captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Kirtiklis. Apie universitetinę darbovietę

Kalbėti apie aukštojo mokslo reformas nebėra nei originalu, nei įdomu. Greičiau jau visiškai pabodę, mat daugiau ar mažiau kalbame apie tai jau bene dešimt metų, o pastarąjį pusmetį apie ją kalbėjome dar intensyviau. Tad jei jau pasipiktinote: „ką, ir vėl? O jums ten dar ne vasaros atostogos?“ – aš jus suprantu. Prisipažinsiu, man ir pačiam ne itin malonu apie ją kalbėti. Tačiau kalbėsiu. Ir ne tik todėl, kad švietimas kaip niekas kitas yra susijęs su Lietuvos ateitimi, kad ir kaip patetiškai tai skambėtų, bet ir todėl, kad dabartiniai aukštojo mokslo bendruomenės atstovų mūšiai su valdžia rodo ne tik smunkantį abiejų pusių prestižą, bet ir platesnį Lietuvoje vyraujančio mentaliteto vaizdą.
Kęstas Kirtiklis, vu.lt nuotr.
Kęstas Kirtiklis, vu.lt nuotr.

Kaltinti mokslo administratorius, nei klaũsiančius, nei kláusančius vadinamosios akademinės bendruomenės atstovų nuomonės, yra tiek teisinga, tiek įprasta, tiek ir nevaisinga. Manote, kas nors pasikeis dėl to, kad mes n-tąjį kartą pakartosime, kad valdžiai iš principo neįdomūs mokslo žmonės? Vargu. Ir ko blogo, nereikia tuo stebėtis. Nes kažin, ar mes patys sau įdomūs.

Kitaip sunku suprasti, kodėl kiekvienas mokslininkų mitingas ar piketas, netgi tarptautinio „Maršo už mokslą“ lietuviškoji versija susivedė į paprasčiausią lozungą: duokit pinigų! Aš neturiu nė menkiausių abejonių, kad tų pinigų reikia, ir galėčiau ilgai ilgai kalbėti apie jų stygių konkrečiose srityse ir konkretiems poreikiams. Tačiau man anaiptol neakivaizdu, kad tai vienintelė lietuviškos aukštojo mokslo sistemos problema. Ir man dar nemaloniau suvokti, kad kitos problemos, tokios kaip, pavyzdžiui, to mokslo ir mokymo kokybė, iš principo niekam nebeįdomios. Tiesa, yra dar mokslo administratoriai, kurie kalba apie kokybę tarsi poterius bertų. Tačiau jei paklaustumėte jų, ką gi ji reiškia ir kaip ta kokybė matuojama – kažin, ką išgirstumėte. Bijau, kad nieko konkretaus.

BNS nuotr.

Galbūt dėl to miglotumo, kokybės argumentas nemėgiamas bei nenaudojamas pačių universitetų. O jei universitetus laikome mokslo ir studijų įstaigomis, tai apskritai jų pasipriešinimo ministerijos pasiūlymams argumentai šiedvi svarbiausias funkcijas mini tik tarp kitko. Bene labiausiai reformai besipriešinantis universitetas skelbiasi esąs vertingas visų pirma todėl, kad turi gražų istorinį pavadinimą. Jį prie ko nors prijungus, tas pavadinimas išnyks. Kitas esąs svarbus dėl to, kad nepaisant katastrofiškai smunkančių stojimų deda daug pastangų išlaikyti mokytojų ruošimo monopoliui. Ir nieko neprikiši – tai išties, ko gero, politiškai sėkmingiausias šiandienės Lietuvos universitetas. Trečias skelbia, kad yra kultūros šviesulys atokiame šiauriniame Lietuvos regione. Gal ir tiesa, bet kažkodėl manau, kad pastarojo meto populiarioji literatūra per gerą pusmetį to regiono tapatybę ir savivertę kilstelėjo gerokai aukščiau, nei universitetas per porą savo gyvavimo dešimtmečių. Ak, tiesa, yra dar vienas, žiūrintis į visą šitą sumaištį iš ložės ir išdidžiai sakantis: o mums tai neįdomios tos jūsų pjautynės, nes mes tai viename tokiame reitinge užimame aukštą vietą.

