captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Urbonaitė. Dialogo su Rusija iliuzijos

Rusija mūsų kaimynė. Šito nepaneigsi. Kaimyno nepasirinksi. Deja, bet taip. O su kaimynu ir draugauti reikia. Girdime tokį pareiškimą gana dažnai. Tik kad tas mūsų kaimynas labiau panašus ne į taikos balandį, bet į kormoraną. Nors tai gal net ir įžeidimas patiems kormoranams. Ir po ta draugyste dažniausiai slypi tiesiog raginimai nuolaidžiauti Rusijai.
A. Ufarto (DELFI) nuotr.
A. Ufarto (DELFI) nuotr.

Šiandien gana aišku, jog daug kas neturi net minimalaus suvokimo, kas ir kaip vyksta Rusijoje. O kai argumentu tampa pareiškimas, jog savivaldybė neturi Valstybės saugumo departamento (VSD) kvalifikacijos darbuotojų ir nežino, kaip elgtis tam tikrose situacijose, net nesuprasi, ar čia juoktis ar vis dėlto verkti. Ir visiems derėtų prisiimti atsakomybę už tai, kad nematome, kas vyksta panosėje. Nesuprantama, kaip gali dar šiandien būti situacija, jog savivaldybės negauna tinkamų konsultacijų ir vaikus į Rusiją veža bet kas.

Bet pažiūrėkime, ką gi išgirdo vaikai sveikinimo kalboje, vos tik atvykę į Krasnogorską. Krasnogorsko miesto administracijos vadovo pavaduotojas, kaip iš sovietinės paruoštukės, rėžė: „Nuo šito prasideda šilti kaimynų santykiai, stiprinama jaunimo diplomatija. [...] Būtent jums būtina mokytis užmegzti taikius, šiltus santykius tarp miestų ir tautų.“

Družba narodov (žmonių draugystė – liet.). Girdėta frazė, ar ne? Lyg ir gražiai galėtų skambėti, bet patirtis sako ką kitą. O Krasnogorske reakcija dėl skandalo gana arši, kaip visada. Kalbos apie rusofobiją, ir tai, jog jokių okupacijų nebūta. Yra dar abejojančių, jog jokios politikos tokiose stovyklose nėra? 

Bet pažiūrėkime ir kokia programa buvo vaikams. Galvojate, kas nors labai kultūriško, susijusio su menais, kad ir ta pati Tretjakovo galerija? Galvokite iš naujo. Rusijos ginkluotųjų pajėgų, Tėvynės karo muziejai. Gerai, kad dar muziejus, pavadinimu „Bilietas į SSRS“ programoje neatsirado. Yra Maskvoje ir tokių, kaip gi be nostalgijos ir sovietinės romantikos kūrimo.

Vis tik kultūra nepamiršta. Bet su keletu niuansų. Programoje kino studija „Mosfilm“. Tik gal čia vertėtų ir prisiminti, kokius filmus ta pati valstybė finansuoja. Iškart po Krymo aneksijos Rusijos kultūros ministro įsakymu pamatėme tokias temas – „Krymas ir Ukraina tūkstantmetėje Rusijos valstybės istorijoje“, „Karinė Rusijos šlovė: pergalės ir nugalėtojai“. Net visiškai menkos kokybės serialuose ir tai atsiranda išskirtinės scenos, skirtos Georgijaus juostelės atsiradimui. Taip tarp kitko, visai netyčia. Bet mūsų vaikams vis dėlto buvo parengta stulbinanti kultūrinė atrakcija – rusiškos matrioškos paišymas.

Todėl kyla klausimas, nejaugi mes nesugebame suvokti paprastų dalykų. Rusijoje politika yra ir ten, kur jos galime mažiausiai tikėtis. Ir stebėtina, kad Lietuvoje dar nesuprantami jau, regis, elementarūs dalykai. Girdime nepasitenkinimą dėl Lietuvos griežtos pozicijos Rusijos atžvilgiu, skiriamų vis didesnių lėšų saugumui. Bet ką jūs darytumėte, jei jūsų kaimynas užpultų ir apvogtų kitą kaimyną? O jums bandant įsistatyti geresnes duris, tas kaimynas ateitų ir pradėtų aiškinti, kad tai neatitinka jo interesų, ir geriausia būtų, kad vietoje durų kabėtų užuolaida? Gerbkime patys save ir mūsų vaikus.

Bet tai dar ne viskas. Pažiūrėkime, kas vyksta su mūsų rusų tautinės mažumos tam tikra dalimi čia, Lietuvoje. Jokios diskusijos, po solovjovų ir kiseliovų psichoseansų, tampa neįmanomos. Kilusios įtampos tarp rusų ir lietuvių nors ir užaštrėjo būtent po 2014 m., bet niekaip nepavyksta įtikinti, kad dėl to kalti Kremliaus veiksmai, išprovokavę ir Lietuvos bei kitų valstybių atsaką. Ne, dėl to kaltinama tik Lietuvos valdžia, kuri tiesiog niekinama. Kai prasideda kaltinimai, jog lietuviai fašistai, nacionalistai ir visokie kokie, bet paklausi, kiek Maskvoje įvykdoma nusikaltimų nacionaliniu pagrindu, kurį laiką tvyro nejauki tyla. Mažai ką žino ir Lietuvos rusai apie realią Rusiją, bet mažai jau jie žino ir apie realią Lietuvą. Tik, regis, kol kas tai stebime iš šalies ir tiek. 

Ir kažkodėl vis tiek vaikus vežame į šalį, kur jos pačios kultūrą, pasiekimus užgožia politizuotos programos. Į šalį, kuri norėdama tą šalį pakelti, kaip jie patys mėgsta sakyti, nuo kelių, pačius jos gyventojus ant kelių parklupdė. Ir tik sukūrė didžiosios galybės mitą, kuris neturi nieko bendro su tikrove, mentališkai prievartaudama tautą per TV ekranus. Į šalį, kurios prezidentas pats sukūrė tokį monstrą kaip Ramzanas Kadyrovas ir toleruoja jo nusikalstamą veiklą bei grasinimus visiems branduoliniu ginklu. 

Taip, Rusijoje yra labai gerų, draugiškų žmonių, išsilavinusių, suprantančių, kas vyksta šalyje. Iš Rusijos neatimsi nei Bulgakovo, nei Dostojevskio. Tačiau tikrai Rusijos nepažinsi tokio tipo kelionėse, kur politikos ausys šviečia iš tolo. Tuo labiau, jog šiandien patys rusai, regis, patiklesni nei sovietmečiu. To toleruoti tikrai negalime ir metas atsikratyti iliuzijų apie dialogą su Rusija tokia, kokią mes matome ją šiandien. Bendrauti galime, kaimyną pažinti reikia. Bet tai nebegali vykti taip, kaip stebėjome Plungės vaikų vizito atveju.

Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...