rečiau – džentelmenų), prie teatro stovinčių su plakatėliais, kuriuose skelbiama: „Šįvakar būsiu graži tavo palydovė. Gal turi atliekamą pakvietimą į kiną?“

Pastaruosius keletą metų Kanuose kalbama ne tik apie filmus ir kino pramonę. Ne mažiau dėmesio sulaukia ir oras. Atrodytų, Prancūzijos Rivjera nė iš tolo neturėtų skųstis pamažintu saulės dėmesiu, tačiau Kanų festivalio atidarymas – lyg užkerėtas – tiesiog skęsta lietuje, o žvaigždės vardinių vienetinių drabužių padalkas traukia iki kelių. Šiemet per atidarymą lijo klaikiai. Raudonasis „Grand Theatre Lumiere“ kilimas tiesiog mirko, tačiau oriai iš prabangių festivalio automobilių lipančios žvaigždės iškentė stichiją ant Raudonojo. „Jei ne festivalio dvasia ir prestižas, tikrai nebūtų reikalo čia murkdytis“, – sako festivalio atidaryme  dalyvavęs lietuvis pabrėždamas, kad kiaurai permirkusį kostiumą džiovino keletą dienų, todėl negalėjo eiti į kitus priėmimus...

Kanuose raudoni kilimai nieko nestebina. Kiekvienas teatras, kuriame demonstruojami įvairių programų filmai, svečius pasitinka Raudonuoju. Net kavinės, restoranai, viešbučių įėjimai iškilmingai kviečia raudona spalva. Beje, žymusis Didžiojo teatro Raudonasis kilimas keičiamas kasdien. „Šventė teatre, iškilmingumo jausmas turi būti kiekvienam ir kiekvieną dieną“, – skelbia Kanų kino festivalio rengėjai.

Gal ir per daug ironijos žinant faktą, kad ir pačiai pirmąkart buvo viskas įdomu, netikėta, nepatirta. Norėta ir pačiupinėt, ir pajaust, ir pabūt, kur niekad nebuvai, o gal ir nebebūsi, ir suprast, kas kitiems Kanuose šiomis dienomis atrodo normalu.

Saugo visur, viską ir visaip. Didelio masto renginiuose saugumo klausimas tampa vienas svarbiausių. Kanuose, kur knibždėte knibžda kino pramonės žvaigždžių iš viso pasaulio, tai tampa bene garbės reikalu. Atrodytų, akreditacijų tikrinimas – tiesiog paranojiškas, tačiau beviltiškomis saugos tarnybų spragomis pasinaudotų ir penkiametis: kolega, visai nepatikrintas, sėkmingai į pastatą atsinešė projektorių, aštrius laikiklius ir kitą įrangą. Viskas supakuota, iš išorės nesimato, todėl tikrai turėtų kilti įtarimų, kad viduje gali būti bet kas… Tačiau tu tik pabandyk nueiti į tualetą nepatikrintas! Žiniasklaidai skirtose konferencijų salėse, laukiamuosiuose ar prie įėjimo į didesnes patalpas ne tik iškratoma rankinė ir pašalinami skysčiai, bet tenka pereiti ir metalo detektoriaus kontrolę. Net patenkant į Didžiojo teatro salę, tenka pereiti mažiausiai tris patikrinimus. Kad sistema veikia netobulai, rodo ir keli incidentai festivalio metu. Pirmiausia, iš viešbučio kambario buvo pavogti 1 mln. dolerių vertės juvelyriniai šveicarų firmos „Chopard“ dirbiniai. Vėliau per tiesioginį televizijos interviu su „Oskaro“ laureatu Christoferiu Waltzu vienas vyras ėmė šaudyti tuščiais šoviniais. Niekas nebuvo sužeistas. Apie tai kalbėjo tik žiniasklaida, o Kanai ir toliau gyveno Raudonojo kilimo nuotaikomis, susitikimais su aktoriais ir režisieriais, mėgavimusi gražiais vaizdais ir filmais. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...