captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Rusijoje kyla rimta opozicija V. Putinui

Šios savaitės užsienio spaudos apžvalga, parengta Mykolo Drungos.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Dešimtys tūkstančių demonstrantų, kurie birželio 12-ąją išėjo į gatves net 150-yje Rusijos miestų, įskaitant Maskvą ir Sankt Peterburgą, sudarė didžiausią bet kada Putino eroje ligi šiol matytų protestų grandinę“, - rašo  JAV nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikai ir tęsia:

 „Kremliaus dėmesį šįkart patraukė ne tik manifestacijų apimtis, bet ir reiškiamų priekaištų pobūdis. Protestuotojai susitelkė į kai kuriuos labiausiai įsisenėjusius, sisteminius Rusijos skaudulius, tarp jų – valdžios korupcija, politinės sistemos stagnacija, silpną ekonomika. 

Kitaip nei masiniai protestai 2010, 2011 ir 2012 m., šių metų birželio 12 d. manifestacijas sukėlė ne kokia nors konkreti paskata ar priežastis, pvz., rinkimai, dėl kurios Kremlius galėtų lengvai susitvarkyti.

Ne, šiemet protestuotojus sujudino seniai pribrendę dalykai, smogiantys į pačius Kremliaus sistemos paširdžius. Dėl to šis sąjūdis ir turi potencialo anksčiau ar vėliau sudrebinti Kremliaus valdžios pamatus.

Žygio centre yra Aleksejus Navalnas, opozicijos sunkiasvoris, kuris per savo regioninius biurus skersai išilgai Rusijos bei raišką socialinėse medijose ir iškvietė žmones į gatves. Politinėje scenoje jis reiškiasi jau nuo pat V. Putino prezidentavimo pradžios, nors anksčiau tai darė ne taip ryškiai.

Bet dabar A. Navalnas prisiėmė lyderio vaidmenį ir skelbia žinią, galinčią suvienyti skirtingas opozicijos grupuotes taip, kad susiformuotų  pakankamai stiprus sąjūdis, galbūt priversiantis Kremlių persitvarkyti.“

Toliau jie aiškina, jog jau „2010 m. pagausėjo demonstracijų, kurias rengė nacionalistai, susivieniję po šūkiu „Rusija rusams“, prie jų prisidėjo ir Kremliaus nacionalistinio jaunimo grupė, „Naši“.

Reuters/Scanpix nuotr.

Protestai tęsėsi 2011 m., demonstrantams reikalaujant, kad Kremlius sumažintų savo dideles dotacijas Rusijos musulmoniškiems regionams ir stabdytų Rusijoje darbo ieškančių migrantų srautus.

Pirmą sykį atsiradęs XIX a. pabaigoje sąjūdis „Rusija rusams“ dažnai atgyja sustiprėjusio nacionalizmo periodais ir po savo stogu glaudžia nacionalistines grupuotes, tarp kurių – „Sąjūdis prieš nelegalią imigraciją“, net ir paties A. Navalno grupė „Liaudis“.  

2011 ir 2012 m. artėjant parlamento ir prezidento rinkimams, A. Navalnas praplėtė savo veiklos akiračius taip, kad nusitaikė ir į politinę korupciją bei rinkimų sistemos trūkumus.

Šis nuostatos pokytis reiškė jo pasisukimą konflikto su Kremliumi link, jo atsitraukimą nuo Kremliui palankių nacionalistinių grupių, o tai atvėrė A. Navalnui duris ieškoti bendradarbiavimo su kitomis grupėmis, piestu stojusiomis prieš Kremliaus akivaizdžiai vykdomą manipuliavimą rinkimų procesais.

2011 ir 2012 m. masiniai protestai iškėlė profesinius aktyvistus, intelektualus, jau daugiau nei dešimtmetį prieš V. Putiną dirbusius opozicijos vadovus, netgi V. Putino stovyklos disidentus, tokius kaip, pvz., buvusį finansų ministrą Aleksejų Kudriną, ir kai kuriuos komunistų partijos narius.

Tačiau tarp pačių matomiausių ir balsingiausių demonstrantų buvo įvairūs A. Navalno pasekėjai – jaunuoliai, liberalai, beužsimezgančios vidurinės klasės nariai, ultranacionalistai.

