captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Nauja provincialų karta: „laiko dvasios“ kaimiečiai

Vienas madingiausių dalykų šių dienų Lietuvos politikoje – pabrėžti, kad neturite tvirtų pažiūrų, tokių, dėl kurių žmonės anksčiau aukodavosi, o jei kažką panašaus ir turite, tai tos pažiūros jūsų per daug neįpareigoja. Taip mūsų vieši asmenys bando rodyti, kad yra modernūs, lankstūs, madingi ir visapusiškai atviri. Panašiai kaip dalis Katalikų Bažnyčios po aggiornamento ir Vatikano II Susirinkimo: visi mes žmonės, silpni ir klystantys, bet juk svarbiausia – vis tiek mus myli, vis tiek atleidžia, tad džiaukimės gyvenimu ir nesukime sau galvos dėl kažkokių dogmų, senų tradicijų ir Dievo rūstybės.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Konservatoriams šiandien madinga būti už tradicijų laužymą, tautiškumo niekinimą, atviras sienas, nelegalius migrantus ir homoseksualias santuokas; liberalams – kaip tik per daug nešnekėti apie seksualinių mažumų teises ir migrantus, idant pabėgėliai ūmai nepabėgtų, kaip tie irakiečiai iš Petro Auštrevičiaus, o dauguma rinkėjų nenusigręžtų nuo pernelyg liberalios partijos; socialdemokratams, savo ruožtu, knieti pamiršti kapitalizmo kritiką, socialinį teisingumą ir kalbėti veikiau apie užsienio investicijų pritraukimą bei visa ko liberalizavimą, nes taip jie patys sau atrodo pažangesni.

Kuris nors politikos sociologas galėtų viską paaiškinti: partijos, mat, orientuojasi į kuo įvairesnį elektoratą, vadovaujasi ne belief, o catch-all  sumetimais; be to, ideologijos esą „natūraliai“ nyksta ir panašėja, o rinkėjų elgesį lemia ne tiek politinės pasaulėžiūros, kiek kiti nuostabūs – nors gal ir kiek per žemo lygio, jei kalbame ne apie gyvūnus, o žmones – dalykai (saugumas, maistas, teritorija, lizdas, reprodukcija). Na, tebūnie iš dalies ir taip.

Tačiau jei žvelgtume ne tik iš politikos sociologijos, bet ir iš politinės filosofijos, kuriai Lietuvoje greit neliks vietos, varpinės, tai minėtas paaiškinimas stokotų ir kai kurių gilesnių „kodėl“, ir charakterizuojančių klausimų „kas yra…“ (kas yra rinkėjas, kuris taip renkasi; politikas, kurį renka tokie rinkėjai; politika, kurioje vyksta visi šie nuostabūs dalykai; valstybė, kuri dar alsuoja, nors vis labiau panašėja į namų ūkį; politinis tikėjimas ar mada, kuri visa tai cementuoja kaip reiškinį).

Miškų, urėdijų ūkis. Aukštųjų mokyklų turto ir pinigų ūkis. (Neteisėtų) statybų ūkis. Druskininkų mero ūkis. Eligijaus Masiulio beprotiškos gyvenimo skubos ūkis. Vilniaus vandens ir nuotekų ūkis. „Valstiečių“ partinis namų ūkis. Centrinio šildymo (su PVM lengvata ir be jos) ūkis.

Valstybė baigia ištirpti ūkyje. Nors pastarasis irgi nedžiugina. Jei kunigaikštis Gediminas geležinį vilką sapnuotų šiandien, o ne kadaise, tai būtų sapnas ne apie valstybės didybę, o apie aptriušusią Geležinio Vilko gatvę, skęstančią fekalijomis praturtintuose Vilniaus vandenyse, ir griūvantį pilies bokštą.

Prisiminę daugiausiai dėmesio sulaukusias pastarojo meto politines aktualijas, politinių pažiūrų dimensijos jose, tiesą sakant, beveik nerasime. Čia tarsi nebe išdidi ir ori valstybė, kovojusi žodžiu ir ginklu su SSRS okupacija ir laimėjusi, o kažkieno administruojama teritorija, gūdi provincija, kurios elitas ir rinkėjai visai gerai jaučiasi kapanodamiesi valstybės politika (policy) nepagrįstai vadinamame liūne.

Problema net ne ta, kad politikai dabar nori aprėpti kuo daugiau rinkėjų grupių ir todėl stengiasi nepabrėžti savo politinių pažiūrų arba kad ideologijos supanašėjo ir niekas esą jų nepaiso. Tai nebent privalomi štampai naiviems šiuolaikinių aukštųjų mokyklų studentams, kuriems politinė teorija (filosofija) beveik nebedėstoma.

