captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Bogdanas. Kuo taps P. Porošenkos dovana V. Putinui?

Išrinktas Gruzijos prezidentu ir 2004 m. nuvykęs į Maskvą, Michailas Saakašvilis prieš susitikimą su Vladimiru Putinu ėjo melstis į cerkvę, kad tarp jųdviejų užsimegztų geri santykiai. Nepadėjo. Savo valstybės savarankiškumą gynęs ir ją sėkmingų reformų keliu vedęs gruzinas per keletą metų tapo turbūt nekenčiamiausiu politiniu veikėju Rusijos prezidentui.
Bogdanas. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Bogdanas. Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Kada M. Saakašvilis po dviejų kadencijų pasitraukė, o rinkimus laimėjo opozicinių partijų blokas, vadovaujamas Rusijoje praturtėjusio milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio, V. Putinas be jokių užuolankų sakė, jog tikisi, kad buvęs prezidentas sės į kaltinamųjų suolą. Tačiau M. Saakašvilis gavo kvietimą dėstyti iš vieno JAV universiteto ir 2013 m. išvyko tenai.

Gruziją nuo tada iš savo rūmų faktiškai valdo B. Ivanišvilis, kurio turtai yra didesni už metinį šalies biudžetą, ir didelė jų dalis yra Rusijoje. Turėdamas „Gazprom“ akcijų už 2 mlrd. JAV dolerių, jis yra stambiausias privatus šios valstybinės Rusijos dujų bendrovės akcininkas.

Pasikvietė asmeniškai

Petro Porošenka, tapęs prezidentu ant Maidano bangos – nors laikėsi nuo revoliucijos per saugų atstumą – ėmėsi reformų, kurių iš jo laukė ir nebeapsikentę Viktoro Janukovyčiaus klano ukrainiečiai, ir Vakarų demokratinės valstybės, sutikusios padėti Ukrainai tapti demokratiška skaidriai valdoma šalimi. Valstybės aparate pasirodė būrys užsieniečių su vakarietiško valdymo patirtimi, tarp jų ir lietuvių.

Didžiausią grupę pagalbininkų sudarė gruzinai, kurie po Rožių revoliucijos darė pertvarką savo šalyje ir per dešimt metų sugebėjo sukurti modernią vakarietišką valstybę iš korumpuotos žlungančios Gruzijos, kur elektra buvo tiekiama su pertrūkiais, kur policija tiesiog rinkdavosi duokles, kur pagrindinėje sostinės gatvėje Š. Rustavelio prospekte mėtėsi narkomanų švirkštai.

Tų pertvarkų lyderį P. Porošenka pažinojo nuo bendrų studijų Kijeve laikų ir asmeniškai pasikvietė jį į Ukrainą. Gruzijoje tuo metu jau buvo sukurpti kaltinimai M. Saakašviliui, naujoji valdžia net du kartus kreipėsi į Interpolą, kad šis paskelbtų tarptautinę paiešką. Tiek Interpolas, tiek Vakarų valstybės vertino tokius veiksmus tik kaip politinį persekiojimą. Beje, tą patį padarė ir Ukrainos generalinė prokuratūra, 2015 m. kovą atmetusi Gruzijos generalinės prokuratūros prašymą dėl M. Saakašvilio ekstradicijos.

Prezidentas P. Porošenka 2015 m. gegužę suteikė M. Saakašviliui Ukrainos pilietybę ir paskyrė Odesos srities gubernatoriumi. Srities prokuroru tapo generalinio prokuroro pavaduotojas Davidas Sakvarelidzė. Tačiau galimas proveržis prieš korumpuotą sistemą neįvyko. Kaip jie abu yra man pasakoję, tam užkirto kelią pats prezidentas.

Asmeninio R. Bogdano archyvo nuotr.

Nesiūbuok mano laivo

Atleisti iš tarnybos, 2016 m. pabaigoje jie ėmėsi kurti judėjimą „Naujų jėgų sąjūdis“ (Ruchas). Šių metų vasarį teko dalyvauti viename judėjimo aktyvistų iš visos Ukrainos susirinkime Kijeve. Jau tada jie kalbėjo apie pirmalaikių Rados ir prezidento rinkimų galimybę kaip vienintelį kelią pajudėti iš stagnacijos ir gelbėti Maidano siekius.

