captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ramunė Sakalauskaitė. Naujųjų laikų „Pavlovo šunys“

Naujieji laikai teikia daug galimybių. Tačiau kartu su naująja greitojo vartojimo kultūra randasi ir tradicinei gyvenimo tėkmei nebūdingas skubėjimas. Galbūt todėl viską stengiamės padaryti kuo greičiau ir paprasčiau, nebūtinai – geriau.

Naujieji laikai teikia daug galimybių. Tačiau kartu su naująja greitojo vartojimo kultūra randasi ir tradicinei gyvenimo tėkmei nebūdingas skubėjimas. Galbūt todėl viską stengiamės padaryti kuo greičiau ir paprasčiau, nebūtinai – geriau.

Deja, visuotinis supaprastinimas ir suprastėjimas pažengė taip toli, kad juo bando naudotis ne tik greitojo maisto pardavėjai, bet ir senas tradicijas turintys menai. Greitojo maisto pardavėjai, norėdami greitai parduoti daug mėsainių, dažnai prikabina prie jų kokį nors žaisliuką vaikams. Dabar net naujos operos premjera mūsų žiniasklaidoje anonsuojama pristatant brangių papuošalų, kuriais gražinsis solistės, kopijas.

Iki šiol operą pirmiausia suvokiau kaip muzikos, atlikėjų balsų ir scenografijos harmoniją. Raginama eiti į operos premjerą, kad pamatyčiau tegul ir talentingo dizainerio sukneles ir jo parinktus papuošalus, tiksliau – jų kopijas, jaučiuosi kaip parduotuvėje, iš kurios garsiakalbių sklinda skelbimai apie akcijas, kartais permušami trankios, bet ne pačios geriausios muzikos.

Tačiau norėdama išvysti gražių sunkelių, pirksiu bilietą į naujos dizainerių kolekcijos pristatymą, o ne į operą. Manau, vilioti melomanus galimybe paganyti akis į gražius apdarus ir papuošalus – tai ne tik paties operos meno, bet ir jos kūrėjų, ir šio meno gerbėjų nuvertinimas. Atrodo, tarsi Mocartas ir Urmana – niekuo dėti, svarbiausia – aukso grandinėlė ant kaklo.

Prekių ir paslaugų gausa baigia ištrinti skirtumus tarp kasdienybės ir švenčių, tarp to, kas tikra ir padirbta. Vien iš pašalpų gyvenantis žmogus rūbų turi tiek, kad trys spintos neužsidaro. Ir kaupia toliau, kasdien mindamas padėvėtų rūbų parduotuves. Įprotis kažką nusipirkti tapo toks gajus, tarsi būtų gyvybiškai svarbus.

Tariamoji ekonomiška tvarka ir vartotojiški įpročiai taip išplito, kad dažnas neįsivaizduoja, kaip be automobilio pasiekti už kampo esančią parduotuvę arba vakarą praleisti ne prie televizoriaus arba internete, o tyloje. Mokslininkai sako, kad priklausomybė nuo kompiuterių ir interneto niekuo nesiskiria nuo narkomanijos, alkoholizmo, lošimų priklausomybės. Radijas transliuoja prekybos centro reklamą, kurioje vaikas, paklaustas apie šeimą, sako: „Imi didelį vežimą.“

Taip nejučia visuomenė tampa savotiškais „Ivano Pavlovo šunimis“. Rusijos mokslininkas, fiziologas, parodęs šuniui maisto, fiksuodavo iš jo nasrų bėgančias seiles. Vartotojų visuomenė, vos išvydusi naują produktą ar paslaugą, užsigeidžia jos kaip įnoringas vaikas ir daro viską, kad ją gautų.

Norisi tikėti, kad esame mąstanti ir galimybę sąmoningai pasirinkti turinti, o ne vien nuo prekių reklamos priklausanti visuomenė. Ir galime nusipirkti bilietą į operą dėl operos, bet ne dėl pigių blizgučių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close