captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Sinica. Kalba ir istorija: kaip sunaikinti tautinę valstybę vardan atviros Lietuvos?

Nebus jokia naujiena, kad Sąjūdis siekė atkurti modernią tautinę valstybę. Taip pat nebus naujiena, kad tautinę valstybę kūrė ir Vasario 16-osios Akto signatarai. Tai nebuvo joks atsitiktinumas. Modernus pasaulis yra modernių tautinių valstybių pasaulis. 1918-ieji buvo tautų apsisprendimo teisės metai. Tautų apsisprendimo teisė skelbė, kad kiekviena to siekianti tauta turi teisę į nepriklausomybę ir teisę pati save valdyti.
DELFI (Domanto Pipo) nuotr.
DELFI (Domanto Pipo) nuotr.

Neatsitiktinai XX a. pradžioje sukurtą pasaulinę sistemą apibrėžia būtent tautų, o ne klasių, rasių, religijų ar dar kokia apsisprendimo teisė. Moderniame pasaulyje tauta buvo ir yra vienintelis su prigimtimi susijęs ir politiškai telkiantis principas. Marksistinės ideologijos nepažeistuose politikos moksluose vis dar suvokiama, kad tauta yra būtina bet kokios perskirstymo politikos, visuomenės solidarumo ir santvarkos stabilumo demokratinėje valstybėje sąlyga. Ir priešingai, moderni demokratija yra apskritai neįmanoma be tautos, kuri ta demokratija naudotųsi. Tik esant minimaliam bendrumo jausmui ir pasaulėvokos panašumui, kurį suteikia tauta, pralaimėjusieji susitaiko su daugumos demokratiniais sprendimais, o žmonės sutinka, kad jų mokesčiais būtų aprūpinami visų kitų – jiems nepažįstamų, bet ir nevisiškai svetimų, – žmonių poreikiai. Demokratija įmanoma, kai egzistuoja savas ir svetimas. Kiekviena tauta yra kitokia, kitaip suvokia, koks gyvenimas yra teisingas ir geras, ir pagal šį suvokimą priima sau tinkamus įstatymus. Niekas geriau už pačią tautą to padaryti negali. Tuo remiasi tautų apsisprendimo teisė ir ja grįsta pasaulio tvarka.

Tačiau XX a. antrojoje pusėje iš pradžių universitetuose, o netrukus ir politikoje kilo ideologinis judėjimas, išsikėlęs tikslą dekonstruoti – t. y. išardyti – visus kolektyvinius tapatumus. Šiandien dažniausiai ir radikaliausiomis formomis matome dekonstruojant, taigi išardant, šeimą. Mums sakoma, kad šeima neprivalo būti tarp vyro ir moters. Sakoma, kad žmogus neprivalo būti vyras arba moteris, kad gali visai neturėti lyties arba kad biologinė lytis ir lyties tapatybė neturi sutapti. Šių teiginių absurdiškumas gana akivaizdus, nes lengva palyginti ideologiją ir biologiją. Tačiau daug sudėtingiau ideologinį tikrovės naikinimą atpažinti tada, kai bandoma paneigti kolektyvinį tapatumą. Tokių tapatumų yra daug – religiniai, profesiniai ir kitokie. Tačiau moderniame pasaulyje pagrindinis politinis tapatumas yra tautinis. Tauta nėra apčiuopiama kaip kūnas. Niekas nematė tautos. Banalu, kad jai suvokti reikia ir visais laikais reikėjo vaizduotės. Dėl to tauta nė kiek nemažiau tikra, kaip kad tikra yra žmogaus sąmonė, sąžinė, meilė, solidarumas ir kiti dalykai, kurių niekas niekada nematė.

Būtent dėl tokio kultūrinio, nematerialaus tautos pobūdžio ji tapo puikiu taikiniu postmoderniojo naujo žmogaus kūrėjams. XX a. antrojoje pusėje socialiniuose moksluose naujieji marksistai iškėlė idėją, kad tauta tėra fikcija, kad fikcija yra ir tautų tradicijos, papročiai, istoriniai pasakojimai, kad per XIX a. tautų pavasarį visų kraštų inteligentai išgalvojo tautų istoriją, tautų tradicijas, simbolius ir pakišo juos patikliems žmonėms, kad šie pasijustų esą tauta. Pagal naująją madą, tauta nebėra prigimtinė bendruomenė, visais amžiais ir visose epochose tautos neegzistavo, jas sukūrė modernus žmogus. O kas žmogaus sukurta, tas gali būti žmogaus peržengta ir sunaikinta.

