captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Kas naujo Rokiškyje?

Vasara – kelionių metas... Kam senokai teko lankytis Rokiškyje, turėtų būti maloniai nustebinti gražiais pasikeitimais, – labai savitais šiam mūsų krašto šiaurės rytų miestui. Nagi tuo, kad ten medinių namų langinės yra gražiai ištapytos. Aukštaitiškai sakant, čia „margos triobos kaminyčios, muliavotos lunginyčios“. O kaipgi gimė ši graži etnokultūrinė tradicija? 
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr

Istorija suformavo labai savitus Rokiškio bruožus. Šis miestas nebuvo svarbių kelių sankirtoje, jis kaip retas kuris išaugo iš dvaro, didžiūnų Tyzenhauzų–Pšezdeckių rezidencijos. XIX–XX a. pradžioje aplink didžiąją prekybinę aikštę nusidriekė medinių vienaukščių namų gatvelės, primenančios kaimo „ulyčias“. Pramonės plėtra sovietmečiu suformavo visai atskirus naujus, bet standartinius miesto rajonus. Tačiau centro urbanistinė erdvė išliko bemaž nepažeista. Ir net Laisvės paminklas išsaugotas! O mūsų laikmetis toks dinamiškas, taip sparčiai viską keičiantis...  Ir tada kūrybingi kultūros darbuotojai iškėlė labai originalią idėją: papuošti senuosius medinius miesto pastatus, ištapant jų langines. Pirma, tuo būtų atkreiptas dėmesys į aukštaitiškąsias etnoarchitektūrines tradicijas, nes šiame etnografiniame regione namai būtinai turėdavo langines: jaukumui, grožiui, apsaugai nuo pikto… Antra, senovinei tradicijai būtų suteikta nauja gyvastis. Ši puiki mintis gimė dailininkui Arūnui Augučiui, o kasmetinių savaitės trukmės plenerų organizatore tapo kultūros vadybininkė Nida Lungienė. Suskaičiuota, kad nuo 2005 m. vykstančiose tapytojų stovyklose, vadovaujamose A. Augučio, dalyvavo per 50 dailininkų iš įvairių Lietuvos rajonų; buvo pasikviesta ir svečių iš Latvijos bei Lenkijos. Kai kurie Rokiškin vyko ir ne vieną kartą. Per dešimtį metų tapytos langinės mieste tapo reiškiniu – tikra meno galerija po atviru dangumi. Kaip tai teikia džiugesį gyventojams, daro įspūdį svečiams, patrauklu jaunimui!

Langinės išpuošiamos ir tradiciniais lietuviškais ornamentais, ir naiviojo meno stilistikos vaizdeliais, ir šiuolaikiniais įvairios plastikos bei siužetų profesionalios dailės kūrinėliais. Senovėje langinėse dažniausiai būdavo ištapomas ar išraižomas pasaulio medis, –  kaip ant kraičio skrynių ar indaujų. Dabar dailininkui suteikiama visiška kūrybos laisvė. Žinia, kartais namo šeimininkas paprašo jo širdžiai mielo lango dekoravimo siužeto ar spalvų gamos. Net su poeto ar liaudies dainos įrašyta strofa... Kam tik iš miesto gyventojų tokios langinės patinka, tam ir išmarginama; gatvė iškart tampa linksmesnė, šviesesnė. O patinka visiems, kieno tik namai su langinėmis. Net kur jų ir nebuvo, imama užsisakyti naujas. Štai ir atviriausia erdvė meno raiškai! Be to, medžio meistrai penkeriems Rokiškio namams pagamino vėjalentes ir lėkius bei antlangius ir polangius.

Gegužės mėnesiui einant į pabaigą, Rokiškio krašto muziejaus nakties renginyje buvo pristatytas albumas – katalogas, dokumentuoja šią kultūrinę iniciatyvą, nuosekliai pamečiui pristatydamas dailininkus ir jų atliktus darbus. Nuotraukose parodytos 292 Rokiškio ir jo apylinkių „lunginyčios“ bei jų kūrėjai. O šie darbai vyks ir toliau, nes rajono gyvenvietės taip pat panoro pasipuošti tapytomis langinėmis. Tai meilės gimtinei išraiška; ji galėtų būti geru pavyzdžiu kitoms savivaldybėms. Tačiau ne mėgdžiojimui, o savitumo paieškoms. To savitumo, kuris teikia peno vaizduotei, sąsajoms, prisiminimams... Juk savivaldybių rūpestis šiandien turėtų būti toks: išsaugoti vertingiausias kultūrines tradicijas, kūrybiškai taikant naujoves, atitinkančias šiuolaikiškus gyventojų poreikius.

