captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Parulskis. Statyba ir architektūra

Šio komentaro pretekstu tapo šviežias, šią savaitę paskelbtas Vilniaus miesto tarybos sprendimas, leidžiantis Vilniaus Konstitucijos prospekte, aikštelėje tarp „Radisson Blu Hotel Lietuva“ viešbučio ir Centrinės universalinės parduotuvės, pradėti multifunkcinio centro statybas.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Tarybos sprendimas leido projekto vystytojams statyti dvigubai aukštesnį pastatą, nei šioje vietoje tai galima daryti pagal galiojančius teisės aktus. Kai žinia buvo paskelbta, Vilniaus meras pasidžiaugė, kad kompleksas sukurs estetišką erdvę, t.y. projekto grožis merui (ir, turbūt, miesto tarybos nariams) tapo svarbiausia priežastimi, dėl kurios buvo verta koreguoti tuos teisės aktus.

Ir nedelsiant gavo atgal – bet ne dėl aukštingumo. Gavo už estetiškumo deklaravimą. Jei Danielio Libeskindo suprojektuoto pastato projektą komentuojančių architektų – aš stebėjau tik jų reakcijas – naudojamas metaforas surūšiuočiau pagal geranoriškumą, jos rikiuotųsi maždaug taip, pradedant pozityviausia: neapdorotas deimantas, stalagmitas, stiklo krūva, sudužusio stiklo krūva, šiaip blizganti krūva, Libeskindo studijos interno sekmadieninis eskizas, projektas tinkantis tik Kazachstanui, Maskvai, Turkijai, projektas pavėlavęs dešimt, penkiolika, dvidešimt metų. Vienas žmogus nepatingėjo perkelti būsimo statinio oficialią vizualizaciją į realų mastelį ir mes pamatėme, koks milžiniškas gremėzdas ten atsiras. Na, o dosniausią epitetais įvertinimą verta pacituoti visą: „... Libeskindo namas primena riebią žąsį apipešiotu kaklu arba tortą su cukrinių saldumynų kepure, pastatytą ant kažkokios nelemtos spintos“.

Tai, be abejo, nėra šiuolaikinė kūryba, o citata iš legendinės dailės istoriko Mikalojaus Vorobjovo knygos „Vilniaus menas“, išleistos 1940 metais. Emocingą ir išraiškingą pasažą dailės istorikas skyrė šalia šv. Onos bažnyčios XIX a. pabaigoje pastatytai neogotikinei varpinei. Atrodo, kad ką tik atgautos sostinės naujasis gyventojas, jei galėtų, susprogdintų, jo nuomone, nestilingą architektūrinį įsibrovėlį. Ir, žiūrint retrospektyviai, būtų neteisus – šiandien varpinės ir bažnyčios disonavimą pamatyti galima tik gerai įsižiūrėjus, o ir anuomet ji vilniečių ypatingai neerzino.

Prieš pora mėnesių, gegužės šeštą, „Kultūros savaitės“ laidoje vyko pokalbis su architektūros istorike Marija Drėmaite. Kalbėtasi buvo apie modernios architektūros paveldą ir vienu metu, paprašyta bent punktyriškai išvardinti galimų saugotinų objektų sąrašą, tyrinėtoja pasakė, kad jis, toks sąrašas, privalo egzistuoti, bet jis negali būti, kalbant apie modernią ir šiuolaikinę architektūrą, baigtinis. Ir iliustravimui paminėjo Lietuvos operos ir baleto teatrą. Šis pastatas niekada nebuvo vadinamas išskirtinės architektūros pavyzdžiu, bet jo kokybė su laiku kito. Jis su amžiumi bręsta ir tas kadaise amžininkams nemalonus sovietinis barokas bei prabanga tampa jei ne kokybišku, tai bent įdomiu ir intriguojančiu kūriniu.

Mano minėtame pokalbyje – jo negirdėjusiems verta tai padaryti (http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013668181/kulturos_savaite_2017_05_06_09_00, pokalbis prasideda 1.14 min.) – nemažai kalbėta apie modernios architektūros paveldosauginius atrankos kriterijus ir, pašnekovėms juos gryninant, išgirdau sąvokų opoziciją: „...net ne architektūra, o šiaip, statyba“. Gali atrodyti, kad tai yra grynas kokybinis supriešinimas, bet mene ir amate tokių paprastų išeičių nebūna. Žinoma, terminas „šiaip statyba“ yra standartizuotos ar serijinės architektūros sinonimas, bet terminas „architektūra“ ne visuomet tampa kokybiškos kūrybos sinonimu.

Būna net atvirkštinė invazija – kai architektūra neįtikėtinai sugadina nepretenzingą „šiaip statybą“. Puikų tokių pavyzdžių rinkinį kaupia feisbuko puslapio „Kolūkinis barokas“ administratoriai.

Ar D. Libeskindo pastatas, jei jis atsiras numatytoje vietoje, po, sakykim, šešiasdešimties metų praras nebemadingos ekscentrikos aurą ir, žvilgsnių šlifuojamas, subręs iki įdomaus bei pateks į būsimą modernios architektūros išsaugojimo sąrašą? Nes juk toks ir yra svarbiausias miesto statytojų tikslas? Statyti taip, kad suirzę palikuonys nenugriautų?

Aš nujaučiu, kad D. Libeskindo komplekso gyvenimas gali būti ilgas – su sąlyga, jei bus pastatytas be nuolaidų, pagal dabartinį projektą. Bet juk taip nebus – miesto tarybos sprendimas nėra galutinis, į procesą dar įsijungs visuomenininkai, paveldosaugininkai ir UNESCO. Teks ieškoti kompromisinių sprendimų, o kompromisai yra pagrindiniai kūrybos žudikai, paverčiantys architektūrą, net ir neakivaizdžios kokybės, į „šiaip statybą“ su architektūros elementais, kuri po tam tikro laiko pradeda prašytis dinamito.

Menotyrininko Ernesto Parulskio komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...