captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Vieningos Europos tėvas – pavyzdingas, bet ne be dėmių

Liepos 4-ąją Jungtinės Amerikos Valstijos šventė savo nepriklausomybės dieną, liepos 6-ąją švęsime Lietuvos Valstybės dieną, o liepos 1-ąją suvienytoji Europa vienoje iš savo simbolinių sostinių, Strasbūre, gedulingai ir iškilmingai atsisveikino su vienu iš savo tėvų-kūrėjų – buvusiu Vokietijos kancleriu Helmutu Kohliu.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Prahos verslo dienraščio „Hospodarske Noviny“ žodžiais, „kai H. Kohlis 1989 m. rudenį prastūmė ir įgyvendino Vokietijos susivienijimą, jis parodė, kaip ir kada reikia jautį griebti už ragų. Šitas skaidrus žvilgsnis į ateitį, šis ateities įžiūrėjimas dar ir šiandien Vokietijoje vertinamas.

Tačiau kaip tai galėjo atsitikti, kad tokiai didelei asmenybei su laiku viskas apkarto? H. Kohliui apmaudą kėlė visi, kurie po jo užėmė kanclerio pareigas. To priežastis gal buvo jo nepasirengimas susitaikyti su faktu, jog jo būta tokio gero mokytojo, kad jo mokiniai sugebėjo apsieiti ir be jo.

Visai kitoks šiuo atžvilgiu buvo Helmuto Kohlio pirmtakas Helmutas Schmidtas. Šis kancleris socialdemokratas savo laiku tikrove pavertė tai, jog NATO į sovietinių branduolinių raketų dislokavimą reagavo pasiūlymu derėtis, bet ir grasinimu taikyti karines atgrasomąsias priemones.

H. Schmidtas žinojo, kad didelė jo partiečių dalis su tuo nesutiko, ir buvo iš kanclerio posto atstatydintas. Tačiau Vokietija ir visa NATO jo užimtai pozicijai liko visą laiką ištikimos. Atsisveikinęs su kancleryste H. Schmidtas ilgainiui tapo plačiai gerbiamu autoritetu“.

Dauguma apie atsisveikinimą su H. Kohliu rašiusių laikraščių priminė jo palikimą. Tai, pasak dienraščio „Frankfurter Allgemeine“, yra „įspėjimas europiečiams nepamiršti, kokie epochiniai laimėjimai pastatyti ant kortos, kartu su raginimu ir toliau darbuotis už laisvę, taiką ir draugystę, kaip tą darė Kohlio karta ir ją įkvėpę pavyzdžiai“.

O Kelno dienraštis „Kölner Stadt-Anzeiger“ pažymėjo, jog Europos Parlamente „ne tik iš pareigos, bet ir labai įspūdingai“ surengtame, „politinės minties“ kupiname atsisveikinime „kalbėtojas po kalbėtojo priminė Europos susivienijimo reikšmę, tarpusavio bendradarbiavimo vertę, priminė sunkias pastangas bent jau pradėti įveikti, pašalinti tą per keletą kartų puoselėtą vienų kitais nepasitikėjimą“.  

Anot Miunsterio dienraščio „Westfälische Nachrichten“, H. Kohlio prisiminimo diena „pasaulio viešumai parodė, jog šio žemyno šalys labai gerai žino, kokioje didelėmis pastangomis apgintoje ir stropiai išpurentoje dirvoje išdygo taika, laisvė ir gerovė, ir kodėl iš priešų pasidarė draugai“.

Liuneburgo „Landeszeitung“ rašė, jog atsisveikinimas su H. Kohliu „turėtų į politikų galvas įkalti mintį, jog tik susitaikymas ir į susitaikymą orientuota politika gali vesti į ateitį, kurioje kiekvienam būtų aišku, kad didžiuosius iššūkius įveikti įmanoma tik dirbant kartu, o ne vienam prieš kitą.

Pirmoji bendra europietiška gedulo išraiška dėl politiko mirties visiškai tiko valstybės vyrui, kuris kryptingai tikėjo susivienijusia ir taikinga Europa“.

Amsterdamo dienraštis „Volkskrant“ pažymėjo, kad atsisveikinimas su H. Kohliu ne tik „apčiuopiamai priminė europinio bendradarbiavimo pagrindus, bet išryškino ir H. Kohlio didžiojo projekto atvirkštinę pusę. Juk eurą kamuoja problemos, kurių vien vizionieriškomis kalbomis išspręsti negalima.

O Europos Sąjungos su būsimomis 27-iomis šalimis narėmis nebus įmanoma valdyti kaip mažo vienminčių klubelio. Naujiems iššūkiams įveikti būtinai reikės valstybiško guvumo ir tokių europietiškų politikų, kurie pajėgtų strategiškai mąstyti“.

„New York Times“ išspausdino Clemenso Wergino, vadovaujančio Vokietijos nacionalinio dienraščio „Welt“ biurui Vašingtone, komentarą.

„Politika gali būti žiaurus sportas, – teigė vokiečių žurnalistas Amerikoje, –  Niekas to nežinojo geriau kaip Helmutas Kohlis, ilgametis Vokietijos kancleris ir Vokietijos susivienijimo tėvas.  

Jis kartais valdė savo konservatyvią partiją kaip feodą ir atkakliai persekiojo potencialius konkurentus savo paties partijoje.

Kaip Margareta Thatcher ir Ronaldas Reaganas, jis iškilo į savo šalies viršūnę ir apibrėžė jos vietą pasaulyje, kartu nubrėždamas ir tą centro dešinės sutarimą, kuris varė Vakarų užsienio politiką Šaltajam karui baigiantis.

Tačiau kitaip nei M. Thatcher ar R. Reaganas, H. Kohlis patyrė negarbingą savo politinės karjeros galą. Tai galbūt staigiausias nuopuolis vokiečių pokario istorijoje, kai jo buvusi globotinė ir dabar kanclerė Angela Merkel  išstūmė jį iš valdžios dėl skandalo, susijusio su nedeklaruotais rinkimų kampanijos finansais.

Vieną akimirką jis buvo Vokietijos susivienijimą įgalinęs herojus, kitą – savo paties partijai gėdą užtraukęs vis labiau izoliuotas ir vienišas žmogelis.

Reuters/Scanpix nuotr.

Vis dėlto, – tęsė C. Werginas, – pati naujausioji istorija į H. Kohlį pasižiūrėjo meiliau – kad ir vien dėl to, jog išryškino kontrastą tarp to tarptautinio valstybės reikalų suvokimo, kurį parodė H. Kohlis, ir to, kas laikoma lyderyste šiandieną.

Juk H. Kohlis virš visko buvo nepalaužiamas NATO ir Vakarų šalininkas, ir jis laikėsi savo kurso net ir tada, kai kurie jo žingsniai nebuvo populiarūs“.

Nuo savęs pridursiu, kad iš tiesų H. Kohlio kaip valstybininko kokybė pranoksta daugybės kitų šiandienos valstybės vyrų ir moterų lyderystę, bet tik ne A. Merkel.

Ji, kaip jo mokytinė, ne tik kad neatsiliko nuo mokytojo savo atsidavimu NATO, Vakarams, laisvos socialinės gerovės valstybės idealui, bet, ko gero, H. Kohlį ir pranoko, nekeldama savo partijos interesų aukščiau įstatymo ir nedarydama jokių kompromisų su pilietine sąžine.

Ji jos, krikščioniškos, klausosi ir tada, kai tai baisiai nepopuliaru, pvz., atverdama vartus desperatiškiems bėgliams nuo karo ir persekiojimo.

Mykolo Drungos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...