captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. D. Trumpo šalininkai klausia „Ar V. Putinas – vienas iš mūsų?“

„Tyrimai, atliekami dėl įtariamo Rusijos kišimosi į praėjusių metų JAV prezidento rinkimus, colis po colio gramzdina Donaldo Trumpo Baltuosius rūmus į prarają ir vis stipriau apkartina išrinktiems į Kongresą respublikonams gyvenimą. Tačiau šis klausimas kelia problemų ir kairiesiems“, – rašo žurnale „New Republic“ vienas jo redaktorių Jeetas Heeras.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Čia jis pasitelkia savo kolegą Peterį Beinartą, kuris žurnale „Atlantic“ dėsto, kaip daugelis prieš karą nusistačiusių kairiųjų baiminasi, kad Rusijos skandalas gali stumti demokratų partiją karingesnės politikos link.

O tokios „karo erelių politikos“ šie kairieji „nekenčia dar labiau negu D. Trumpo“.

Todėl jie ir bando „nesureikšminti Rusijos kišimosi į Ameriklos rinkimus tam, kad išpučiant tą kišimąsi ginkdie neįsižiebtų naujas kad ir tik šaltasis karas.

Tai tikrai principo reikalas. Problema čia ta, kad dėl savo principų taip galvojantieji tampa akli faktams“, – rašo P. Beinartas.

O J. Heeras tam visiškai pritaria ir strapsnyje „Kodėl prieš karą nusiteikusi kairė turėtų pulti ir Vladimirą Putiną“ teigia, jog „V. Putino kairieji apologetai Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaidoje akli ne tik Rusijos kišimuisi į rinkimus, bet ir V. Putino ksenofobijai bei homofobijai“ .

Anot J. Heero, tarp tokių V. Putino apologetų Amerikos kairiųjų draugijoje yra ne tik rašytojai Maxas Blumenthalis ir Glennas Grenwaldas, bet ir lingvistas Noamas Chomsky‘is, filmų kūrėjas Oliveris Stone‘as bei politologas Stephenas Cohenas.

Neseniai N. Chomsky`is užsipuolė demokratus, kam jie taip stipriai kritikuoja D. Trumpo pastangas gerinti santykius su Rusija. Anot N. Chomsky`io, „tai vienas iš vos kelių padorių dalykų, kuriuos D. Trumpas padarė.

Galbūt jo komandos nariai ir užmezgė kontaktus su rusais. Ir kas čia blogo?“ – klausia N. Chomsky`is. Netrukus prieisime prie J. Heero atsakymo į šį klausimą, bet prieš tai dar sustokime prie P. Beinarto, kurio, beje, senelis buvo Lietuvos žydas.

Taip, sutinka P. Beinartas, galima ginčytis, koks Amerikos reikalas ar interesas kištis į tai, kas dedasi tokiose šalyse kaip Afganistanas, Ukraina ar Sirija, „kurios toli nuo Amerikos krantų ir kuriose Jungtinės Valstijos su Rusija kariauja netiesiogiai, per savo atstovus“.

„Galima net argumentuoti, kad Amerikos siekis tose šalyse praplėsti savo įtaką atnešė daugiau blogio nei gėrio.

Tačiau pernai, – tęsia P. Beinartas, – Rusija pati netikėtai užpuolė Jungtines Valstijas ir būtent būdais, kurie tikrai žalojo eilinius amerikiečius.

O stengtis, kad Rusija šitokio manipuliavimo Amerikos rinkimais nepakartotų, nepadaro iš tavęs imperialisto ar erelio. Nepaisant, kaip tu nusistatęs prieš intervencijas, savo paties šalį apsaugoti privalai.

Yra vienas dalykas priešintis Amerikos imperijos gynybai. Yra visai kitas dalykas priešintis pačios Amerikos – amerikiečių žemės – gynybai“.

„Sunku su šia P. Beinarto mintimi ginčytis – aš tik norėčiau ją pratęsti, – dėsto toliau J. Heeras. – Nors kairieji turėtų išties akylai stebėti, kad Amerikos ereliai nepradėtų naujo šaltojo karo, nėra jokio pagrindo iliuzijoms dėl V. Putino užsienio politikos, kuriai kairieji turėtų priešintis savo pačių principų pagrindu.

