captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Jaunimas suka dar ryškesnėn kairėn?

Ar Vakarų pasaulio jaunimas juda politinės kairės link? Tuo įsitikinęs Amerikos žurnalo „New Republic“ politikos apžvalgininkas Johnas B. Judisas. Anot jo, Leiboristų sėkmė Jungtinės Karalystės rinkimuose liudija ypač tarp Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų jaunesniųjų rinkėjų stiprėjančią bendrą tendenciją palaikyti ryškiai kairesnius kandidatus. 
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT) nuotr.

„Britanijos ministrės pirmininkės Theresos May mėginimas savo rankose konsoliduoti galią davė priešingą rezultatą, – rašė J. B. Judisas. – Jos vadovaujama konservatorių partija paankstintuose birželio 8 d. rinkimuose neteko daugumos ir buvo priversta kurti mažumos vyriausybe koalicijoje su Demokratine junionistų partija Šiaurės Airijoje.

Konservatoriams praradus 12 mandatų, Jeremy Corbyno vadovaujama Leiboristų partija gavo net 31 mandatą daugiau. Leiboristus, atrodo, ypač stipriai parėmė jaunesnio amžiaus rinkėjai.  

Jei tai tiesa, ryškėja jaunųjų amerikiečių ir vakarų europiečių polinkis į kairįjį radikalizmą, kuris per ateinantį dešimtmetį gali dar labiau pakirsti politinį centrą.

Kas šiuos jaunus kairiuosius motyvuoja? Ženklai rodo, kad tai visų pirma pamatiniai ekonomikos klausimai, ir kad šie rinkėjai turės ilgalaikės įtakos pagrindinėms Vakarų ūkio struktūroms“, – teigė J. B. Judisas.

Remiantis bendrovės „Sky News“ atlikta pabalsavusiųjų rinkėjų apklausa, leiboristų kandidatai laimėjo net 63 procentus rinkėjų tarp 18 ir 34 m. amžiaus balsų, o konservatoriai tik varganus 27 procentus.

2015 m., kai leiboristai, vadovaujami Edwardo Milibando, vykdė centristinę rinkimų kampaniją, rinkimuose dalyvavo tik 45 procentai balsuotojų, kurių amžius nuo 18-os iki 25-erių. Šiemet tokių buvo net apie 70 procentų. Ir būtent tose apylinkėse, kuriose balsavo didžiausias procentas nuo 18-os iki 24-erių metų turinčiųjų rinkėjų, leiboristai pasirodė stipriausiai.

O JAV pirminiuose rinkimuose pernai progresyvistas Bernie Sanderas sulaukė daugiau palaikymo iš rinkėjų nuo 18-os iki 29-erių, nei jo gavo Hillary Clinton ir Donaldas Trumpas kartu sudėjus.

Šiemet Prancūzijoje per pirmąjį rinkimų turą, kuriame rungėsi 11 kandidatų, savarankiškai, originaliai mąstantis ir veikiantis kairysis Jeanas-Lucas Melenchonas ryškiai pirmavo tarp rinkėjų nuo 18-os iki 24-erių metų, surinkęs net 30 procentų šios amžiaus grupės balsų.

O kovo mėnesį vykusiuose Nyderlandų rinkimuose, kuriuose varžėsi 11 partijų, Žaliųjų kairės partija, vedama 31-erių metų parlamentaro, surinko 35 procentus jaunųjų rinkėjų nuo 18-os iki 34-erių metų balsų, gerokai daugiau už bet kurią kitą partiją. 

Italijoje, pagal užpernai darytas apklausas, Beppe Grillo vadovaujamas  prieš esamą tvarką nusistatęs Penkių žvaigždžių sąjūdis yra mėgstamiausioji partija tarp rinkėjų nuo 18-os iki 29-erių.

„Ispanijos trečiąją pagal dydį partiją Podemos įsteigę jauni politologai vos persiritę per tris amžiaus dešimtmečius. O kai pernai Madride lankiausi Europos kairiųjų partijų konferencijoje, vidutinis jų narių amžius man pasirodė nesiekęs net 30-ies“, – rašė Johnas B. Judisas.

Politikos specialistai mėgsta vardyti tai, ką jie vadina „postmaterialistiniais“ rūpesčiais, kad paaiškintų šių balsuotojų posūkį į kairę. Ir iš tiesų, susirūpinimas dėl klimato kaitos ir dėl netolerancijos gėjų, imigrantų bei įvairių etninių ir rasinių grupių atžvilgiu čia suvaidino reikšmingą vaidmenį.

Be to, Jungtinėje Karalystėje jauniausi rinkėjai neproporcingai stipriai palaikė pasilikimą Europos Sąjungoje, o tai šįkart irgi prisidėjo prie balsų už leiboristus, nes J. Corbynas pasisakė bent už „švelnesnį“ išstojimą iš Europos Sąjungos.

Vis dėlto, kita vertus, negalima nepastebėti lygiai svarbių materialinių paskatų, duodančių garo šiam sukilimui prieš centrą ir prieš tradicinę centro kairę.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, augančios studentų skolos buvo tarp priežasčių, kodėl daugelis jų balsavo už B. Sandersą ar anksčiau dalyvavo  „Užimkite Volstrytą“ protestuose. O kai kuriose Vakarų Europos šalyse jaunimo nedarbo lygis itin aukštas.

Jeigu Jungtinėse Amerikos Valstijose jis siekia beveik 9,5 procento, o Jungtinėje Karalystėje kone 12 procentų, tai Prancūzijoje jaunimo bedarbystė siekia beveik 22 procentus, Italijoje – 34, o Ispanijoje net beveik 40.

