captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kaip Europai išbristi iš krizės?

Yra tokia interneto svetainė, kuri vadinasi „Socialinės Europos žurnalas“ (Social Europe Journal). Čia nuo 2005 metų skelbiami Europos politinio gyvenimo socialinius aspektus nagrinėjantys, dažniausiai (bet ne visada) socialdemokratiškos pakraipos straipsnius.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Yra tokia interneto svetainė, kuri vadinasi „Socialinės Europos žurnalas“ (Social Europe Journal). Čia nuo 2005 metų skelbiami Europos politinio gyvenimo socialinius aspektus nagrinėjantys, dažniausiai (bet ne visada)  socialdemokratiškos pakraipos straipsnius.

Vieną tokį, pavadintą „Skolos be paskendimo jose“, parašė belgas ekonomistas Paulas de Grauwe. Jis siūlo štai kokią išeitį iš dabartinės Europos krizės.

„Jau aštuntąjį dešimtmetį ekonomistai pradėjo įspėdinėti, jog valiutų sąjungos nebus galima ilgesnį laiką išlaikyti be biudžetų sąjungos. Tačiau euro zonos vadovai jų patarimo neklausė – ir dabar vis aiškiau matome to pasekmes.

Europa stovi prieš sunkų pasirinkimą: arba reikia šią fundamentalią klaidą ištaisyti ir judėti biudžetų suvienijimo link, arba bendrosios valiutos reikia atsisakyti.

Pasirinkti antrąjį variantą  reikštų katastrofiškus padarinius. Ar pinigų sąjungą rinktis verta dar buvo galima svarstyti paskutinį ano šimtmečio dešimtmetį. Tačiau išardyti euro zoną dabar– jau per vėlu: tai sukeltų didžiulį ekonominį, socialinį ir politinį sąmyšį visoje Europoje.

Tam, kad šio rezultato išvengtų, Europos vadovai turi pradėti kurti bei įgyvendinti strategijas, kurių tikslas – euro zoną priartinti prie biudžetų suvienijimo (kitaip sakant, fiskalinės sąjungos).

Aišku, fiskalinė sąjunga, kokia egzistuoja, pvz., Jungtinėse Amerikos Vastijose, yra toli ateityje šviečiantis tikslas, kurio euro zonos vadovai negali tikėtis greitai pasiekti – net ir ne per savo gyvenimą. Bet tai nereiškia, kad įkurti biudžetų suvienijimą (fiskalinę sąjungą) yra chimera. Maži žingsneliai teisinga kryptimi gali daug ką reikšti.

Sėkminga strategija turėtų imtis taisyti vieną pagrindinių euro zonos konstrukcijos klaidų: šalys narės siūlo obligacijas eurais, tačiau šios valiutos jos negali kontroliuoti. To išdava, kad jos negali obligacijų turėtojams garantuoti, jog suėjus terminui jiems apmokėti bus grynųjų pinigų.

Iš to obligacijų rinkose kylantis nepasitikėjimas ir baimė gali vesti prie likvidumo krizių, kurios, sukurdamos save pačią pateisinančią prognozę, stumia šalis artyn nemokumo. Jos tada priverstos veržtis diržus, o tai veda prie gilių ūkio nuosmukių ir bankų krizių.

Nors taupymo priemonės tinka šalims, kurios praeityje per daug išlaidavo, toks taupymas, kurį mums primeta panikuojančios finansų rinkos, gali sukelti skaudų visuomeninį ir politinį atoveiksmį. Kai kurios pietų Europos valstybės, kaip antai Graikija, Italija, Portugalija ir Ispanija, šiuo metu kaip tik tai ir patiria.

Kad įveiktume šitą konstrukcijos paklaidą, turime valstybių įsiskolinimus sudėti į bendrą fondą, paversti jas savitarpinėmis. Tai silpniausiąsias ekonomikas apsaugotų nuo destruktyvių, panikos varomų judesių finansų rinkose, o tokios konvulsijos gali teoriškai ištikti bet kurią euro zonos šalį, net ir pačias šiandien stipriausiąsias.

Kurdami  valstybės skolų sujungimo strategiją, Europos vadovai turi neužmerkti akių galimybei, jog stipresnių šalių laiduojamo pasitikėjimo dėka silpnesnės šalys jaus pagundą sumažinti savo pačių pastangas skolų ir biudžeto deficito mažinimo link, tai yra, jaus pagundą atleisti vadeles, manydamos, kad stipresniosios šalys tai kompensuos užsikraudamos sunkesnę naštos dalį ant savo pečių.