Problemą čia kelia ne vien V. Putino autokratiškas valdymas, naudojantis socialinį konservatizmą ir nacionalizmą tam, kad viename daikte išlaikytų valstybę, ardomą didžiulės ekonominės nelygybės.

Blogų valdžių pasaulyje netrūksta, ir Jungtinės Amerikos Valstijos bendradarbiauja su daugiau tokių nei reikia – nuo Saudo Arabijos iki Kinijos Liaudies Respublikos.

Problema greičiau yra ta, kad Rusijos užsienio politika grasina eksportuoti daugelį V. Putino režimo pačių blogiausių savybių, ypač ksenofobiją ir homofobiją“.

Toliau J. Heeras rašo taip: „Kai kurie Rusijos žinovai argumentuoja, kad V. Putino užsienio politika tik gynybinė – jį erzina Amerikos sulaužytas pažadas neišplėsti NATO į rytus, jos kišimasis į šalis, esančias Rusijos tiesioginėje kaimynystėje ir šiaip jos maišymasis Rusijos politikoje.

Tačiau jeigu V. Putino motyvai yra grynai gynybiniai, – tęsia J. Heeras, – jo atsakas vis tiek yra puolamasis – jis pats kišasi į daugelio Vakarų šalių, ne vien tik Jungtinių Valstijų, politiką. Juk Rusija sudarinėja aktyvius aljansus su kraštutinės dešinės prieš imigraciją nusistačiusiomis partijomis skersai išilgai Europos.

„Gruodį Rusijos valdančioji partija pasirašė penkerių metų bendradarbiavimo sutartį su Austrijos anti-imigracine „Laisvės partija“, vadovaujama Norberto Hoferio“, vasarį pranešė „NBC News“.

O „Maskvos kreipimasis į Austriją pareikštas tik dvejus metus po to, kai Rusijos palaikomas bankas paskyrė 9 mln. eurų paskolą Marine Le Pen vadovaujamam „Nacionaliniam frontui“. Būta panašių judesių ir Olandijoje bei Vokietijoje.

Panašiai kaip D. Trumpo vyresnysis padėjėjas Steve`as Bannonas, V. Putinas siekia įgyvendinti tarptautinę alternatyviąją dešinę, neformalų dešiniųjų partijų aljansą, jungiamą bendro priešiškumo svetimšaliams ir tam, kas svetimšališka.

Bet jeigu St. Bannonas yra ideologas, tai V. Putino motyvai ko gero ciniškesni – jis siekia pasėti chaosą vyriausybėse, kurios su Rusija susikirto dėl jos vakarinių sienų.

Kiekvienu atveju, D. Trumpas ir St. Bannonas sutaria dėl politikos, kuriai pasipriešinti turėtų visi, kam rūpi ginti imigrantų ir tautinių mažumų teises.

Tuo tarpu Amerikos socialiniai konservatoriai vis labiau reiškia simpatijas Rusijai. Jų ryškūs atstovai, tokie kaip žurnalistas, paleokonservatorių mąstytojas Patrickas J. Buchananas, 2013 m. net paklausęs, „ar Vladimiras Puitinas – vienas iš mūsų?“, protestantiškos evangelijos skelbėjas Franklinas Grahamas, netgi JAV Nacionalinė šaulių asociacija – jie visi mato V. Putino režime daug kuo žavėtis, – rašo J. Heeras.

Kaip balandžio 30-ąją rašė tiriamosios žurnalistikos dienraščio „Washington Post“ žurnalistai Rosalind Hellerman ir Tomas Hamburgeris, „tokiais klausimais, kaip teisė turėti šautuvą, terorizmas, tos pačios lyties žmonių santuoka, daugelis vadovaujančių dešiniųjų, kuriems įgriso šalies nukrypimas į kairę prezidentaujant Barackui Obamai, užmezgė kontaktus su įtakingais rusais ir net ėmė žiūrėti į tos šalies autoritarinį vadovą V. Putiną kaip į potencialų sąjungininką“.

Toliau straipsnyje aprašoma, kaip V. Putino vyriausybė aktyviai palaikė tokius ryšius. Visa tai veda prie išvados, kad D. Trumpo postūmis už draugiškesnius santykius su Rusija – ne vien taikios užsienio politikos paieška. Tai bendros, toksiškos ideologijos vaikymasis“, – baigia savo straipsnį žurnale „New Republic“ vienas jo redaktorių, žurnalistas J. Heeras.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...