captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Gegužės gamtos stebuklai

Ši diena, gegužės 21-oji, minima kaip Pasaulinė kultūrų puoselėjimo diena. Sakanti visiems, kad nėra pasaulyje mažų tautų, nėra nereikšmingų ar menkų kultūrų. Tarsi pievų žiedai, - grožį sukuria jų įvairovė. O rytoj, gegužės 22-ąją – biologinės įvairovės diena, minima tarptautiniu lygiu nuo 2001-ųjų metų. Jos renginiai ragina vykdyti Jungtinių Tautų konvenciją, kurios tikslas – atkurti pažeistas, žmogaus veiklos nualintas ekosistemas bei jas globoti, siekiant išsaugoti žmonijos ateičiai. Pasirodo, kad tokia veikla nėra vien investicija į sveiką gamtinę aplinką; nesaugant biologinės įvairovės, pasaulyje  prarandama apie 3 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai milžiniški nuostoliai, nepalyginami su tomis lėšomis, kurių reiktų ekosistemoms atkurti.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Ši diena, gegužės 21-oji, minima kaip Pasaulinė kultūrų puoselėjimo diena. Sakanti visiems, kad nėra pasaulyje mažų tautų, nėra nereikšmingų ar menkų kultūrų. Tarsi pievų žiedai, - grožį sukuria jų įvairovė. O rytoj, gegužės 22-ąją – biologinės įvairovės diena, minima tarptautiniu lygiu nuo 2001-ųjų metų. Jos renginiai ragina vykdyti Jungtinių Tautų konvenciją, kurios tikslas – atkurti pažeistas, žmogaus veiklos nualintas ekosistemas bei jas globoti, siekiant išsaugoti žmonijos ateičiai. Pasirodo, kad tokia veikla nėra vien investicija į sveiką gamtinę aplinką; nesaugant biologinės įvairovės, pasaulyje  prarandama apie 3 procentus bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai milžiniški nuostoliai, nepalyginami su tomis lėšomis, kurių reiktų ekosistemoms atkurti.

Šių abiejų  gretimų dienų  siekiai gražiai atsispindi lietuvių tradicinėje kultūroje. Ryšys su gamta – pagrindinis mūsų tautinių papročių bruožas. Visa čia buvo persmelkta pagarba gyvybei, kokia įvairia forma ji besireikštų... Iš senovės ateina tokios nuostatos, nes žemdirbio rūpesčiai labai susieti su gamtos reiškiniais. Tūkstantmetė patirtis išmokė pagarbaus santykio su gamta, neardančio tos ekosistemos, kurią vadiname tėviške...

Gegužę mūsų krašte įvyksta didysis gamtos stebuklas – gaivioji žaluma ir žiedai užlieja pievas, miškus, net vandenis. Nors tai nutinka kasmet, bet visados sujaudina, džiugiai nuteikia. Lapuočių miškas per šį mėnesį kelis kartus pakeičia savo paklotės spalvą: po mėlynųjų žibučių žydėjo baltosios ankstyvės, tada – baltosios ir geltonosios plukės, ogi eglynuose - kiškio kopūstėliai. Gražūs ir pavasariniai paupių pievų žiedai: žiognagės, veronikos, purienos. O kai pakeles užlieja linksmas pienių geltonis, taip ir maga keliauti!

Saulė šiandien įriedėjo į Dvynių žvaigždyno ženklą; taigi prasidėjo paskutinysis pavasario tarpsnis, nes lygiai po mėnesio – vasaros saulėgrįža. Ilgai šiemet laukėme pavasario pradžios, o štai dabar gamta skubėdama vasarop netgi aplenkė savo laiką, fenologinį kalendorių.  Jau sninga sodų žiedlapiais ir guobų pūkais. Gražiausiai sulapoję  visi medžiai, pumpurus ėmė skleisti ir uosis. Kodėl jis paskutinysis, pasakojama senoviškoje sakmėje:

„Visi medžiai turi akis ir mato. Tai jie sprogsta laiku. O uosis iš savo puikybės kažkada apako. Tai jis dabar kitų medžių klausia:

– Ar jūs jau išsprogę?

Medžiai sprogdami juokias iš neregio, sako:

– Kad dar ne!