Pats M. Saakašvilis pasakoja, kad P. Porošenka per kelis susitikimus Kijeve ir Maltoje įspėjo jį liautis ir mainais siūlė patogią nišą politinėje sistemoje. Prezidentas taip bijo pirmalaikių rinkimų, kad esą žadėjo pašnekovui įvesti karinę padėtį, kad to neįvyktų. Tačiau tam prezidento galių neužtektų, sakęs jam M. Saakašvilis ir tada sulaukęs patikinimo, jog bus rasta asmeninių priemonių prieš tuos, kurie „siūbuoja valstybės laivą“.

Baigiantis šių metų pavasario sesijai, Ukrainos Rada turėjo spręsti klausimą dėl deputatų neliečiamybės pagal Antikorupcijos biuro prašymą. Bandyta svarstymą užgesinti, bet Rucho aktyvistai su dar penkių politinių jėgų atstovais blokavo išėjimus iš pastato ir privertė deputatus balsuoti dėl prašymo. Po šios pergalės paaiškėjo, kad opozicinės jėgos pajėgios vienytis ne tik šiam tikslui, bet ir pirmalaikiams rinkimams siekti.

Pasirišo akmenį po kaklu

P. Porošenka prieš porą savaičių išvyko sunkiai paaiškinamo vizito į Gruziją. Dar sunkiau paaiškinti, ko jis beldėsi į Batumį. Tačiau būtent ten tuo metu gydėsi sergantis B. Ivanišvilis, ir su juo įvyko dviejų valandų pokalbis, nors jis nėra joks oficialus asmuo. Galimas dalykas, kad to pokalbio metu ir buvo sulygta dėl M. Saakašvilio, dėl kurio visiškai sutampa V. Putino ir P. Porošenkos nuomonės. Abiem jis nepakenčiamas kaip sėkmingų reformų kūrėjas ir klaninių taisyklių nepripažįstantis žmogus.

Gal Ukrainos prezidentas tuo pačiu tikisi taip prišnekinti V. Putiną pamiršti Donbasą?  Ar gaus kažką už ištremtą M. Saakašvilį iš V. Putino, ilgai netrukus pamatysime. O gal taip atsidėkota už nepaliestus Rusijoje per visą karo laikotarpį P. Porošenkos turtus? Kokie bebūtų tikslai, saugodamas savo kėdę Ukrainos prezidentas dabar pasipuošė akmeniu po kaklu, kuris jį gali paskandinti.

Savo poelgiu, labai natūraliu Kremliui, bet svetimu demokratinei valstybei, P. Porošenka pasuko nuverstojo Viktoro Janukovyčiaus keliu. Pastarasis kaip savo valdymo simbolį turėjo Juliją Tymošenko kalėjime, o dabartinis prezidentas įsitaisė M. Saakašvilį, pavertęs jį žmogumi be pilietybės.

Panašumas su V. Janukovyčiaus stiliumi toks akivaizdus, kad prieš prezidento veiksmą ir už M. Saakašvilį dabar stoja tokie priešingi veikėjai, kaip Ihoris Kolomoiskis, J. Tymošenko, savanorių batalionų vadai.

Lietuva neturi nutylėti

Lietuva, prezidentės ir užsienio reikalų ministro asmenyse, būdama viena iš didžiausių Ukrainos advokačių tarptautinėje arenoje, turėtų neapsiriboti tuščiomis kalbomis apie pilietybės suteikimą (nes M. Saakašvilio žmona yra Nyderlandų pilietė ir jam nebūtų problemos gauti olandišką pilietybę, bet jis pats pasiryžęs teismuose ginti savo teisę į Ukrainos pilietybę).

Nesinorėtų tylomis sulaukti dienos, kada skaidrumo baimės apimtas P. Porošenka imtųsi veiksmų prieš Ukrainoje dirbančius reformų pagalbininkus lietuvius. Pats laikas suformuluoti įspėjimą demokratijos išsigandusiam prezidentui, kad Lietuva tiek pastangų deda ne tam, kad saugotų jo režimą, o tam, kad ukrainiečiai gyventų laisvoje ir demokratiškoje šalyje, kurioje yra įstatymų, o ne asmeninių interesų viršenybė.

Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close