Kadangi stipresnio ūkio šalys nenori būti šitaip išnaudojamos, tokios pagundos rizika ir yra didžiausia kliūtis skolų sumetimui į vieną katilą euro zonoje.

Bet tai ne vienintelė kliūtis. Skolų sujungimo planas taip pat turės susitaikyti su faktu, jog stipriausiosioms šalims neišvengiamai padidės palūkanos jų pačių skoloms, kai jos taps dalinai atsakingos už kitus, kitaip tariant, kai jos prisiims bendrą atsakomybę ir už mažiau kredito vertų vyriausybių skolas. 

Idant šios kliūtys būtų įveiktos, euro zonos skolų pavertimas savitarpinėmis turės patenkinti tris sąlygas. Pirma, vyriausybės įsiskolinimo dalis, kurią galima sujungti su kitų šalių skolų dalimis, turi būti griežtai apribota, taip kad kiekviena šalis vis tiek būtų atsakinga už nemažą savo pačios skolos dalį ir todėl būtų motyvuota išlaikyti sveikus viešuosius finansus.

Antra, reikia vidinio pervedimo tarp euro zonos šalių mechanizmo tam, jog būtų užtikrinta, kad mažiau kreditingos valstybės kompensuotų, bent iš dalies, savo ekonomiškai sveikesnių partnerių nuostolius. 

Trečia, turi būti įsteigta priežiūros valdyba, kuri stebėtų vyriausybių pažangą protingų ir įmanomų išlaikyti įsiskolinimo lygių link. Ši valdyba taip pat turėtų nubrėžti aiškias pasekmes tiems, kurie euro zonos biudžeto taisyklių nesilaiko.

Ekonomisto Tommaso Padoa-Schioppa grupė neseniai pasiūlė, kad taisykles pažeidžiančios vyriausybės turėtų laipsniškai netekti biudžeto procesų savo pačių valstybėse kontrolės.

Skolų pavertimo savitarpinėmis priešininkai, ypač šiaurinėje Europoje, dažnai teigia, jog tuomet, kai dar nėra politinio susivienijimo, toks skolų sumetimas į vieną katilą reikštų daryti dalykus neteisinga tvarka.

Tačiau kokių kitų priemonių būtų galima imtis, kad euro zoną priartintume prie politinės sąjungos? Apie karinę prievartą, taip dažnai naudotą praeityje skirtingoms tautoms po vienu politiniu skėčiu sujungti,  šiandien nebegalima kalbėti. O tik paprastai nieko nedarant laukti – tai neduos jokio rezultato.

Vienintelis praktiškas priėjimas – maži žingsneliai vienas po kito, pradedant skolų sujungimu.

Iš tiesų, pirmasis amerikiečių finansų ministras Aleksandras Hamiltonas priėmė šį metodą, kai prieš daugiau nei 200 metų jis nutarė skolas, kurias atskiros valstijos prisidarė per Jungtines Valstijas sukūrusį Amerikos revoliucijos  karą, sujungti į vieną iždą – ir tai buvo lemtingas žingsnis politinės integracijos kryptimi. Užuot laukęs, kol įvyks politinė sąjunga, A. Hamiltonas ėmėsi žingsnių, pagelbėjusių Jungtinėms Valstijoms tapti  visateise pinigų, biudžetų ir politikos sąjunga.

Euro zoną yra surėmusi egzistencinė krizė, kuri lėtai, bet nenumaldomai griauna pačius valiutų sąjungos pagrindus. Vienintelis būdas šį irimą sulaikyti yra ryžtingas veikimas, kuris finansų rinkas įtikintų, kad euro zona – ne vienadienė, bet ilgalaikė.

Čia suprojektuotas skolų sujungimo planas duotų signalą, kad euro zonos šalys narės rimtai žiūrį į savo bendrą egzistavimą kartu. Be šio gesto, tolesnis rinkų sąmyšis neišvengiamas, ir euro zonos griūtis bus tik laiko klausimas, – baigė savo straipsnį svetainėje „Social Europe Journal“ ekonomistas Paulas De Grauwe, buvęs Belgijos parlamento narys, dabar Londono ekonomikos mokyklos profesorius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...