Tačiau nepaisant šios V. Putinui nepritariančiųjų koalicijos platumo, protestai išsikvėpė 2012 m., jį išrinkus trečiajai kadencijai ir Kremliui pradėjus kelių plotmių strategiją nepritarimui pažaboti.

V. Putino aparatas ne tik suareštavo daugumą opozicijos vadovų, bet ir suteikė rinktinius postus Valstybės Dūmoje komunistų partijos atstovams ir padarė keletą nuolaidų protestuotojams nuraminti. Beveik visos šios nuolaidos vėliau buvo atšauktos.

Tuo tarpu 2012 m. protestams išblėsus, A. Navalnas nepasitenkino savo ligšioliniu tik nežymaus opozicionieriaus vaidmeniu, bet ėmėsi apibrėžti ir sukurti didesnį sąjūdį. Jo pastangos, nors ir gana nesėkmingos, prieš penkerius metus sudarė pagrindą jo pasiekimams 2017 m. ir atvėrė perspektyvą dar ryškesniems laimėjimams ateity.

Pagal profesiją teisininkas, A. Navalnas į politiką metėsi jau 2000 m., Rusijos prezidentu oficialiai tapus V. Putinui. Jo asmeninis tinklaraštis ir sugebėjimas reikštis socialinėse medijose tokiu metu, kai daugelis kitų politikų arba tik bandė išmokti jomis naudotis bei jas pajungti savo naudai, arba jas stačiai ignoravo, A. Navalno balsą pavertė vienu girdimiausių plačiose Rusijos jaunimo gretose.

Per 2010–2012 m. protestų ciklą gavęs platformą ir postūmį tapti   pirmuoju opozicijos veidu, jis šį vaidmenį išlaikė, susitelkdamas į visuotinai patrauklią temą, peržengiančią daugelį politinių, ūkinių ir socialinių ribų.

Tai kova su korupcija. Čia įeina daugelis klausimų, nuo sukčiavimo (ne)prileidžiant kandidatus į rinkimus, skaičiuojant balsus, skirstant ar kaupiant pinigus iki ekonominės stagnacijos toleravimo ir Rusijos žmonių engimo. 

Šioje kovoje A. Navalnas ir jo organizacijos reiškiasi bent jau nuo 2008-ųjų, kai jis iniciavo kampaniją, kad nustatytų didžiausių Kremliaus valdomų energetikos bendrovių – „Rosneft“, „Gazprom“, „GazpromNeft“ ir „Surgutneftgaz“ – skaidrumą.

Jis išleido šimtus tūkstančių rublių, kad šiose firmose įsigytų mažumos akcijų, tada kovojo, kad šie akcininkai gautų jiems priklausomą informaciją, galop jis paviešino šių energetikos bendrovių tinklo korupcinius ryšius vienos su kita, su Kremliaus magnatais, su užsienio ir vietos tarpininkais.

Lyg to neužtektų, A. Navalnas 2011 m. paskelbė duomenis apie korupcinius nekilnojamojo turto sandorius tarp Vengrijos ir Rusijos vyriausybių narių, o 2012 m. jis paviešino įtakingo pirmojo vicepremjero  Igorio Šuvalovo neaiškius ryšius su galingais oligarchais.

Tokie veiksmai A. Navalnui pelnė lyderio kovoje su valdžios korupcija reputaciją. Per tą laiką jo paleista frazė, kad Kremliaus „Vieningoji Rusija“ – tai „sukčių ir vagių partija“, tapo vienu iš žinomiausių ją pasigriebusiųjų  opozicionierių firminių ženklų. 

Ir nors daugelis 2010–2012 m. opozicijos veikėjų, pajutę Kremliaus atoveiksmį, savo veiklą nutraukė, A. Navalnas ne tik nepabūgo, bet ir pakartotinai pabandė sukurti savo partiją. Tačiau kol kas rinkimų komisijos ir teismai neleidžia jos įregistruoti, nepaisant to, kad steigėjas visus teisinius reikalavimus patenkino.“

Bet kas toliau? Ar Kremlius leis A. Navalnui tęsti savo veiklą ir ateity? Jei taip, tai kas iš to išeis? O jei ne, tai kaip jį sustabdys? Apie tai kitą kartą.

Apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...