Nors giliai širdyje visi supranta, kad universitetas savo egzistavimą turėtų argumentuoti ne tik taip, bet atliekamų tyrimų ir suteikiamo išsilavinimo verte. Antra vertus, iš kur tą vertę paimsi? Mokslo ir studijų vertė ne tik sunkiai matuojama, bet iš oro ji nepasidaro. Todėl duokit pinigų! Ir kas tada? Tikrai visi sublizgėsime pasaulinio lygio mokslu? Ir mūsų absolventai masiškai stos į geriausių pasaulio universitetų magistrantūras, ne todėl, kad Lietuvoje tai bus beprasmiška, bet todėl, kad turimas išsilavinimas vers studijuoti tik ten? Vargu bau.

Bet vis tiek kažkaip nepadoru daryti taip, kaip aš čia darau, ir reikalauti gerų rezultatų iš žmonių, kurių mokslinius interesus stelbia gerokai fundamentalesnis interesas – išlikti. Bet kas turi išlikti? Esama situacija?

Atlyginimai, žinoma, svarbu. (Taip, aš savuoju taip pat nesu patenkintas.) Tačiau darsyk pasikartosiu: jie nėra vienintelė šiandienių universitetų problema. Pažvelkite į universitetus kitu kampu – ne kaip į švietimo ir kultūros misijos vykdymo vietą, bet kaip apie darbovietę. Labai specifinę, bet visgi. 

BNS nuotr.

Tai kaip jums joje dirbasi? Kaip darbuotojo, maža to, mokslininko orumą veikia pati universiteto struktūra, jame vyraujanti atmosfera bei susiklostę darbo santykiai? Ar kiekvieną dieną mielai einate į darbą? Ar jaučiate kolegų paskatinimą kurti ir tobulėti bei palaikymą įveikiant stresines situacijas? (Juk turbūt nepamiršote, kad universitetuose buriasi akademinė bendruomenė, o ne šiaip individų sankaupa.) Kada tiesioginis vadovas, katedros vedėjas ar vedėja, jūsų klausė, kaip jums sekasi dirbti ir ką jis ir kita žemutinės grandies administracija turėtų padaryti, kad jums dirbtųsi geriau? O kaip šiuo klausimu elgiasi aukštesnioji administracija? Aš nekalbu apie daugybę organizacijos viduje sprendžiamų dalykų – nuo turimų resursų paskirstymo iki vadinamųjų kūrybinių atostogų. Paprasčiausiai klausiu: ar universitete jaučiatės svarbus ir vertinamas? 

Gal aš bjaurus skeptikas, bet netikiu, kad dauguma universitetų darbuotojų į šiuos klausimus atsakytų teigiamai. (Tiesą sakant, manau, kad apskritai nemažai Lietuvos dirbančiųjų nieko gero čia neturėtų pasakyti, bet tai jau kita tema). O kasdienė situacija universitetuose, deja, nieko gero nesako apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemą.

Žinoma, visuomet galima moti ranka į Seimo ir vyriausybės pusę ir kaltinti juos nepagarba mokslininkams. Taip labai gražiai maskuojama, kad dažnokai nei patys mokslininkai, nei administracija universitetuose dirbančiųjų negerbia galbūt dar labiau. 

Ir tada man nuoširdžiai nebeaišku: kai manome, kad svarbiausia yra išlikti, kas tie dalykai, kuriuos norime išlaikyti – šalies ateitį, priklausančią nuo piliečių išsilavinimo, savo mokslinius interesus, profesinę savirealizaciją ar pačią darbovietę? O juk, tiesą pasakius, norime išsaugoti būtent pastarąją, ir kažkodėl manome, kad ji pačiu savo buvimu garantuoja visą kitą. Teoriškai taip turėtų ir būti, o praktiškai? Žiūrint į įstaigas, kuriose administracijos darbuotojų skaičius sparčiai vejasi mokslinį ir pedagoginį personalą, mintys kyla įvairios. 

Ar nesama čia kartais šiokio tokio Stokholmo sindromo, kai aukos įsimyli tuos, kurie jas laiko įkaitais? Ir tuomet eina kovoti, kad katedros vedėjas ir toliau lengva ranka krautų jai nebūtinai priklausiančius darbus, o kitos administruojančiosios grandys tvirtintų, kad nepakeičiamų nėra.

Tad bene didžiausia mūsų aukštojo mokslo sistemos problema yra ta, kad į universitetus mes linkę žiūrėti ne kaip į darbovietes, bet kaip į mokslo šventoves. Šventoves, kurias valstybė turėtų uoliau remti, o tikintieji – daugiau aukoti. Gi pati vidinė šventovės struktūra ir joje susiklostę santykiai – neliečiami. Jie, žinote, yra tūkstantmetės tradicijos produktas. Ir ne jūsų nosiai juos keisti.

Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...