captcha

Jūsų klausimas priimtas

J. Banionis. Nepriklausomybės šimtmečio link: liudijimai ir vizijos

Lietuvos Nepriklausomybės minėjimo diena vienaip ar kitaip pradėta švęsti nuo pat pirmųjų jos metinių. Kai 1919 metais artėjo pirmoji Vasario 16-osios sukaktis, savo laisvę ir nepriklausomybę paskelbusi jauna Lietuvos valstybė atsidūrė svetimų jėgų pavojaus akivaizdoje ir buvo įvedusi nepaprastąją karo padėtį.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Tuometinis Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius, vertindamas šituos nerimastingumu persunktus debesis, susikaupusius virš gležno, dar kuriamo valstybės nepriklausomybės rūmo, rašė: „Mūsų laisvė dar tik brėkšta, nes svetimieji iš mūsų žemių dar nepasitraukė, nes priešininkas ją pavergęs laiko. Bet mes negalėjome ir šios laisvės, kokią mes jau turime, dabar nešvęsti. Taip sunkiai tą savo laisvę atgauname, tokiais vargo keliais mes prie jos einame ir dar tiek darbo turime padirbti, tiek vargo išvargti, kad tą mūsų laisvę apgynus, praplėtus ir sutvirtinus.“1 Tatai neabejotinai nulėmė pirmosios Nepriklausomybės šventės santūrumą.

Tačiau būta svarbaus ir prasmingo akcento – tuomet pasitinkant šią šventę, viena Kauno, tapusio Lietuvos laikinąja sostine, centrinių gatvių buvo pavadinta Laisvės alėja. Iki tol ši miesto gatvė vadinta viešpatavusių carų ir kaizerio vardais. Dar pirmosios sukakties išvakarėse, vasario 15 d., pats Kaunas, pateisindamas naująjį statusą, pasipuošė didžiųjų Lietuvos kunigaikščių paveikslais, o visuomenės atstovai susirinko į senąją Rotušės aikštę išsakyti trokštamos laisvės lūkesčių. Tarp susirinkusiųjų buvo ir Vokietijos įgaliotinis (komisaras) Lietuvai Liudvikas Zimerlė (Ludwig Zimmerle).

Vasario 16-osios rytas prasidėjo iškilmingomis pamaldomis šv. apaštalų Petro ir Povilo katedroje, dalyvaujant Valstybės Tarybos ir ministrų kabineto nariams. Pamaldoms pasibaigus, pirmųjų Nepriklausomybės metinių minėjimas persikėlė į Miesto teatrą, kur įvyko oficialusis posėdis. Baigiamasis akordas – suvaidinta istorinė herojinė drama „Pilėnų kunigaikštis“. Šį Marcelino Šikšnio-Šiaulėniškio veikalą Antano Sutkaus suburti artistai pastatė per tris savaites. Vadovaujami režisieriaus, A. Jasiūnienė, O. Sabakonytė, Kazys Lekeckas, Jonas Strazdas, A. Jurašiūnas ir kiti repetavo „Aušros“ berniukų gimnazijoje ir sukūrė tikrovišką, patriotinius jausmus žadinantį, stiprybės Tėvynės gynime teikiantį vaizdinį.

Vasario 16-osios paradas Klaipėdoje. 1923 m. Autorius nežinomas. LCVA.

Dekoracijas spektakliui rengė dailininkas Adomas Galdikas, tam panaudodamas vokišką brezentą, nelegaliai gautą ir atgabentą net iš Kybartų, o nelengvos suflerio pareigos buvo patikėtos A. Vizgirdai. Kaip mini teatralas Vytautas Bičiūnas, vaidinimas prasidėjęs iškilmingai – žygiuojant per salę dviem trimitininkams. Tuomet pakilus uždangai, scenos gilumoje žiūrovai išvydo Lietuvos trispalvę ir Vytį, ir visi drauge su choru sugiedojo Tautišką giesmę.

Šitas Nepriklausomybės pirmųjų metinių proga pastatytas spektaklis buvo rodomas dar bent keturis kartus ir, visur jautriai keldamas neapsakomus meilės savajai tėvynei Lietuvai jausmus, neabejotinai stiprino lietuvių tautinę dvasią. Kaip pažymi to meto liudininkai, pavyzdžiui, rodant „Pilėnų kunigaikštį“ Kauno komendantūroje, scenos herojų didvyriškumas taip paveikė žiūrovus, kad jie, ragindami eiti vyti įsibrovusius priešus, ėmė gausiai rinktis miesto sode ir būrėsi į savanorius. Pirmosios Vasario 16-osios sukaktuvės, nors buvo paženklintos rimties, susikaupimo, bet reiškiant didelę viltį, užbaigtos įvairiaspalvių liepsnų liepsnelių, nudažiusių vakarinę Laikinosios sotinės padangę, sušvitimu.