Politikai visada norėjo ir nori aprėpti kuo daugiau, o ne kuo mažiau. Savo ruožtu politinės pažiūros, ideologiniai principai demokratijos sąlygomis niekad nebuvo kažin kaip tobulai „išgryninti‘, iškalti marmure ir visiems vienodai suvokiami nei prieš 20, nei prieš 50 metų. Pamirškite šias nesąmones: niekad nebuvo tų „grynųjų ideologijų“ ar kanonizuotų politinių pasaulėžiūrų aukso amžiaus.

Bet, ko gero, anksčiau nėra buvę ir tokio pabrėžtinai niekinamo santykio su politinėmis pažiūromis ir principais, kaip dabar. Net posovietiniu nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiu, kai žodis „ideologija“ daug kam kėlė alergiją, visi norėjo vadintis socialdemokratais, krikdemais, konservatoriais, net liberalais, – ir eiti savitu keliu. O dabar visa Lietuvos didžioji politika – tarsi pimpačkiukai iš filmo „Bjaurusis aš“: jie ir pasistumdo, ir pasipyksta, ir kitaip individualizuojasi, kažin kuris net liemenėlę ir sijonuką užsideda, kad būtų panašus į mergaitę, bet – tik tam, kad žiūrovus palinksmintų, o šiaip nėra tarp jų nei partijų, nei frakcijų, nei takoskyrų, nei dviejų (ar daugiau) lyčių.

Tai kur čia žadėtoji ne tiek sociologinė, kiek filosofinė (normatyvinė) problema? Jos esmė ta, kad nuostabi visuomenės grupė, kurią išdidžiai vadiname politiniu elitu bei nuomonės formuotojais, ne tik nebesistengia mąstyti politikos, o ne ūkio ir provincijos administravimo bei serialo intrigų kategorijomis: ji šventai įtikėjo, kad būtent toks – apolitiškas elgesys ir mąstymas yra tikrasis politikos standartas, siektina norma, tai, kaip turėtų būti.

Žinoma, niekur nedingsta ir grynai pragmatiški sumetimai. Juk kuo mažiau politinių minčių, tuo labiau šie naujieji politikai ir politikuojantys visuomenininkai atrodys savi ir artimi tiems, kurie nuoseklių minčių apskritai neturi ir tenkinasi svetimomis. Kuo daugiau sarkazmo, o ne pažiūrų, tuo daugiau piktų rinkėjų empatijos. Ir kuo mažiau viešų politinių nuostatų, tuo saugiau politikai jausis, nes mažiau turės priešų, turinčių kitokias pažiūras. Kuo mažiau bus pasaulėžiūrinių kalbų, tuo mažiau jie rizikuos nepatikti ir, ypač matant daugybę intelekto nesužalotų veidų politikoje, nusišnekėti.

Visa ši naujųjų politikų ir nuomonės formuotojų karta, būdama lanksti ir prisitaikėliška, daug kam atrodo šiuolaikiška, tolerantiška, moderni ir „atitinkanti XXI amžiaus reikalavimus“ arba, kaip kad buvo rašoma kai kuriose modernistinėse enciklikose po Vatikano II Susirinkimo, – „atitinkanti laiko dvasią“. Ir štai šitie žmonės – tariamai pažangūs, šiuolaikiški, tolerantiški ir atitinkantys XXI amžiaus reikalavimus – ima manyti iš tiesų tokie esantys, o ne šiaip medžioja daugiau sekėjų feisbuke, žiūrovų per TV ir rinkėjų politiniame gyvenime.

Anksčiau jie tik bandė įtikti. Dabar jie, dievaži, įtikėjo.

Šiam tikėjimui JAV kultūros ir politikos filosofas Richardas Weaveris net sugalvojo specialų žodį – „dabartizmas“ (presentism). „Dabartizmą“ jis aiškina kaip „provincialų santykį su laiku“. Tikėjimą pažanga ir XXI a. ar kurio kito amžiaus pranašumus išpažįstantiems laiko provincialams visa, kas neatitinka jų gyvenamo laiko madų ir prietarų, atrodo pasenę ir kvailą.

Būtent šis modernistinis ribotumas, pasak R. Weaverio, daro tokius žmones apgailėtinai provincialius. Jie tūno užsisklendę savo gyvenamajame laike, kurį mano esant istorijos viršūne, nes kitoms – ankstesnėms – žmonijos viršūnėms pažinti tiesiog neturėjo gabumų, stimulo, nematė reikalo, nesulaukė tėvų, mokytojų pagalbos ir auklėjimo arba pristigo nuosavų smegenų ir kantrybės. Praeities mąstytojai jiems atrodo kaip 20 metų senumo „Motorola“, kuri, palyginti su šių metų „Samsung“ mobiliuoju telefonu, tėra niekam nebereikalinga seniena, nesusipratimas, kuriuo joks maniakas nesinaudoja.

