captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sotvarė-Šemetienė. Kai smurtautoju tampa valstybė

Jau pripratome girdėti, jog kažkur apsilankę inspektoriai rado pažeidimų ir pastatą, gyvenamą namą ar dar ką, reikia nugriauti. Pripratome ir plojame katučių.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Bet ar tikrai yra kuo džiaugtis? Net ir tada, jeigu žmogus tikrai padarė  klaidą. Bet apie šiuos atvejus, kai statoma pusiau legaliai, nepaisant  dokumentų, kai renčiamos tvoros šalia upių ar ežerų, dabar nekalbėsime.

Vis daugiau yra pavyzdžių, kai žmogus ar įmonė turi leidimus, laikosi projekto, bet nepaisant to, vieną dieną gauna pranešimą, jog jo svajonių namai, kuriems taupė visą gyvenimą ar pasiėmė paskolą iki gyvos galvos, turi būti nugriauti. Tokių atvejų vis daugiau ir gerokai daugiau nei grubaus įstatymų nepaisymo.

Šią savaitę vėl viešai buvo aptarinėjama dainininko Egidijaus Dragūno namo istorija. Vilniaus savivaldybė davė leidimą statybai, jis atitinka Regioninių parkų direkcijos nustatytus specialiuosius reikalavimus ir detalųjį planą. Ko dar reikia, kad bet kuris žmogus pradėtų vykdyti savo projektą? Nieko. To turėtų pakakti. Bet nepakanka.

Į statybvietę užsukę Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos specialistai nutarė, jog statybos neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo, todėl statinys bus griaunamas.

Viena valstybės ranka palaimino, atvėrė vartus, o kita, pradėjusi mojuoti kiek vėliau, liepė panaikinti viską, ką  palaimino pirmoji.

Jeigu įmonės  vadovas pasirašytų sutartį su pirkėju ar tiekėju, o kitą dieną kitas tos pačios įmonės vadovas pasakytų: „nešdinkis ir dar padenk nuostolius“, tokia įmonė pasirašytų sau nuosprendį, taptų rinkos juokdariu ir bankrutuotų.

Pasukiotume pirštu prie smilkinio, jeigu nusipirkus duonos parduotuvėje apkaltintų vagyste, sakytų, šitas kasos čekis mums nepatinka, o štai reikalavimas griauti pastatą, turint privalomus dokumentus, tampa norma.

Valstybės institucijos išduotas leidimas yra tarytum sutartis tarp valstybės ir jos piliečio. Jį gavęs žmogus žino, jog jo planai nesikerta su kitų žmonių atskirais ar bendrais poreikiais ir įstatymais.

Tačiau mūsų valstybėje valstybės institucijos veikia taip, tarsi priklausytų ne tai pačiai, o skirtingoms valstybėms. Kiekviena turi savo veiklos ar kompetencijos teritoriją ir veikia pagal savo atskirus įstatymus.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija negali pritarti savivaldybės leidimui. Vilniaus savivaldybė negali sutikti, jog pirmoji yra teisi.

Kariauja įstaigos – krinta piliečiai.

Tokių atvejų daugybė. Ir jeigu tu nesi E. Dragūnas, A. Avulis,  D. Nedzinskas ar N. Numavičius, niekas nei sužinos, nei parašys. Liksi vienas.

Taip jau išeina, kad Lietuvoje norėdamas ką nors daryti, turi išmokti keletą savotiškų taisyklių. Pirmoji: nepasitikėk nė vienu valstybės išduotu dokumentu – už patiklumą gali būti  be gailesčio nubaustas. Antroji: viską tikrink ir derink pats.

Bet net ir tada negali būti tikras, jog atklydę tikrintojai nepastebės ko nors, ko anksčiau nepastebėjo.

O gal turėtų būti atvirkščiai? Gal vis dėlto valstybės įstaigos, kurioms mes patikėjome spręsti šiuos reikalus, turėtų užmegzti nors kuklius diplomatinius santykius.

Gal prieš suteikdamos leidimą statyti ar dar ką daryti, jos  turėtų pasitarti su visais, kas turi kokių galių toje teritorijoje ir priimti bendrą suderintą sprendimą?

Jeigu susipainiojo ar suklydo, ar tingėjo, tai gal turėtų pačios savo klaidas ir taisyti – griauti, stumti, pastatyti kitoje vietoje, po to atsiprašyti ir dar atlyginti moralinę žalą.

Niekas neprašo jų dainuoti, siūti batus, o tik padaryti savo darbą. Ir nebaudžia už tai, kad jie nedainuoja. Bet kažkodėl siuvėjas jonaitis ar šokėjas petraitis turi mokėti ir visų inspektorių, leidimų išdavėjų darbą, nes neišmokęs gali likti su riestainio skyle.

Valstybės pareigūnai turėtų padėti ką nors daryti norinčiam žmogui surasti teisingą kelią tarp savo norų, kitų žmonių poreikių, gamtos ar kultūros vertybių apsaugos, o ne varyti į  džiungles ar akligatvį, kurio pabaigoje laukia tik plyta.

Skamba varpai dėl didėjančios atskirties, didelio skurdo, bet nepanašu, kad kam nors skauda, kai į šiukšlyną vežami žmonių pinigai.

Lietuva tirpsta, išsilaksto. Žmonės pikti. O tai kaip kitaip. Vieną dieną miške sportuojančius vyrukus suguldo pusdieniui nosim į žvyrą, kitą – liepia namą nusigriauti.

Įstatymu pridengtas smurtas. Jis tampa norma. Ir ne tik. Jau išmokome suprasti, kad pirkdami auksinius šaukštus ar plonindami mūsų magistralių asfaltą, valstybės vardu veikiantieji vagia iš mūsų visų.

Vieną dieną leisdami, o kitą griaudami, dėl to siuntinėdami žmones nuo slenksčio prie slenksčio ir į teismus, taip pat vagia. Ne tik žmogaus ir biudžeto pinigus. Vagia pasitikėjimą valstybe.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close