Bandyta 1919 m. Vasario 16-ąją švęsti ir istorinėje Lietuvos sostinėje Vilniuje, kur tada viešpatavo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko deklaruota proletariato valdžia. Šia proga Krengelio salėje surengtas koncertas-mitingas. Tik tokia renginio forma raudonosios diktatūros metu tebuvo leidžiama rinktis į susibūrimą. Prakalbas sakė kunigas (vėliau vyskupas) Mečislovas Reinys, poetas Liudas Gira, aktorius Juozas Vaičkus. Po to prasidėjo koncertas, kurio pradžioje skambėjo patriotinės eilės. Deja, netrukus salėn įsiveržė V. Kapsuko bolševikinės valdžios komisaras, lydimas ginkluotų raudonarmiečių. Nutraukę tik prasidėjusį koncertą, jie puolė tikrinti dalyvaujančiųjų dokumentus. Tuomet buvo suimti žinomi lietuvių visuomenės veikėjai Felicija Bortkevičienė, kun. Povilas Dogelis, kun. Juozas Vailokaitis.

Lietuva, netekusi istorinio Vilniaus, gedinti ir nesusitaikanti su šia neteisybe, tvirtai pasiryžusi pateisinti visą Vasario 16-osios akto (nutarimo) tekstą, žengė į trečiąjį XX a. dešimtmetį. Toks pasiryžimas buvo skelbiamas tvirtai ir vienareikšmiškai: „Pagerbdami atmintį žuvusiųjų už Lietuvos laisvę karžygių, atminkime ir įsidėmėkime, kad kol Vilnius bus neatvaduotas, tol Lietuvos nepriklausomybės rūmas nėra užbaigtas; jam trūksta ketvirtosios sienos.“2 Tvirtinant tą Lietuvos nepriklausomybės rūmą, svarbi buvusi 1920 m. gegužės 15 d., kai susirinko išrinktas Lietuvos Steigiamasis Seimas, kuris, kaip teigė Mykolas Biržiška, įteisino Lietuvos Tarybos 1918 m. Aktą3.

Neeiliniai visai Lietuvai tapo ir 1922 metai, kai Steigiamajame Seime buvo priimamas įstatymų įstatymas – Konstitucija. Tuomet jauną valstybę užliejo plati dvasinio ir materialiojo kuriamojo darbo banga, o Nepriklausomybės šventės dieną tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis Lietuvos ateities lūkesčius reiškė tokiais žodžiais: „Ir tokiu būdu bus nustatyti mūsų valstybės patvarūs pamatai, kur bus užtikrinta visiems piliečiams lygybė ir laisvė, silpniesiems globa, kur bus saugojama, kad nebūtų vietos nei skriaudžiamiesiems, nei skriaudėjams, o lietuvių tautai taip karžygiškai pakėlus sunkią priespaudos naštą, kankintinių vainiku apsivainikavusiai, laisvės kainą pažinusiai bus galų gale patiektos tinkamos sąlygos nekliudomai darbuotis dvasinės bei materialinės savo kultūros naudai per ilgus ilgus nepriklausomos Lietuvos gyvavimo metus. Tegyvuoja Nepriklausoma Demokratinė Lietuvos Respublika!“4

Taigi Lietuva penktąsias Vasario 16-osios metines pasitiko jau įtvirtinusi savo nepriklausomybę ir laisvę, pripažinta didžiųjų pasaulio valstybių ir tapusi visateise Tautų Sąjungos nare. Laukdamas šios sukakties, Kaunas išsipuošė nepriklausomybę šlovinančiais šūkiais ir trispalvių jūra. Tas metų rytas buvo nešaltas – termometras rodė vos septynis šalčio, tad iškilmės vyko pagal iš anksto numatytą programą. Apie 11 val., pasibaigus bazilikoje iškilmingoms šventosioms mišioms, į gatvę pasipylė didžiuliai žmonių būriai ir visi jie patraukė į Žaliakalnyje plytinčią Parodų aikštę. Čia jau stovėjo išsirikiavę Lietuvos kariuomenės raiteliai ir pėstininkai. Netrukus pasirodė respublikos prezidentas A. Stulginskis, ir susirinkusi minia nuščiuvo. Tuo metu padange praskriejo lėktuvai, o žemę sudrebino patrankų šūviai.