O kokią reikšmę langams ir jų puošybai teikdavo liaudiškoji tradicija? Geriausiai tai nusako posakiai, kurių mūsų kalboje apstu. Štai keletas tokių: „Kad  Dievas duos, tai ir pro langą įmes“, „Per kokį langą žiūri, taip ir matosi“, „Rasi įspins saulė ir į mūsų langą“, „Susirinko visi dūmai prie vieno lango (reiškia, susikaupė bėdos)“, „Auga ievaras laukuosna, o jo šakelės languosna“.

Asociatyvi BNS nuotr.

Mitiškai mąstant, langas yra skiriamoji riba tarp saugių namų ir išorinio pasaulio, kuriame pilna pavojų ir piktųjų dvasių. Tai aiškėja iš daugelio senovinių papročių bei tikėjimų, pradedant nuo gimtuvių savo namuose. Kad kūdikis lengviau ateitų į šį pasaulį, pribuvėja praverdavo visus pirkios langus. O būsimasis tėvas, tikėdamasis sulaukti sūnaus, malkas vandeniui šildyti paduodavo per langą, nenešdavo jų per duris. Jeigu toje šeimoje jau būtų mirusių kūdikių, naujagimį vežant krikštyti, kūmams jį paduodavo tik per langą. Prieš tai dar triskart apnešę aplink krosnį. Tokiu pat būdu priimdavo ir pakrikštytą, bet pro vieną lango pusę ir skersą; sakydavo, tada bus namų vaikas, ne koks „svieto perėjūnas“, valkata.

XIX a. dar laikytasi papročio ligonį marinant atidaryti trobos langus. Jeigu namuose pašarvojamas savižudis, karstą išnešdavo tik per langą. Taip elgtasi tariant, kad vėlė nerastų durų atgal pareiti, kad nesivaidentų namuose. Vėlinių išvakarėse pirkios langeliai būdavo praveriami, o ant palangės padedami apeiginiai valgiai. Kūčių vakarienės metu ten vėlėms būdavo pastatomas avižinio kisieliaus dubuo.

Per langą vykdavo namų šeimininkų pasišnekėjimas su Kalėdų persirengėliais. Tikėtina, kad kalendorinių švenčių persirengėliai kitados vaizduodavo ateivius iš dausų, tai – prabočių šešėliai, atnešantys ateities ištarmę. Todėl po Kūčių vakarienės merginos ties langu stengdavosi savo likimą sužinoti. Nuklausys viduje ištartus žodžius „eik“ arba „prašau“ – tų metų piršlybos bus sėkmingos. Tikėjo, kad pasižiūrėjusios į trobos vidų per sukryžiuotus šluotos ražus arba medines akėčias, gali pamatyti ir likimo skirtojo veidą. Po langu taip pat ir per šv.Velykas lalautojai sakydavo oracijas bei sveikinimus, išgiedodavo giesmes. Taigi išties tikėta, kad langas – gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta.

Žaismingumo lietuviškieji papročiai taip pat nestokoja: štai po pirmosios perkūnijos kuris iš namiškių tekinas pribėga prie trobos lango ir  paklausia: „Ar namie blusos?“  Iš vidaus atsakys: „Nėra, išėjo pas  kaimyną!“. Tai tų įkyruolių ir nebus per visus metus... O kai užeidavo rūstus audros debesys ir darydavos baisu, kad perkūnas neįtrenktų, žmonės uždegdavo graudulinę žvakę ir statydavo ją ant palangės. Arba pabarstydavo ten velykinės verbos spygliukų. Lango puošyba senovėje – ne tik grožiui; tai apsaugos ženklai gyvenimo ramybei.

Dabar daug kur Lietuvoje tenka matyti seniems mediniams namams sudedant paketinius berėmius langus, – keistai atrodo, tarsi tuščia akiduobė... O gražu ir reikšminga, kai sugrįžtama prie prigimtinės kultūros vertybių.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...