Tačiau kaip sunaikinti tai, kas neapčiuopiama? Visi žino, kad į tautą žmones jungia kultūriniai ir politiniai ryšiai. Tai kalba, istorinė atmintis, tradicijos, tipiškas mąstymo būdas, bendros kilmės jausmas, valstybiniai didvyriai ir simboliai. Vienose tautose, kurios nuo seno turėjo valstybę, svarbiausi yra būtent valstybiniai simboliai. Kitose, kurios turėjo vaduotis iš imperijų, svarbiausi yra kultūriniai aspektai – kalba, tradicijos ir istorinė atmintis. Būtent toks yra visas mūsų regionas, taip pat ir Lietuva.

Lietuvos valstybės steigėja ir pagrindas, jos egzistavimo prasmė yra lietuvių tauta. Lietuvių tautos svarbiausieji „klijai“ yra lietuvių kalba ir bendras istorinis likimas. Kiekvienos tautos narių savimonė gali būti stiprinama arba slopinama stiprinant arba ardant šiuos ryšius. Kuo šie ryšiai tvirtesni, kuo didesnis bendrumas, tuo stabilesnė ir veiksmingesnė yra valstybė ir jos demokratinis valdymas, tuo didesnės galimybės taikiai reikštis nuomonių skirtumams. Tą suvokiant tiek prieškario Lietuvos Respublikoje, tiek ir Sąjūdžio vizijoje, buvo labai aišku, kad privalu stiprinti tautinę savimonę ir puoselėti ją tvirtinančius ryšius. Valstybinės kalbos statusas buvo vienas pirmųjų Sąjūdžio reikalavimų. Šapokos istorijos perleidimas – vienas pirmųjų darbų atkuriant sunaikintą istorinę atmintį. Tautinė mokykla – vienas pirmųjų, anksti iškeltas, anksti ir sužlugdytas, Sąjūdžio idealas.

Šiandien gyvename globalėjančiame pasaulyje. Pasaulyje, kuris jokiu būdu ne pats globalizuojasi kokiu natūraliu būdu, o aktyviais veiksmais yra globalizuojamas ideologinių fanatikų ir stambiojo kapitalo interesais. Paradoksalu – naujoji marksistinė ideologija ir stambusis kapitalas dirba ranka rankon. Ideologai tvirtina, kad žmonės turi būti sumaišyti, kolektyviniai tapatumai išnykti, tautos ir valstybės – būti išardytos, religija virsti privačia, šeima – atvira. Kodėl? Nes esą tik taip individas bus išvaduotas iš valstybės, religijos ir tradicijos prievartos pančių. Begalinė laisvė įmanoma tik tada, kai kiekvienas yra atviro pasaulio pilietis, nesusisaistęs su tėvyne, o tautinio solidarumo ir skirtumo tarp savo ir svetimo nebėra. Pasaulio kapitalui nėra nieko geriau už šią marksistinę ideologiją, nes ji atsieja žmones nuo gimtosios aplinkos ir paverčia judria darbo jėga.

Šiandien ne tik verslas gali ateiti į pigių darbininkų šalis. Lygiai taip pat ir dar paprasčiau žmonės gali traukti į šalis, kur tikisi geresnio užmokesčio nei namuose, nors dirba daug pigiau nei vietiniai. Ypač Europoje tai yra ne tik faktinė kasdienybė, bet ir vienas pamatinių Europos Sąjungos principų – laisvas prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos judėjimas. Šis masinis laisvas darbo jėgos judėjimas neįmanomas tautinėse valstybėse su tvirta tautine savimone. Žmogus turi būti išlaisvintas nuo tautos ir valstybės, išvietintas ir šiame pasaulyje kovoti pats už save. Būtent todėl ES lyderiams – nuo Junckerio iki Barroso – tautos ir nacionalinės valstybės yra atgyvena, o valstybių sienos – vienas iš blogiausių žmonijos išradimų.

Jeigu tauta remiasi kultūriniais ryšiais, tai jos sunaikinimas turi remtis tų ryšių išardymu. Kaip minėta, kalba ir istorija yra pagrindiniai lietuvių tautinio tapatumo ryšiai. Jiems reikalingas išskirtinis statusas, visuotinumas ir valstybės apsauga. Kiekviena valstybė tą užtikrina per valstybinę kalbą. Tačiau ne visos valstybės savo valstybinę kalbą gerbia. Lietuvoje šiandien valstybinei kalbai, jos monopolijai viešajame gyvenime paskelbtas karas. Ką XX a. pradžioje bandėme sunorminti ir įtvirtinti, o Sąjūdžio metais – atkurti, tą dabar siekiama išardyti ir paversti laisvu pasirinkimu. Jaunieji kalbininkai skelbia, kad kalbos norminimas yra sovietinė atgyvena.