Po prezidento ir kariuomenės vado pasveikinimo prasidėjo paradas. Jam pasibaigus, žmonės leidosi į Donelaičio gatvę, kur 14 val. šventės ceremonija tęsėsi greta Karo muziejaus iškilusio paminklo Žuvusiems už Nepriklausomybę kariams. Aidint orkestro gedulingam maršui, prie paminklo padedami vainikai nuo prezidento, Seimo, Vyriausybės narių, užsienio valstybių atstovų ir visuomenės. Po visų prakalbų suskambo Laisvės varpas, kuriam atsiliepė orkestras, iškilmingai atlikęs Lietuvos himną. Nuo šalimais esančios Užsienio reikalų ministerijos, kur pasveikinami susirinkę ministrų kabineto

nariai, eisena Laisvės alėja patraukia link respublikos prezidento rezidencijos. Ten tariami sveikinimo žodžiai prezidentui. Visas šventinis žygis baigėsi prie Seimo rūmų, kur 16.30 val. prasidėjo iškilmingas Seimo posėdis. Po jo garbingiausi šventės dalyviai buvo pakviesti į Tilmanso teatrą žiūrėti D. Verdžio operos „Rigoletas“. Vėlų vakarą Laikinosios sostinės pastatai pasipuošė žėrinčiomis iliuminacijomis, o padangė nušvito įvairiaspalvėmis raketų šviesomis.

Tais Lietuvai įsimintinais 1923 metais Vasario 16-osios diena įspūdingai paminėta ir Klaipėdoje, drauge visa valstybe šventusioje sėkmingą Sausio sukilimo baigtį. Vidudienį uostamiestyje prie Direktorijos rūmų išsirikiavo kariai, atvyko vyriausiasis sukilėlių vadas Jonas Budrys. Prasidėjo paradas, po kurio surengtas diplomatų ir visuomenės atstovų priėmimas. Vakaras baigėsi Šaulių salėje šventiniu koncertu, kurio metu pasirodė Kauno artistai: Vladislava Grigaitienė, Ona Rymaitė, Juozas Babravičius, Juozas Bieliūnas.

Salės pirmojoje eilėje sėdėjo Sausio sukilimo dalyviai, tarp jų – vadas J. Budrys. Kitoje eilėje – anglų karo laivo „Caledon“ karininkai, puskarininkiai, jūreiviai. Salėje taip pat matėsi ir Santarvės komisijos narių, vadovaujamų Žoržo Klinšanto (Georg Clinchant). Prieš patį koncertą 20 val. paskelbta svarbi žinia: Ambasadorių konferencija Klaipėdą ir jos kraštą pripažino Lietuvai. Tada orkestras sugriežė Lietuvos himną, o J. Budrys pasveikino sukilimo bendražygius. Po Tautiškos giesmės buvo išklausyti ir Santarvės šalių valstybiniai himnai. Šitaip penktoji Nepriklausomybės šventė tapo paženklinta neeiliniu įvykiu – trokštamu Klaipėdos krašto prijungimu prie istorinių Lietuvos žemių.

XX a. trečiajam dešimtmečiui persiritus į antrąją pusę, Lietuvos valstybės laukė nauji išbandymai. Išgyvenusi du laisvo ir nepriklausomo gyvenimo tarpsnius – Tarybos, Seimų, – Respublika įžengė į trečiąjį – prezidentinį... Jame ir sutikta Nepriklausomybės dešimtmečio sukaktis, kuri išsiskyrė iš ankstesnių minėjimų pilietiniu susikaupimu ir ramiu džiaugsmu. Šventės išvakarėse Vidaus reikalų ministerija pateikė malonų siurprizą – krašto policininkai pasipuošė naujomis uniformomis.

Vasario 16-osios paradas Klaipėdoje. 1923 m. Autorius nežinomas. LCVA.

Pačios Vasario 16-osios rytas, pasitaikęs įkyriai šaltas, išvydo Kauno pastatų fasadus nusagstytus margais tautiniais ornamentais ir vainikais, o daugelio namų languose įtaisytuose trispalviuose rėmuose matėsi prezidento, Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos atvaizdai. Dešimtmečio šventė prasidėjo lygiai 10 val. bazilikoje arkivyskupo Juozapo Skvirecko atnašaujamomis iškilmingomis mišiomis.

Pačiose garbingiausiose pirmosiose eilėse – prezidentas Antanas Smetona, vyriausybės, diplomatų korpuso nariai ir devynių užsienio valstybių atstovai. Didžiojo iškilmingumo nuotaiką sustiprino Aleksandro Kačanausko vadovaujamo choro su orkestru atliktoji giesmė „Salvum fac Republicam, Domine“. Nepaisant spustelėjusio šalčio ir ėmusios siautėti pūgos, po iškilmingų pamaldų gausi žmonių minia rinkosi prie greta Karo muziejaus iškilusio Žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę paminklo. Pagerbiant Lietuvos karžygius, net pusę valandos buvo skaitomos pavardės tų, kurie paguldė galvas už Tėvynės laisvę. Beje, dešimtųjų Nepriklausomybės sukaktuvių proga buvo pašventinta ir Kauno radijo studija, perdavusi šventines žinias visai Lietuvai.

