captcha

Jūsų klausimas priimtas

Rimvydas Valatka. Lietuvoje gyventi nenuobodu

Visokiausios pasaulinės ir vietinės apklausos rodo, kad dauguma lietuvių turi labai neigiamą atsakymą į tokius dvasinius klausimus, kaip antai, ar esate laimingas, ar Lietuvoje gyventi gera?
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Visokiausios pasaulinės ir vietinės apklausos rodo, kad dauguma lietuvių turi labai neigiamą atsakymą į tokius dvasinius klausimus, kaip antai, ar esate laimingas, ar Lietuvoje gyventi gera?

Kitaip, matyt, ir negali būti, nes, priešingai krikščionybės mokymui, kurio dauguma mūsų taip ir neįsikirto, mums vis dar atrodo, kad dvasinių dalykų gerumas neišvengiamai turi kilti iš materialinių dalykų gausumo. Todėl į posakį, kad ne piniguose laimė, mes rimtai atsakome, jog laimė yra jų kiekyje.

Matyt, iš inercijos lygiai taip pat neigiamai lietuviai atsakytų ir į klausimą, ar Lietuvoje gyventi nenuobodu?

Žmonės vienas per kitą imtų šaukti, kad mus aplenkia investicijos ir populiariausios muzikos grupės, o „Euroviziją” mes ir vėl prakišime, kad mūsų valstybinės šventės atrodo kaip gedulo dienos, kad mūsų televizijų programos beviltiškos, o BBC ir CNN, rodydamos orus, Vilniaus net nepažymi žemėlapyje.

Bet ar neperlenkiame lazdos taip niūriai vaizduodamiesi Lietuvą?

Jei taip nusitrauktume pilką valktį nuo akių ir įsižiūrėtume, tai turėtume pripažinti, jog gyvenimas Lietuvoje yra toks beprotiškai komiškas, kad nė viena kita Europos valstybė su mumis negali lygintis.

Reikia pavyzdžių? Štai jau 22 metus rimčiausi tautos vyrai laužo galvas, kokį monumentą pastatyti Vilniaus Lukiškių aikštėje vietoj čia stovėjusios tarptautinio bandito stovylos.

Bet kurioje kitoje valstybėje tai būtų taip nuobodu. Valdžia skirtų pinigų, kažkuris skulptorius laimėtų konkursą, ir vieną dieną monumentas vienų džiaugsmui, o kitų pykčiui užimtų šventą vietą.

Kad nebūtų nuobodu trečią dešimtmetį laužyti galvas, ką pastatyti iki zefyro saldumo susakralintoje aikštėje, kurioje negali būti nė aliuzijos į modernizmą, buvusi Vyriausybė skulptoriams iškrėtė pokštą – kiekvienam liepė pristatyti politinės nekaltybės pažymėjimą. Vyriausybės posėdžio protokole taip ir parašyta -  draudžiama konkurse dalyvauti tiems skulptoriams, kurie bendradarbiavo su KGB.

Nustatytą dieną 28 skulptoriai kartu su monumento projektu konkursui įteikė ir voką su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažyma, kurioje parašyta, kad kūrėjas nebuvo KGB skundikas.

Pažymos apie santykius su KGB ėjo prašyti net tie skulptoriai, kurie paskutiniais okupacijos metais   dar tik lankė vaikų darželį ir net piešti nemokėjo.

Argi nejuokinga?

Tiesiog mirk iš juoko. Mat tuo pat metu, kai skulptoriai pirmąkart Genocido ir rezistencijos centro istorijoje šniūrais ėjo prašyti pažymų, jog jie nekolaboravo su priešu, Vilniaus policija surengė specialią operaciją, kad sulaikytų kelis jaunuolius, kurie turėjo kėslų pasityčioti iš KGB pusę amžiaus saugotų okupantų simbolių – pjautuvo ir kūjo.

Pjautuvo ir kūjo garbė išsaugota. Kad būtų dar juokingiau, po Vilnių tomis dienomis šlaistėsi toks V.Ivanovas, kuris nešiojosi okupantų simbolį – J.Stalino portretą, –  ir jam buvo nusišvilpti ant Vyriausybės, kuri politinės nekaltybės pažymų reikalauja tik iš atskirai paimtų šios šalies skulptorių.

Maždaug prieš 76 metus filosofas Stasys Šalkauskis parašė tekstą, kuriame lietuvius aprašė kaip tautą, kuriai būdingi istoriniai paradoksai. Filosofas dėstė, kad, būdami iš principo rytietiškos prigimties, istorinių lūžių metu lietuviai vis dėlto renkasi vakarietišką kelią.

Mūsų nenuobodus gyvenimas tą S.Šalkauskio mintį nuolat patvirtina.

„Mano paskaitos prasidėdavo Aristoteliu, o baigdavosi marksizmu, ir man tas darbas buvo įdomus”, - duodama interviu vokiečių „Deutsche Welle” darbu okupantų komunistų partinėje mokykloje šiomis dienomis gyrėsi pati valstybės prezidentė.

Jei net marksizmas nėra čia nykus dalykas, tai ar gali būti apskritai nuobodu?

Kaip žinoma iš fizikos, viskas priklauso nuo atskaitos taško. Žvelgdami iš marksizmo įdomumo ir Lukiškių aikštės monumento konkurso taško, negalime tvirtai teigti, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, tačiau net ir didžiausias niurgzlys juk neišdrįs pasakyti, kad Lietuva – nuobodi šalis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...