captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Turkija kryžkelėje

Iš didžiulio užsienio spaudos srauto liepos vidury ištraukėme gausybę komentarų nesėkmingo Turkijos perversmo metinių proga. Apie Turkiją verta šnekėti ne tik dėl to, kad daugelį lietuvių ji dabar traukia kaip poilsio vieta, bet ir dėl to, kad ji niekada nepripažino nei Rusijos carų, nei Sovietų Sąjungos vykdytų Lietuvos okupacijų. 
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Šiuo metu, kaip rašė Prancūzijos dienraštis „Dernieres Nouvelles d`Alsace“, „po nepavykusio karinio perversmo liepos 15 d. praėjus vieneriems metams, Turkija vis labiau smenga į tamsą. Joje išniro „demokratūra“, kurioje prezidentas, nors, tiesa, išrinktas, tačiau pasirengęs daryti viską, kad tik būtų nemirtingas.

Nepasotinamas keršto troškulys ir R. T. Erdogano godus siekis įsigyti absoliučią valdžią varo šalį prie bedugnės krašto“.

Pasak Vokietijos nacionalinio Berlyne ir Hamburge leidžiamo dienraščio „Welt“, „nors Turkijos valstybės prezidentas gali pagal savo įgeidžius  diriguoti policijos aparatui ir netgi teisėsaugai, jis vis dėlto lieka silpnas. Mažiausiai pusė visuomenės prieš jį nusistačiusi.

Jis nepakeis ir to, kad labai daug turkų ir toliau dairosi į Vakarus. Nuo Ankaros iki Stambulo surengta eisena už teisingumą – tai moderniosios Turkijos gyvybės ženklas. Europa neturi teisės nusivylimo ar abejingumo apimta nusisukti nuo šalies prie Bosforo“.

Anot Frankfurto kairiųjų dienraščio „Frankfurter Rundschau“, „praėjus metams nuo karininkijos dalies surengto pučo Turkijoje dar vis daugiau klausimų lieka atvirų nei atsakytų. Vis dar neaišku, kas 2016-ųjų liepos 15-ąją iš tiesų įvyko, ir kas ką žinojo.

Vienintelis dalykas, dėl kurio visuomenėje sutariama, yra tas, jog už visko kažkaip slypi sąjūdis, kurį įkvėpė pamokslininkas Fethullah Gülenas. Tačiau nei R. T. Erdoganas, nei kuris nors kitas valdančiosios Teisingumo ir plėtros partijos narys nenori užsiminti apie tai, kaip jie patys kadaise su šiuo sąjūdžiu bendradarbiavo kovodami su R. T. Erdogano priešais.

Užuot pradėjusi sąžiningą aiškinimosi darbą net ir savo pačios gretose, vyriausybė nepaprastąją padėtį išnaudojo tik tam, kad suimtų daugelį opozicijos veikėjų ir kitaminčių“.

Tačiau regioninis kito Vokietijos miesto dienraštis „Neue Osnabrücker“  pažymėjo, kad šalyje, „kur ekonomika prie dugno, nes daugelis ekspertų iš baimės šalį paliko ir prezidentas savo keršto žygiu prieš kitaminčius aiškiai persistengė, nūnai telkiasi jam priešingos jėgos.

Kyla opozicija, kaip neseniai parodė šimtatūkstantinė eisena už teisingumą. R. T. Erdogano galios rūmai – ant drebančių kojų“.

O pasak socialistinės pakraipos Turkijos kurdų dienraščio „Evrensel“, „sužlugdytas bandymas pernai nuversti vyriausybę buvo jos pačios žmonių prisipažinimu „Dievo jiems siųsta dovana“. Nuo tol vyriausybė šiuo mėginimu ją nuversti pasinaudojo tam, kad įtvirtintų savo ekonominę, socialinę ir politinę galią.

Kelias dienas vėliau paskelbusi nepaprastąją padėtį, ji anuliavo visas konstitucijos įgalintas teises ir įstatymus, panaikino teisinę valstybę. R. T. Erdoganas pučą panaudojo tam, kad įtvirtintų savo diktatūrą“.

Šią mintį pakartojo ir Vienos dienraštis „Standard“: „karinis liepos 15 d. pučas R. T. Erdoganui buvo tiesiog kaip iš dangaus iškritęs laimikis. Nesvarbu, kieno suorganizuotas valstybės perversmas jį išgelbėjo iš politinio suparalyžiavimo.

Vienu smūgiu jam atsivėrė galimybė ir pakeisti konstituciją, ir panaikinti dvigubą valdžios viršūnę, lig šiol susidėjusią iš valstybės vadovo ir vyriausybės vadovo.