Vidudienį pasibaigus tradiciniam diplomatų priėmimui pas prezidentą, Nepriklausomybės šventės iškilmės persikėlė į Valstybės teatrą, kur įvyko iškilmingas posėdis. Scenoje – jo prezidiumas, kur greta Tarybos narių sėdėjo Nepriklausomybės akto signatarai: Steponas Kairys, Mykolas Biržiška, Petras Klimas, Jonas Smilgevičius, Aleksandras Stulginskis, Jonas Vileišis, Kazimieras Bizauskas ir Jonas Vailokaitis. Pačioje posėdžio pradžioje prisiminta, kad iš dvidešimties Lietuvos Tarybos narių du – Jonas Basanavičius ir Jokūbas Šernas – jau išėję anapilin. Pranešėjas P. Klimas šitaip apibūdino Nepriklausomybės šventės prasmę: „/.../ kiekvienas didesnis tautos darbas reikalauja didesnio apmąstymo ir skaudžių patyrimų, taigi Vasario 16 d. aktas yra ilgų kovų, abejonių ir tragingų svarstymų uždavinys.“5

Visos iškilmės baigėsi Valstybės teatre dideliu koncertu. Operos choras, orkestras ir solistas Kipras Petrauskas atliko Česlovo Sasnausko sukurtą kantatą „Broliai“ (žodžiai kun. Motiejaus Gustaičio). Taip pat skambėjo dviejų lietuvių kompozitorių naujausi kūriniai: Juozo Gruodžio simfonija ir Jurgio Karnavičiaus rapsodija. Šventinio koncerto režisierius – A. Sutkus, dirigentas – Mykolas Bukša, o choreografas – Pavelas Petrovas. Apskritai Nepriklausomybės dešimtmečio renginys bylote bylojo apie išaugusį Lietuvos menininkų brandumą. Dar būtina pabrėžti, kad visos iškilmės tiesiogiai transliuotos per Lietuvos radiją. Tokiu būdu šįkart net atkampiausių vietovių gyventojai – visi, kurie jautėsi esą valstybės piliečiais, – galėjo tiesiogiai patirti Laikinojoje sostinėje vyravusią Nepriklausomybės šventės dvasią.

1933 m. vasario 16-ąją – per penkioliktąsias Nepriklausomybės metines – prezidentas A. Smetona per radiją kreipėsi į tautą nerimu paženklintais žodžiais: „Aptemo pasaulio dangus. Visuotinė krizė: materialinė ir moralinė. Kaip ją įveikti? Kaip visuotinės nelaimės išvengti? Tesišilie pasaulio galiūnai. Ne mūsų galioje pasukti žmonijos likimo ratas. Bet Lietuva randasi krize apsikrėtusių rinkyje, yra maža grandis milžiniškoje grandinėje, taigi turi persirgti drauge su kitomis šalimis bendrinę ligą. Visų pirma reikia vaduotis savo gerąja valia.“6 Toliau prezidentas, ieškodamas išeities iš susiklosčiusios padėties, pridūrė: „Su tokia valia ir tyra širdimi dirbti geriau ir daugiau, nekaip ligšiol kad buvo dirbama. Čia turi eiti pavyzdžiu visos vyriausybės aparatai.“7

Šitokie tikroviškai esmingi ir įžvalgūs A. Smetonos pastebėjimai, nuskambėję kaip leitmotyvas, nuteikė prasmingai pažymėti Nepriklausomybės sukaktį. Jos rytą Kaunas sutiko įprastai pasipuošęs trispalvėmis, Vytauto Didžiojo, J. Basanavičiaus, V. Kudirkos, A. Smetonos portretais. Penkioliktų jų sukaktuvių iškilmės prasidėjo vėlgi tradiciškai šventosiomis mišiomis Kauno bazilikoje, o jų transliavimo per radiją galėjo klausytis visa Lietuva. Dar viena šios Vasario 16-osios naujovė – rengiamos iškilmingos pamaldos visų kitų Kauno religinių bendruomenių maldos namuose. Po jų šventiniai renginiai persikėlė į Karo muziejaus sodelį. Muziejaus bokšte iš tolo žėravo Vytis ir Gedimino stulpai, o priartėjus prie prieš penketą metų iškilusios Laisvės statulos, buvo eksponuojamas paveikslas, kuriame pavaizduotas istorinis 1918 m. Lietuvos Tarybos posėdis. Šitaip prasmingai šventės dalyvių mintys nusikėlė į Lietuvos valstybės atkūrimo metą ir atmintyje atgimė tos dvi dešimtys Vasario 16-osios Akto signatarų – mūsų nepriklausomybės ir laisvės šauklių.