Kada medžiai jau seniai su lapais būna, pasako uosiui:

– Ko tu vis nuogas? Mes jau seniai išsprogę !

Tada uosis labai skubiai išsprogsta. Pagyvenęs uosis iki rudens, klausia vėl medžių:

– Ar jūs jau be lapų?

Medžiai jam sako:

– O, jau seniai !

 O dar jie būna su lapais – juokias iš uosio. Tada vėl jis vieną dieną nuberia savo lapus, nes jisai aklas“.

Senų senovėje taip būta; vėliau Dievas atėmė iš medžių gebėjimą kalbėti. Gal ir už tokius negražius bei piktus juokus...

Tas uosio aklumas įdomiai siejasi su kita sakme, kurioje pasakojama, kad labai seniai pajūryje gyvenęs žmogus, vardu Teisus. Jis pasižymėjo geru būdu ir noru visiems padėti, sutaikyti susipykusius. Jam mirus, dievai jį pavertė uosiu ir pavadino teisybės medžiu. Čia prisimintina, kad graikų teisingumo deivė Temidė vaizduojama su raiščiu ant akių, - kad jos sprendimai būtų visiškai bešališki, neįtakoti jokių įspūdžių. Ir lietuvių patarlės sako: „Yra teisybė ant svieto, tik kad be akių”; arba taip: „Teisybė akla, į mišką išvaryta”…

Ir kai dievai nužengdavę į žemę, jų buveinė būdavusi plačiašakio uosio paūksmė. Gumbinės apylinkėse, Mažojoje Lietuvoje užrašytoje dainoje tokie žodžiai:

     Oi eisiu, aš eisiu                  Ten Dievas teisingas

     Į gilią girelę.                            Mane išklausys.

     Į gilią girelę                             Mano vargus, mano bėdas

     Pas teisų uoselį.                   nuramins…

Dar pasakojama, kad Kauno apylinkėse kitados augęs dvikamienis uosis. Tai žmonės tikėdavosi prie jo atgauti sveikatą. Prasispraus pro kamienų tarpą, ir  ligos pasilieka kitoje pusėje, taigi praeityje. Žemaitijoje paplitęs tikėjimas, kad uosio bijančios gyvatės. Štai kodėl šis medis dažnai sodintas ir prie sodybos, ypač tos, kuri arčiau miško. Senųjų parkų uosius pastaraisiais metais gerokai praretino ligos, būtina sodinti jaunus medelynų įvairovei.

Ąžuolai, stiprybės simboliai, pavasarį sulapojimu gerokai pralenkia teisybės medžius. O ypač nudžiugino, kad gyvi tie ąžuoliukai, kurie pernai buvo pasodinti prie aukščiausios Lietuvos kalvos. Praėjusį šeštadienį buvo gera proga pasidžiaugti jų gyvastimi: simboliniu žygiu nuo Medininkų pilies iki Aukštojo kalvos buvo paminėta dvidešimties metų sukaktis, kai mūsų įžymusis alpinistas Vladas Vitkauskas pirmasis iš lietuvių įkopė į Everestą, aukščiausią planetos viršukalnę. Įgyvendindamas daugelio tautiečių, pamilusių kalnus ir žygius, svajonę... Išdidžiai suplevėsavo Lietuvos trispalvė 8848 m. aukštyje, pritvirtinta prie alpinisto ledkirčio. O po to sekė Vlado Vitkausko žygiai į visų Žemės kontinentų aukščiausias viršukalnes; Lietuvos vėliava pirmoji tapo taip išaukštinta. Nuo tada ir graži tradicija Gedimino pilies vėliavą perduoti mokyklai, kuri labiausiai to verta... Taigi šie didvyriški alpinisto žygiai - tai ne vien sportiniai pasiekimai; jie labai stiprina mūsų patriotinius jausmus. Apie tai ir kalbėta prie apeiginio aukuro ant Aukštojo, minint įkopimo Everestan 20-metį. Beje, šiemet sukanka 60 metų, kai šį planetos tašką palietė žmogaus koja; australietis Hilaris ir šerpas Tensingas stovėjo ant aukščiausiojo kalno 1953 m. gegužės 29 dieną. Kiekvienas žmogus turi savo Everestą – svajonę, siekį, užmojį, viltį; tebūnie tai  susieta ir su Lietuvos ateitimi...

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...