Neatsitiktinai tuo pačiu metu vyksta politinė kova dėl Lietuvos piliečių paso įrašų kitomis kalbomis vietoj valstybinės lietuvių kalbos. Tik neįsigilinus tai gali atrodyti simbolinis ir nereikšmingas klausimas. Žiniasklaida ir politikai sąmoningai atsisako kalbėti apie tokio sprendimo pasekmes. Valstybinę kalbą praktikoje apibrėžia tai, jog ją privalo mokėti visi valstybės piliečiai. Tai užtikrinama jos privalomai mokant šalies mokyklose. Tačiau jeigu Lietuvoje būtų įteisinti paso įrašai nevalstybinėmis kalbomis, visos tos kalbos taptų faktinėmis valstybinėmis kalbomis Lietuvoje. Kiekvienas valstybės tarnautojas – ir ne tik jis – turėtų mokėti kitų kalbų taisykles ir būti pasirengęs prireikus ištarti užrašytą arba iš klausos užrašyti vardą ir pavardę kita kalba. Tai reiškia, kad dauguma šalies gyventojų – titulinė tauta ir ne tik ji – turėtų prisitaikyti prie mažumų ir mokytis daugiau nei 150 kitų lotyniško pagrindo kalbų raidžių vartojimo. Tai taip pat reiškia, kad valstybinė lietuvių kalba grįžta į iš esmės sovietinį statusą, kai tebuvo viena iš vartojamų kalbų, bet ne vienintelė visiems privaloma. Šiandien Pietryčių Lietuvoje lenkakalbėse mokyklose faktiškai vykstantis sąmoningas lietuvių kalbos mokymo sabotavimas būtų įteisintas valstybės. Kalbos politika pasisuktų nauja kryptimi: ne visi piliečiai mokosi valstybinės lietuvių kalbos ir supranta, kad ją mokėti būtina siekiant visaverčio gyvenimo Lietuvos visuomenėje, o visos kalbos lygios ir visuomenėje sugyvena lygiomis teisėmis.

BNS nuotr.

Dažnai tenka girdėti, kad tokie vertinimai yra perdėti ir dramatizuojami, kad didesnių reikalavimų nebus, o paso įrašo siekis tėra žmogaus teisė. Tai ir vėl melagingas savęs raminimas. Jo atsikratyti pavyktų, sujungus į vieną tris faktus. Pirma, Lietuvos lenkų rinkimų akcija savo rinkimų programoje įrašė sieksianti tokių pat teisių, kokias švedai turi Suomijoje. Tai reiškia kultūrinę ir politinę autonomiją, antrą valstybinę kalbą ir kitas separatistines privilegijas. Antra, Lenkija iki šiol apie Lietuvos lenkų padėtį sprendžia ir, jeigu patys to nepakeisime, toliau spręs pagal LLRA keliamus reikalavimus. Trečia, Lietuvos vyriausybės viena po kitos laikosi pozicijos, kad dėl šventos draugystės su Lenkija negaila jokių nuolaidų kalbos, Konstitucijos, suverenumo ir nacionalinės savigarbos sąskaita.

Valdžios užsidegimas kovoje prieš valstybinę kalbą yra fanatiškas, ji nepaiso jokių nepatogių faktų. Mums meluojama, kad tokie įrašai yra vakarietiška praktika, nors jokia Vakarų šalis to neleidžia. Mums meluojama, kad to reikalauja tarptautinė teisė ar Lietuvos ir Lenkijos sutartis, nors sutarties Lietuva laikosi, o visus tarptautinius teismus šiuo klausimu yra laimėjusi. Mums meluojama, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija tai leido, nors tokio leidimo niekada nebuvo. Varšuva svarbiau už tiesą. Iš viso to aišku, kad valstybinės kalbos pozicijos Lietuvoje tik silpnės, jos išskirtinis statusas bus menkinamas iki „vienos iš daugelio kalbų“, o viešasis vartojimas siaurinamas kitų kalbų naudai.

Žmonės nėra akli, jie mato, kaip naikinama tautinė valstybė. Są jūdietė kalbininkė Sofija Jūratė Laučiūtė neseniai parašė valstybinę kalbą pardavinėjančiam ir dešimčių partijos skyrių nepasitenkinimą demagogiškais laiškais slopinti bandančiam Andriui Kubiliui: „Neprievartaukite tų, kurie išaugo iš Sąjūdžio dvasios ir tikėjo kuriantys tautinę Lietuvos valstybę.“ Būtent tautinė Lietuvos valstybė buvo Sąjūdžio tikslas. Būtent šis tikslas yra kardinaliai neigiamas dabartine kalbos politika, ypač – aukščiausios valdžios palaikomais antivalstybiniais reikalavimais įteisinti paso įrašus nevalstybine kalba. Nesupraskite klaidingai. Tomaševskininkai nesiekia išardyti lietuvių tautos ir valstybės. Tačiau būtent jie šioje situacijoje tapo įrankiu tautos naikinimo ir atviros visuomenės kūrimo projekte.

