captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Bogdanas. JAV užsienio politikos grandas, žavėjęsis lietuvių ryžtu

Praėjusius penkiasdešimt metų didelę įtaką JAV užsienio politikai darė du pripažinti autoritetai – Henry Kissingeris ir Zbigniewas Brzezinskis. Abu sulaukė garbaus amžiaus.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr.

Vilniaus universiteto garbės daktaras, Gedimino ordino I laipsnio kavalierius, Vilniaus miesto garbės pilietis. Šiuos titulus turėjo Z. Brzezinskis, europietiškas amerikietis, pradėjęs savo kaip politikos patarėjo kelią dar prie Johno Kennedy ir aktyviai reiškęsis iki pat mirties šių metų gegužės 26 d. Paskutinė jo žinutė „Twitter“ gegužės 4 d. buvo tokia: „Išmani JAV lyderystė yra sine qua non (būtina sąlyga – R. B.) stabiliai pasaulio tvarkai. Deja, stokojame pirmosios, kada antroji vis blogėja.“

Istorijos sūkuriuose

Brzezinskių giminės šaknys kyla iš Vakarų Ukrainos Ternopilio srities Berežanų miestelio, kuris iki antrojo pasaulinio karo priklausė Lenkijai ir vadinosi Brzezany. Mažasis Zbignevas gimė Varšuvoje 1928 m. diplomato Tadeuszo Brzezinskio šeimoje. 1931–1935 m. tėvas dirbo Vokietijoje, kur į valdžią kilo nacistai, rengiantys pogromus ir eitynes su fakelais. Vėliau tėvą pervedė į Maskvą, kur šeima praleido keletą metų nuo 1936 iki 1938 m. Jie buvo Tarybų Sąjungoje, kada vyko didysis 1937 metų Stalino teroras.

Kada po Molotovo–Ribentropo slaptųjų protokolų 1939 m. Vokietija užpuolė Lenkiją, T. Brzezinskis dirbo konsulu Monrealyje, Kanadoje. Dėl pokarinės Europos pasidalijimo, kada Lenkija atiteko Sovietų Sąjungos įtakos zonai, Brzezinskių šeima taip ir nebegrįžo į tėvynę. Zbigniewo vaikystė praėjo šalia didžiųjų politinių įvykių ir buvo jų veikiama, todėl neatsitiktinai jis paskyrė gyvenimą studijuoti, kas nulemia valstybių ir jų tarpusavio santykių raidą.

Tapęs imigrantu dėl istorinių įvykių, daktaro disertacijai jis pasirinko temą apie Lenino ir Stalino totalitarinės valstybės kūrimą. Po to, kai 1956-ųjų spalį–lapkritį sukilo Vengrija, kai tų pačių metų gruodį Lenkijoje nuvilnijo neramumai, Z. Brzezinskis pradėjo tikėti, jog Rytų Europa gali išsilaisvinti iš priespaudos. Jis nuosekliai laikėsi šios pozicijos, ją perteikdamas JAV prezidentams, kurie įsiklausydavo. Z. Brzezinskio žmona buvo čekė, todėl ir vėl jį asmeniškai palietė 1968 m. Prahos pavasaris ir jo numalšinimas.

Už Jūsų ir mūsų laisvę

Kada buvo rengiamas istorinis 1975-ųjų Helsinkio Baigiamasis aktas dėl sienų Europoje neliečiamumo ir valstybių tarpusavio santykių principų, Z. Brzezinskis įdėjo daug pastangų, kad jame atsirastų taip vadinamas trečiasis paketas, skirtas žmogaus teisėms. Juo pasiremdama, Čekoslovakijoje pradėjo veikti Chartija 77, kurioje dalyvavo ir būsimasis prezidentas Vaclavas Havelas. Sovietų Sąjungoje apie žmogaus teisių pažeidimus prabilo susikūrę Helsinkio grupės, reikalavusios laikytis L. Brežnevo Helsinkyje pasirašytų įsipareigojimų. Aktyvus Vilniaus Helsinkio grupės narys buvo Tomas Venclova, už šią veiklą ištremtas į Vakarus.

JAV prezidentu 1977 m. tapęs Jimmy Carteris pasirinko Z. Brzezinskį nacionalinio saugumo patarėju. Jis įtikino J. Carterį, kad pirmasis prezidento vizitas būtų į Lenkiją, nors Valstybės departamentas tam prieštaravo. Atvykus į Varšuvą, nacionalinio saugumo patarėjas neklausė JAV ambasadoriaus Lenkijoje rekomendacijų susilaikyti ir kartu su prezidento žmona ponia Rosalynn Carter aplankė kardinolą Stefaną Wyszynskį, pabrėždamas katalikybės kaip opozicijos režimui svarbą.

1978 m. popiežiumi tapo Jonas Paulius II, ir jiedu palaikė tokius artimus ryšius, kad Z. Brzezinskis skambino jam gilią naktį 1980 gruodį, sužinojęs apie sovietų rengiamą karinę invaziją į Lenkiją.

Apie Lietuvos išsilaisvinimą iš Maskvos gniaužtų Z. Brzezinskis vėliau rašė: „Aš žavėjausi lietuvių ryžtu siekiant nepriklausomybės, priešinantis tironijai ir galiausiai nugalint.“ Jis buvo vienas iš didžiosios politikos kūrėjų, palaikiusių Lietuvos siekį tapti NATO nare. 1999-aisiais per NATO viršūnių susitikimą Vašingtone jis pristatė Lietuvą kaip geriausiai pasiruošusią narystei ir galinčią būti priimta jau 2002. Palanki JAV pozicija paveikė abejojančius, ir Lietuva tapo NATO nare 2004 m.

2014 m. kovo pradžioje, dar kelios savaitės prieš Krymo okupendumą ir prieš karą Rytų Ukrainoje, jis viešai ragino nedelsiant duoti atsaką Vladimiro Putino agresijai ir lygino Rusijos veiksmus su Hitlerio įvykdyta Sudetų krašto aneksija.

Ypatingas ryšys

Kada įtakingas vokiečių žurnalas „Spiegel“ 2015 m. Z. Brzezinskio paklausė, ar dera siųsti sunkiąją ginkluotę į Baltijos šalis, jis atsakė, jog būtent nesiuntimas taptų tikruoju karo kurstymu. Šiandien mes turime ir vokiškas haubicas, ir sąjungininkų batalioną. Neginti Baltijos valstybių, pasak Z. Brzezinskio, NATO reikštų tą patį, kaip išvykstant atostogų pakabinti ant savo namų durų užrašą: „Mūsų nėra, durys neužrakintos.“

Į strateginę Lietuvos ir Lenkijos partnerystę jis žiūrėjo kaip į stabilumo Centrinėje Europoje faktorių. Apie savo jausmus Lietuvai jis rašė: „Taip pat jaučiu šilumą lietuviams, nes žinau, kas nepaisant daugelio nesutarimų, liečiančių Lietuvos–Lenkijos istoriją, yra egzistavęs ypatingas ryšys tarp Lietuvos ir Lenkijos.“

Z. Brzezinskio raginimas, pasakytas lenkams per „Solidarumo“ 25-ųjų metinių minėjimą 2005 m., tinka ir Lietuvai šiandien – mobilizuoti jėgas ir pakelti politinį gyvenimą į aukštesnį idėjų ir debatų lygį, taip kovojant su politikos degradacija, kurios palydovė yra korupcija.

Ramūno Bogdano komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...