Po visų negandų ir sunkmečių netruko ateiti ir dvidešimtosios Nepriklausomybės metinės, kurios Lietuvai tapo dviguba švente. Kaip žinia, mūsų valstybė žengė į savo nepriklausomybės trečiąjį dešimtmetį jau su nauja Konstitucija. 1938 m. vasario 16-osios rytą Laikinoji sostinė skendėjo kaip niekada ryškioje šviesų jūroje. Visur žėrėte žėrėjo skaičius „XX“, švytėte švytėjo lempelėmis nusagstyti pastatai. Pagrindinėje miesto arterijoje – Laisvės alėjoje – suplevėsavo šimtai trispalvių, o vitrinose spindėjo tautinių spalvų fone įrengti Vyčio ženklai, valstybės prezidento A. Smetonos, tautos patriarcho J. Basanavičiaus, lietuvių žadintojo V. Kudirkos portretai.

Pačių jubiliejaus renginių pradžia – iškilmingos pamaldos jau arkikatedra tapusioje bazilikoje. Šventąsias mišias už laisvą tautą, laisvės atpirkėjus ir vadus atnašavo metropolitas J. Skvireckas. Garbingos bažnyčios vietos skirtos Lietuvos valstybės ir vyriausybės atstovams, rezidavusiems užsienio šalių diplomatams. Pasibaigus pamaldoms, iškilmių eisena su vėliavomis nutįso Nežinomojo kario kapo link. Čia, tradicine svarbių švenčių vieta tapusiame Karo muziejaus sodelyje, laukė naujas akcentas: suskambusiam Laisvės varpui pritarė Kauno bažnyčių varpai, o į pastarųjų gaudesį jungėsi ir visos Lietuvos bažnyčios.

Po to lygiai prieš porą metų pašventinto Vytauto Didžiojo karo muziejaus salėje prasidėjo iškilmingas minėjimas, kurio dėmesio centru tapo dailininko Jono Mackevičiaus paveikslo „Vytautas Naugarduko žemėje“ pristatymas. Susikaupimą lydinti džiugesio dvasia viešpatavo ir šia proga surengtame Seimo posėdyje, kuriame dalyvavo garbus užsienio valstybių atstovų ratas – visas Lietuvoje reziduojantis diplomatų korpusas. Jo dekanas, Belgijos karalystės pasiuntinys baronas de Selysas Fansonas (Selys Fanson) ištarė sparnuotą frazę: „Lai Apvaizda globoja Lietuvą ir leidžia jai ištisai įgyvendinti savo paskirtį! Lai istorinis Tėvynės simbolis, Baltasis Raitelis joja be kliūčių toliau, vydamasis savo Teisingumo ir Garbės idealą.“8 Žurnalistai pasigavo šiuos diplomato žodžius, ir jie jau kitą dieną mirgėjo pagrindinėse Lietuvos spaudos antraštėse. Posėdžio atsakomojoje kalboje prezidentas A. Smetona, iškeldamas didelius tautos nuopelnus, pabrėžė: „Ta pažanga, kurią Lietuva įgyvendino atgavusi savo suverenumą, yra glaudžiai susijusi jau su pačia tautos nepriklausomybės prigimtimi, nes tautos dvasinės ir materialinės pajėgos gali visai pasireikšti su sąlyga, kad gali pačios suvereniškai disponuotis.“9

Dvidešimtmečio šventė baigėsi dideliu Valstybės teatre surengtu koncertu. Juozo Tallat-Kelpšos diriguojamas simfoninis orkestras atliko Konstantino Čiurlionio žymiąją simfoninę poemą „Jūra“, aktorė Ona Rymaitė skaitė patriotines Balio Sruogos, Antano Miškinio, Fausto Kiršos eiles. Dar skambėjo nauji lietuvių kompozitorių kūriniai – J. Tallat-Kelpšos „Du senobiniai šokiai“ ir J. Karnavičiaus poema „Užugirio pasaka“, dedikuota prezidentui A. Smetonai. Viso šio šventinio koncerto iš Laikinosios sostinės klausėsi ne tik visa Lietuva, jį Kauno radijas transliavo ir į Prancūziją, Čekoslovakiją, Estiją bei Latviją. „Savo krašte iš savo medžiagos turime kurti,“10  – aidėjo įtaigūs žodžiai iš valstybės prezidento kalbos iškilmingame Seimo posėdyje ir jie darėsi Lietuvos piliečių – visų bei kiekvieno – rūpesčiu artimiausiai ateičiai. Sutemus Kaunas sutvisko įvairiaspalvėmis iliuminacijomis ir fejerverkų liepsnelėmis.