Tapęs vieninteliu valdovu autokratas Erdoganas atrodo nebesuinteresuotas šaliai grąžinti normalią padėtį. Nepaprastoji padėtis tęsis tol, kol reikės kovoti su „terorizmu“, dabar sako jis. O tai reiškia – amžinai. Tik ar šalis tai amžinai priims?“

„Pasalūniškas pučas dar nepasibaigė, jis vis dar tęsiasi“, – sutiko Turkijos dienraštis „Milliyet“ ir tęsė: „apie Güleno sąjūdį buvo įspėjinėjama jau seniai. Nacionalinio saugumo taryba jau 2004 m. reikalavo šią organizaciją sutriuškinti. Tačiau nieko panašaus neįvyko.

O teisybę pasakius, juk tarp valdžioje sėdinčios Teisingumo ir plėtros partijos ir Güleno bendruomenės jokio ideologinio ginčo nėra. Karas tarp abiejų stovyklų sukasi tik dėl įtakos. Tikslai tie patys – kontroliuoti visas valstybės sferas, pakirsti laicizmą, demokratiją, teisės valdžią ir sukurti tokią santvarką, kurią grįstų religija.“

Bet kito, už vyriausybę stojančio laikraščio, „Sabah“, žodžiais, „nieko daugiau nebebus taip, kaip buvo lig šiol. Visi stebėjosi, kad net generolai priklausė prie pamokslininko Güleno šalininkų, o aviacija praktiškai sudarė Güleno sąjūdžio branduolį.

Žlugęs pučas sužlugdė ir keletą iliuzijų. Po 2016 m. liepos 15-osios buvo pertvarkyta ne tik kariuomenė, radikalių valymų imtasi ir kitose srityse. Pučo rėmėjams užsienyje pasidarė aišku, ką šie pokyčiai reiškia.

Šalys, apie kurias manėme, kad jos mūsų draugai ir partneriai, pabėgusius išdavikus priėmė. Lyg to neužtektų, jos reiškia kritiką, kad nepaprastosios padėties įvedimas, girdi, pažeidžia demokratiją. Kartais atrodo, jog joms gaila, kad perversmas nepavyko“.

O dar kitas taip pat valdžią palaikantis dienraštis „Star“ tikino, jog „tokios nakties kaip 2016-ųjų liepos 15-ąją nenorime dar kartą išgyventi. Tą naktį drąsūs piliečiai pučistams pastojo kelią. Jie visi – didvyriai.

Opozicijos vadovas Kemalis Kiličdaroglu buvo tarp tų, kurie tankus pamatę pabėgo į namus ir laukė. Tokių buvo daug. Dabar jie vaidina drąsuolius, lyg tai jie buvo pučui pasipriešinęsi herojai. Jiems derėtų nepamiršti, kad tapkių herojai istorijos neįeina“.

O kitas Vienos dienraštis „Presse“ pastebėjo, jog „jau metai laiko, kai Turkijos opozicija paleidžia į darbą jėgas, kurios po Gezi parko protestų 2013-aisiais atrodė pradingusios. Partijos ir grupės, kurios anksčiau viena kitą pamačiusios pereidavo į kitą gatvės pusę, dabar jungiasi į vieną bloką.

„Žygis už teisingumą“, kuriame opozicijos vadovas Kemalis Kiličdaroglu pėsčias žengė nuo Ankaros iki Stambulo ir mobilizavo milijonus, yra tik vėliausias pavyzdys. Ir dėl to Turkija dar ne beviltiškai prarasta“.

Vis dėlto Diuseldorfe leidžiamas verslo dienraštis „Handelsblatt“ apgailestavo dėl R. T. Erdogano išreikšto noro Turkijoje vėl įvesti mirties bausmę: „Jis gerai žino, ką jis tokia retorika siekia ir pasiekia – Turkija vis labiau atsitraukia nuo Europos Sąjungos, nuo NATO, apskritai nuo Vakarų.“

O kairiųjų dienraštis „Frankfurter Rundschau“ kitame komentare rašė, jog „Vokietija turi tokius ryšius su Turkija, kokius jokia politika negali sunaikinti. Pas mus gyvena keturi milijonai turkų, kuriamos mišrios šeimos, turkai yra Vokietijos partijų, profsąjungų, draugijų aktyvūs nariai.

Iš šių tinklų Vokietijoje ir formuojasi turkų opozicijos išeivijoje centras. O to R. T. Erdoganas mums niekada neatleis“.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...