Be to, būdas, kuriuo politikos ir verslo bei pramonės vadovai valdė perėjimą nuo industrinės į postindustrinę ekonomiką taip pat vertė daugelį jaunų žmonių kritiškai pažiūrėti į kapitalizmą.

Įmonės JAV ir Vakarų Europoje iš visam etatui  ir dažnai visam gyvenimui įdarbintų darbuotojų modelio žingsnis po žingsnio pereina prie tokio modelio, kai darbuotojai dirba laikinai pagal terminuotas ir tikrai ne automatiškai atnaujinamas sutartis ir dirba mažiau negu visą darbo dieną.

Be to, darbo rinkos nuolatos keičiasi, naujajam „kibernetiniam kapitalizmui“ kuriant anksčiau nebuvusias nišas ir naujas specialybes senų užsiėmimų sąskaita.

Vienoje savo studijoje ekonomistai Lawrence`as Katzas ir Alanas Kruegeris nustatė, kad beveik visas užimtumo augimas JAV ekonomikoje nuo 2005 iki 2015-ųjų metų reiškėsi alternatyviųjų darbo vietų sferoje, į kurią įeina laikini, dalinio etato ir ribotų sutarčių darbai be socialinių garantijų ar ilgalaikio įdarbinimo perspektyvų. 

Jungtinėse Valstijose daugelis universiteto absolventų turi tenkintis mažai apmokamomis ar išvis neapmokamomis stažuotėmis. Jauni žmonės juda nuo vienos darbo vietos į kitą užuot gavę vieną apmokamą užsiėmimą su realia perspektyva jame pasilikti visam ar bent ilgesniam laikui.

Panašios tendencijos reiškiasi ir Vakarų Europoje. Užtat netikrumas dėl to, kokia  tokių atsitiktinių ir pripuolamų darbuotojų laukia ateitis, kelia nerimą žmonėms, abejojantiems dėl savo galimybių užsidirbti tiek, kad išlaikytų padorų gyvenimo lygį.  

„Todėl gausybė jaunų rinkėjų ir palaiko tokias partijas ir tokius politikus kaip Corbynas, Sandersas, Melenchonas, kurie, kitaip nei centro kairės ar centro dešinės lyderiai, itin kritikuoja dabartinį kapitalizmą“, – rašė Johnas B. Judis žurnale „New Republic“.

Tačiau šiuo entuziazmu stipriai akcentuotai kairei dalijosi ne visi stebėtojai. Štai Arlingtone leidžiamo nacionalinio dienraščio „USA Today“ nuomone, „leiboristų šalininkai, užuot vienas kitą sveikinę, turėtų savęs klausti, kodėl jie liko tik antrojoje vietoje ir toliau verčiami viską stebėti tik iš pašalių. Atsakymas jiems turėtų būti aiškus: juk jie save pozicionavo taip toli į kairę, jog prireikė teleskopo, kad juos išvis pamatytum“.

Optimistinės vidurio politikos, kaip Tony Blairo, laikai praėjo, jo vieton atsistojo rūpusis J. Corbynas, kurio atsakymas į visus klausimus yra svarbiųjų pramonės įmonių suvalstybinimas ir didesni mokesčiai.

Bogotos dienraštis „Espectador“ vis dėlto džiaugėsi, kad priešingai konservatoriams, J. Corbynas apeliavo ne į baimę ir izoliaciją, o į socialinį teisingumą ir skelbė vilties žinią. „Tuo jis ypač jaunus rinkėjus motyvavo Theresos May planams tarti aiškų „ne“, – rašė Kolumbijos sostinės dienraštis ir pridūrė, jog „apsimoka ateiti prie rinkimų urnų, nes labai įmanoma išklibinti šalies politines struktūras“.

Pasak Vokietijos dešiniųjų liberalų dienraščio „Frankfurter Allgemeine“, ne „Brexitas“, o „asmeninės gyvenimo sąlygos“ buvo vyraujanti Britanijos rinkimų tema.

Miestuose skundžiamasi dėl aukštų nuomų, kaimuose dėl profesinių perspektyvų trūkumo, vis labiau įsigali negeras jausmas, kad Jungtinėje Karalystėje ateitį turi tik dirbantys kurio nors Londono Sičio banko žvilgančiuose rūmuose.

„Toli gražu ne visi balsavę už leiboristus dalijasi jų partijos vado J. Corbyno nuostata, kad platūs suvalstybinimai galėtų šias problemas išspręsti, tačiau jie vis tiek jam atidavė savo balsus dėl to, kad į jų problemas jis bent atkreipė dėmesį“, – rašė Frankfurto nuosaikių dešiniųjų laikraštis.

O Kotbuso regioninis dienraštis „Lausitzer Rundschau“ taip pat pažymėjo, kad „socialinis klausimas Didžiojoje Britanijoje daugelį rinkėjų akivaizdžiai išjudino stipriau negu debatai dėl saugumo po teroro išpuolių. Ypač jaunieji žmonės balsavo už leiboristus, nes teisingumo tema atgaivina ir mobilizuoja“.

Dar stipriau šia linkme pasisakė Madrido dienraštis „Pais“. Anot jo,  kartais kairė turi tiesos. J. Corbynas akcentavo sveikatos apsaugos, švietimo, transporto klausimus. „Ir tas staigus gyvybingumas, sukeltas J. Corbyno reiškiamų gana fundamentalių reikalavimų, gal rodo tikrąjį socialdemokratiškumą, kurio piliečiai ankstesniuose socialdemokratų įsikūnijimuose neįžiūrėjo“, – rašė Ispanijos sostinės kairiųjų laikraštis.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...