Ypatinga mūsų valstybei Vasario 16-osios šventė buvusi 1940 metais. Nors tada Europoje jau liepsnojo Antrasis pasaulinis karas, tačiau, nepaisant šalimais tvyrančios grėsmės, Lietuva tyliai, giliai išgyveno Laisvės jausmą ir pirmąkart oficialiai paminėjo Nepriklausomybės šventę istoriniame Gedimino mieste – toje amžinojoje lietuvių sostinėje, iš kur prieš dvidešimt dvejus metus ir pasklido po pasaulį garsas apie Lietuvos Tarybą ir jos Vasario 16-osios Aktą. „Todėl, prisidėdami prie visų Lietuvos dukrų ir sūnų džiaugsmo mes, Vilniaus miesto gyventojai, kokios tautybės būtume ir kokiomis kalbomis kalbėtume, švęskime didžią šventę rimtai ir pakilusia dvasia.“11  Tokiais prakilniais žodžiais iškilmių išvakarėse į vilniečius kreipėsi Lietuvos sostinės burmistras Konstantinas Stašys bei religinių ir tautinių bendruomenių atstovai.

Nepaisant Vasario 16-osios šventės rytą spaudusio šalčio, visoje Lietuvoje buvo juntamas nemažas žmonių judėjimas. Tuomet visi keliai vedė į Vilnių, tautos įvardytą kaip Lietuvos skausmą ir garbę. Aštuntą valandą ryto, vos saulė spėjo nurausvinti apšarmojusius Gedimino kalno medžius, senojoje Katedros aikštėje suskardeno trimitas. Jam atsiliepė garsas iš Pilies bokšto. Tasai trimitų pašnekesys bylojo, kad budi bokšto sargybinis. Vadinasi, budi visa Lietuva. Iš lėto Gedimino bokšto stiebu kyla trispalvė, o aikštėje taisyklingomis linijomis išsirikiavę Lietuvos kariuomenės kariūnai, atidavę pagarbą, užtraukia Tautišką giesmę. Gieda visi susirinkusieji, jiems pritaria pučiamųjų orkestras.

Po tokių kvapą gniaužančių akimirkų laukia dar vienas svarbus ir jaudinantis šventės tautinis akcentas. Netrukus po istorinės Lietuvos šventovės – Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros – skliautais nuvilnija lietuviškai tariami maldos žodžiai ir suskamba giesmės gimtąja kalba. Prasideda vyskupo Teofiliaus Matulionio atnašaujamos šventosios mišios. Giesmes gieda Lietuvos šaulių choras, vadovaujamas Nikodemo Martinonio, jį papildo skaidri solistės Aleksandros Staškevičiūtės atliekama „Ave Marija“. Kaip ir visuose Vilniaus iškilmių renginiuose, pamaldose dalyvauja Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Antanas Merkys.

Tą Vasario 16-osios rytą pamaldos už Lietuvos valstybę, jos ateitį įvyko ir kitų religinių bendruomenių maldos namuose: žydų sinagogose, sentikių ir stačiatikių cerkvėse, karaimų kinesėje, musulmonų mečetėje ir kalvinų kirchėje. Pasibaigus maldų metui ir kariuomenės paradui Katedros aikštėje, žmonės suplaukė į Didžiąją gatvę, kur prie istorinio namo (tuomet pažymėto antruoju numeriu) buvo atidengta paminklinė lenta, įamžinusi mūsų

Nepriklausomybės pradžią liudijantį Vasario 16-osios Aktą. Pagerbiant daktaro J. Basanavičiaus, dėl Vilniaus ir Lietuvos laisvės žuvusiųjų lietuvių karių savanorių atminimą, Rasų kapinėse buvo padėti vainikai.

Nuaidėjus vakarinei trimitų sąšaukai ir Pilies bokšte nuleidus trispalvę, vilniečiai ir miesto svečiai rinkosi į Miesto teatrą, tapusį sunkių Lietuvai bandymų liudininku. Kaip žinia, dar 1928 m. iš šių rūmų Juzefas Pilsudskis grūmojo mūsų tėvynei. Dabar teatras ramiai laukė prabylant teisėtų šio krašto šeimininkų. Iškilmingą prakalbą Lietuvos Vyriausybės vardu sakė ministras pirmininkas A. Merkys. Jis patvirtino, kad „lietuvių tauta nežino kelio atgal savo sostinės klausimu. Ji nesileis į jokius kompromisus. Ji kviečia visus Lietuvos gyventojus, visas tautines mažumas į bendrą mūsų tėvynės kūrimo darbą, tačiau jei tas jos kvietimas nebus tinkamai suprastas ar nebus išklausytas, ji pati savo vienos jėgomis nugalės ir šiuos sunkumus.“12  Po premjero šventinius žodžius savo gimtosiomis kalbomis visai Lietuvai tarė Vilniaus tautinių bendrijų atstovai.