Ir it nieko, išskyrus gyvenamąjį pavietą, nepažįstą apsamanoję kaimiečiai, jie nepatikliai ir labai iš aukšto žiūri į visa, ką atnešė senesni laikai, ankstesnės epochos, jų civilizacijos ir idėjos. Jiems tai paprasčiausiai nežinoma, sunkiai suvokiama ir neįdomu, jų pačių žodžiais tariant – „atgyvenę“, „nemodernu‘. Jie gyvena tuo, ką kaimo močiutė mato vykstant už lango ir gali vakare papasakot savo prietelkai. Tik jų langas yra šios dienos aktualijos, kaimas – gyvenamoji diena, metai arba dešimtmetis, o prietelka – viešoji erdvė, rinkėjai, studentų auditorija.

Kaip sako Gilbertas Keithas Chestertonas, „visada lengviausia yra leistis vedamam laiko idėjų; sunkiau išlaikyti galvoje savąsias“. „Dabartistui“, laiko provincialui XXI amžiuje viskas turi būti taip, kaip to reikalauja XXI amžius, nes jokio kito normatyvaus kriterijaus jis tiesiog nežino, nepripažįsta, nesuvokia. Jam nuo pastangų pamąstyti giliau ir suabejoti savimi skauda galvą ir laužo kaulus.

Įsiklausykite, kaip dalis jaunimo šiandien piktinasi kuriais nors politikos ar moralės dalykais, nuomonėmis, su kuriomis nesutinka, bet kurių prigimties nemoka dorai paaiškinti ir sunkiai randa kontrargumentų. Apie problemos galimą ilgametę istoriją jie greičiausiai išvis nebus nei girdėję, nei juolab skaitę ir mąstę, bet drąsiai ir autoritetingai tars: „Juk XXI amžius už lango, kaip galima šitaip galvoti ir kalbėti!“

JAV politikos filosofas Allanas Bloomas savo bestseleryje The Closing of the American Mind apie aštunto ir devinto dešimtmečio studentus yra rašęs, kad politinio blogio idėja jiems išvis sunkiai suvokiama, ir kone vienintelis dalykas paklausus, koks blogio pavyzdys jiems gali šauti į galvą, yra Hitleris. Kai kurie, tiesa, dar pamini Nixoną. Lietuvoje panašiai politinis blogis daug kam asocijuojasi su XX amžiumi, nes ten juk buvo nacionalizmas, Smetona, sovietai, vėl nacionalizmas, Landsbergis. Ir tik visai neseniai išaušo progreso rytas.

Bet čia gal veikiau jaunesnės kartos ypatumai. O šiaip, pagal dabartistų logiką, pirmadienį turime samprotauti ir elgtis taip, kaip to reikalauja pirmadienis, vadinasi – pažangiau, nei sekmadienį, o mąstyti ir elgtis remiantis praėjusį šeštadienį ar, gink, Dieve, penktadienį galiojusiais principais – apskritai šiukštu nevalia: „old school“.

Tad jei jums kils klausimas, kodėl mūsų vieši asmenys kaip velnias kryžiaus vengia politinių pažiūrų diskurso, tai dalį tiesos sužinosite iš politikos sociologų, kurie turbūt atsakys, kad įsipareigoti pažiūroms nenaudinga, nes visuomenei jos menkai rūpi. Dar galbūt sudėlios jums „vertybinę lentelę“ iš kelių ar keliolikos klausimų (mokesčiai, gynyba, šeimos politika, etc.), kuri bus panaši į individualiam meilės horoskopui pritaikytą preferencijų apklausą ir galimai padės jums apsispręsti dėl optimalios politinės partnerystės.

Tačiau jei jus domina reiškinio visuma, teks pagalvoti apie tai, kad politinis blogis toli gražu nesusiveda į Hitlerį ar Staliną, o politikos norma ir visuomenės gėris – į „XXI amžiaus reikalavimus“. Ir kad tai, kas šiandien vadinama įvairiais gražiais vardais – centrizmu, nuosaikumu ir pakantumu – gali dangstyti tokias ydas, kaip prisitaikėliškumas, abejingumas, cinizmas, paviršutiniškumas ir elementariausias kvailumas. Nes tai, kaip šiandien ignoruojamos pažiūros, leidžia daryti išvadą, kad šis akivaizdus minčių ir principų neturėjimas mūsų politikoje – nebe suvaidintas, o tikras.

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...