Lygiai tas pats pasakytina ir apie mūsų istorijos politiką. Prisidengiant baime, kad neva bus kišamasi į istorikų tyrimų laisvę, visomis priemonėmis kovojama prieš vieningo valstybinio istorinio pasakojimo kūrimą ir stiprinimą. Šiandien gyvename su sovietmečio nuniokota istorine sąmone: beveik tiek pat žmonių partizanus mano esant didvyriais ir tiek pat – banditais, beveik tiek pat žmonių sovietmetis yra naudingas ir tiek pat – pražūtingas, beveik tiek pat žmonių didžiuojasi prieškario Lietuvos pasiekimais ir tiek pat tvirtina, kad tai nesėkmė. Suskaldyta istorinė atmintis – tai suskaldyta ir nesolidari visuomenė. Tačiau valstybė nieko nedaro, kad tai pakeistų. Priešingai, ji leidžia klestėti vis didesniam pliuralizmui net svarbiausiais mūsų istorijos klausimais.

Šiandien Sausio 13-osios agresijos neigimas yra vienintelė vieta, kur valstybė drįsta ginti savo istoriją. Nėra jokios atsakomybės už Vilniaus okupacijos neigimą, už lietuvių skelbimą žydšaudžių tauta, už Birželio sukilimo dalyvių niekinimą. Antivalstybiniai gaivalai tą jaučia, drąsinasi ir tuo naudojasi. Šiandien Vilniaus rajone gatvės pavadinamos Armijos krajovos galvažudžių garbei, o Vilniaus mieste reikalaujama ištrinti Lietuvos savanorių ir rezistentų atminimą. Vyčio Lukiškių aikštėje viešai bijoma kaip tariamai agresyvaus ir skaldančio simbolio.

Vilniaus istorinės atminties programoje niekur nė žodžiu nepaminėta Vilniaus okupacija. Okupacijų neigimas ir tautos juodinimas tapo nauja norma mūsų diskusijose istorinės atminties tematika. Simboliška, kad didžiausiame šalies portale DELFI garbingai išspausdintas absurdiškas tekstas, kuriame Antanas Maceina, Stasys Lozoraitis, Petras Klimas ir kiti valstybės kūrėjai bei iškilūs inteligentai atvirai vaizduojami holokausto ideologais. Atsakomybės už tokį šmeižtą klausimo niekas nekelia. Tokiame kontekste valstybė ne tik nieko nedaro, kad būtų stiprinama vieninga istorinė atmintis ir įvertinti mūsų valstybingumui svarbiausi įvykiai, – priešingai, didžiausiam Rusijos džiaugsmui Lietuvoje istoriją perrašinėja kas tik gali ir kaip tik nori.

Galbūt už fizinį tautos nykimą pavojingesnis yra tautinės savimonės ir tautinės valstybės pagrindų griovimas, nes yra nematomas ir ignoruojamas. Lietuvą kaip lietuvių tautos sukurtą ir jos išlikimui egzistuojančią valstybę išlaiko jos tapatumas. Šis tapatumas remiasi daugiausia visai šaliai bendra kalba ir istorija. Sugriauti šį bendrumą vietoj jo iškeliant įvairovę, yra vadinamosios atviros visuomenės kūrėjų ideologinis tikslas. Jį neseniai viešai deklaravo istorikas Alvydas Nikžentaitis, pripažinęs, kad „debatai dėl raidžių Lietuvoje yra dviejų grupuočių susidūrimo liudijimas. Pirmoji pasisako už Lietuvą, atvirą pasauliui.“ Norint sukurti „atvirą pasauliui Lietuvą“, reikia pradėti nuo kalbos ir istorijos dekonstrukcijos. Kova dėl kalbos ir istorijos tad yra tik atspindys kovos už visoje Europos Sąjungoje populiarinamą sampratą apie atvirą pilietinę tautą, kurios nariais tampa kas tik save tokiais laiko ir kuriai lietuvybė neturi jokios išskirtinės vertės. Lietuvių tautos keitimas betaute atvira visuomene šiandien yra tapęs juodžiausiu dalies politikų, žiniasklaidos ir akademinės bendruomenės atstovų darbu. Darbu, už kurį, jei tik neišnyksime, vieną dieną turės būti pareikalauta atsakomybės.

Vytauto Sinicos pranešimas skaitytas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiui paminėti skirtoje Vilniaus forumo konferencijoje „Visų pirma – Lietuva“ Lietuvos mokslų akademijos Didžiojoje salėje 2017 m. birželio 7 d.

Komentaro tekstas skelbtas 20-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...