Išklausius visus, prasidėjo šventinis koncertas, kuriame suskambo Česlovo Sasnausko kantata „Broliai“, o solo partiją atliko dainininkas Juozas Babravičius. Sutemus Vilniaus pastatai sutvisko iliuminacijomis, gatvėse tebešurmuliavo žmonių būriai, o sostinės padangėje švytavo prožektorių spinduliai. Visas dvidešimt antrąsias Nepriklausomybės sukaktuvių iškilmes, pirmąkart oficialiai pažymėtas Vilniuje, transliavo Lietuvos radijas. Ši Nepriklausomybės ir laisvės šventė įteisino Gedimino miesto, kaip tikrosios Lietuvos sostinės, vardą. Pagaliau ši diena liudijo, kad Vasario 16-osios Akto postulatas „Lietuva yra nepriklausoma valstybė su sostine Vilniumi“ yra įvykdytas.

Tačiau Europos žemyne prasidėjęs siaubas slopino šventės džiugesį, džiaugsmas maišėsi su rūpesčiais dėl ateities netikrumo, vis didėjančio Lietuvos nepriklausomybei pavojaus nuojauta dvelkė ir valstybės prezidento A. Smetonos kalba per Vilniaus ir Kauno radiją 1940 m. vasario 16 d. proga. Ji buvo pavadinta „Pamatai, ant kurių laikosi mūsų valstybės rūmas“. „Nepriklausomybės išsaugojimas eina iš dviejų sąlygų: vienos sudaromos kitų, antros savų pačių.“13 Išsipildyti buvo lemta pirmajai...

Prasidėjo Lietuvos okupacija, ir liko vien mintys apie būsimąjį ketvirčio amžiaus Lietuvos nepriklausomybės jubiliejų. Dar tų pražūtingųjų 1940 m. vasario 16 d. svajota, kad 1943 metais, švenčiant dvidešimt penktąsias metines, Vilniuje, tuometinėje E. Ožeškienės aikštėje, jau pervadintoje Nepriklausomybės ar Laisvės vardu, iškils Laisvės paminklas14. Ši vieta rinktasi neatsitiktinai, nes greta aikštės (dabar Gedimino pr. 9 ir 13) stovintys rūmai mena pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės žingsnius. Pro šią aikštę 1939 m. spalio 28 d. atgautojo Vilniaus grindiniu iškilmingai žygiavo Lietuvos kariuomenė. Iš čia iškilmių transliacijos per Lietuvos radiją klausėsi tuomet visa Lietuva.

Tačiau Lietuvos nepriklausomybės idėja tautos sąmonėje nežuvo ir žėravo per visus nelaisvės metus. Ją pasiaukojamai puoselėjo Lietuvos laisvės kovotojai, ištisą dešimtmetį nelygioje kovoje guldę galvas už visų mūsų laisvę. Gyvuojančią Vasario 16-osios dvasią liudijo visos Lietuvos partizanų vadų paskelbtoji 1949 m. Deklaracija, kuri bylojo tautos siekį – nepriklausomos valstybės atkūrimą – ir numatė jo kelius.

Visam pasauliui esant gyvą Vasario 16-osios dvasią nuolatos tvirtino politinė lietuvių išeivija, pasklidusi po Vakarus ir iš ten viešinusi Lietuvos laisvės bylą. Vasario 16-osios idėjai žlugti neleido ir pačioje Lietuvoje veikiantys disidentai. Jų nenuilstamomis pastangomis Vilniuje mišiomis šv. Mykolo bažnyčioje, gėlų padėjimu ant J. Basanavičiaus kapo Rasų kapinėse ir eitynėmis buvo pažymėtos 70-osios Lietuvos nepriklausomybės metinės15. Tuomet pasitraukęs į Vakarus disidentas Vytautas Skuodis kalbėjo: „Neveiklus lietuvis yra geras, nors ir netiesioginis, Lietuvos pavergėjo talkininkas. Neveiklumas – tai mūsų tautos kilnių siekų, jos idealų savotiška išdavystė. Mūsų visų lietuviškoji veikla – Lietuvos laisvės atgavimo garantija.“16

Atkūrus Lietuvos Respubliką, atgimė ir Nepriklausomybės šventė. Prasminga, kad laisvosios Lietuvos Vasario 16-osios minėjimai į programas įpynė neginčijamąją mūsų vertybę – šventąsias mišias, atnašaujamas ne tik Vilniaus arkikatedroje, bet ir kitose šalies bažnyčiose. Nūdienos Vasario 16-osios minėjimai įgijo ir naujų jau tradicija tampančių akcentų. Nebeįsivaizduojame šios šventės be didelio mūsų susibūrimo Vilniuje prie Signatarų namų (Pilies g. 16), kur iš balkono iškilmingai vardijamos, atliepiant šv. Jonų bažnyčios bokšto varpui, visų dvidešimties Nepriklausomybės Akto signatarų pavardės, o po to išklausoma Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio kalba, kuria pasidalijama naujomis įžvalgomis apie Lietuvą, Europą ir pasaulį.

Artėja Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetis. Apie šią neeilinę sukaktį svajota dar 1920 metais. Tada savo vizijas pateikė Antanas Žukauskas-Vienuolis. Pasak rašytojo, šimtasis nepriklausomos Lietuvos jubiliejus įvyksiąs Vilniuje, amžinojoje Lietuvos sostinėje, Tautos rūmuose. Ten ant marmuro salės sienų laurų vainikais apjuostuose paveiksluose bus galima matyti kovos dėl Lietuvos laisvės vaizdus. Greta – aukso raidėmis būsią iškalti istorinių Lietuvos aktų ir dokumentų tekstai. Kitoje – karžygių salėje – būsiančios įamžintos žuvusiųjų už šventą teisybę ir laisvą tėvynę pavardės.

Taigi 2018 m. vasario 16 d. Vilniuje, Lietuvių tautos namuose, palipęs į tribūną ir giliu žvilgsniu nužvelgęs „erdvę klausyklą“, lektorius prabilsiąs:

„Gerbiamosios klausytojos ir gerbiamieji klausytojai! Tai buvo prieš šimtą metų. Tai atsitiko dar tais laikais, kada mūsų dabartinė Laisva Nepriklausoma Lietuva dar vilko sunkų rusų caro jungą, kada mes, lietuviai, buvome savo Tėvynėje visų niekinami, visų skriaudžiami, kada buvo draudžiama mūsų kalba, persekiojami mūsų papročiai ir kada mes nieko kito daugiau ir neverti, kaip tik būt jiems vergai, pastumdėliai ir lenkti prieš juos savo nugaras...“17

Beje, Lietuvai minint savo Nepriklausomybės dešimtąsias metines, žymusis architektas Klaudijus Duž-Dušauskas keltas Tautos namų idėjas įdiegė vėlesniojo renesanso stiliumi sukurtame Basanavičiaus namų projekte. Pagal architekto viziją šitie rūmai turėsią iškilti Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Tai dviejų aukštų pastatas, kuriame buvo numatyta pusantro šimto tūkstančių knygų turinti biblioteka su skaitykla, muziejus ir meno parodų salė,

400 vietų paskaitų salė bei pagalbinės patalpos. Visų rūmų tūris – 35 tūkstančių kubinių metrų, o jų vertė 2,6 milijono litų18.

Ar tai neskamba kaip priesaika mums?

Juozo Banionio tekstas skelbtas 20-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.


1 Iškilmingas V. [valstybės] Tarybos posėdis // Lietuva, 1919 m. vasario 18 d.
2 Brangios sukaktuvės (vedamasis) // Trimitas, 1923 m. vasario16 d., Nr. 127.
3 Biržiška M. Minint Vasario 16-ą ją // Vasario 16, Čikaga, 1953, p. 5.
4 E. Prezidento ir Steigiamojo Seimo pirmininko A. Stulginskio kalba // Lietuva, 1922 m. vasario18 d.
5 10 metų Nepriklausomybės iškilmės Kaune // Lietuvos aidas, 1928 m. vasario 17 d.1 Respublikos Prezidento raštas Tautai // Lietuvos aidas, 1933 m. vasario 17 d.
6 Ten pat.
7 Diplomatinio korpuso linkėjimai Lietuvai // Lietuvos aidas, 1938 m. vasario 17 d.
8 Ten pat.
9 Mums reikia toliau triūsti ir darbuotis, pasiėmus daugiau galios iš taip artimos praeities. Prezidento A. Smetonos kalba iškilmingame Seimo posėdyje // Lietuvos aidas, 1938 m. vasario 17 d.
10 Vilnius pasiruošė Vasario 16 d. šventei. Atsišaukimas į sostinės gyventojus // Lietuvos aidas, 1940 m. vasario 14 d.
11 Mes atgaiviname 1918 m. ryžtingumą, Lietuvių tauta savo sostinės klausimu nesileis į jokius kompromisus. Min. Pirmininko A. Merkio kalba Vilniuje // Lietuvos aidas, 1940 m. vasario 17 d.
12 Pamatai, ant kurių laikosi mūsų valstybės rūmas. Respublikos Prezidento A. Smetonos kalba // Lietuvos aidas, 1940 m. vasario 17 d.
13 Rastenis V. Kas Vilniuje buvo, o dabar jau nėra // Lietuvos aidas, 1940 m. vasario 15 d.
14 Kšanavičius A. Vasario 16-osios šventė 1988–1990 m. // Bernardinai. lt, 2011 m. vasario 18 d.
15 Skuodis V. Kad laisvės nevertas, kas negina jos (kalba, pasakyta Los Andžele) // Lietuvių dienos, 1988, Nr. 3, p. 3.
16 Vienuolis A. Lietuvių Tautos šimto metų sukaktuvių šventės // Lietuva, 1920 m. vasario 15 d.
17 K. Duž-Dušausko Basanavičiaus vardo namų projektas // Technika, 1928, Nr. 4, p. 163–164.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...