captcha

Jūsų klausimas priimtas

Marius Burokas. Pasaulio literatūros premijos. Gallegoso premijos laureatas – Roberto Bolano

Šiandien pristatysiu tarptautinę Romulo Gallegoso premiją. Ji įsteigta 1964-aisiais metais ir skirta pagerbti Venesuelos politinį veikėją ir žymų rašytoją Romulą Gallegosą. Iš pradžių premija buvo skiriama tik Lotynų Amerikos rašytojams, o nuo 1995 metų atitenka ispanų kalba rašantiems autoriams, už per dvejetą metų parašytus romanus. Premija teikiama nepriklausomai nuo rašytojų gyvenamos šalies ir kilmės.
Roberto Bolano, bolanobolano.com nuotr.
Roberto Bolano, bolanobolano.com nuotr.

Šiandien pristatysiu tarptautinę Romulo Gallegoso premiją. Ji įsteigta 1964-aisiais metais ir skirta pagerbti Venesuelos politinį veikėją ir žymų rašytoją Romulą Gallegosą. Iš pradžių premija buvo skiriama tik Lotynų Amerikos rašytojams, o nuo 1995 metų atitenka ispanų kalba rašantiems autoriams, už per dvejetą metų parašytus romanus. Premija teikiama nepriklausomai nuo rašytojų gyvenamos šalies ir kilmės.

Iš pradžių premija buvo teikiama kas penkerius metus, o nuo 1987-ųjų – kas dvejus. Šiuo metu, kartu su Juano Rulfo premija, ji laikoma vienu svarbiausių Lotynų Amerikos literatūrinių apdovanojimų, net vadinama šių kraštų Nobelio premija.

Kam ją teikti, sprendžia žiuri, sudaryta iš penkių kritikų, atstovaujančių keturias Pietų Amerikos šalis – Venesuelą, Kubą, Čilę ir Ekvadorą. Apdovanojimą teikia Venesuelos vyriausybė per Romulo Gallegoso Lotynų Amerikos tyrimų centrą (CELARG).

Laimėtojas gauna auksinį medalį, diplomą ir 100 tūkst. eurų sumą. Teikimo ceremonija vyksta per R. Gallegoso gimtadienį – rugpjūčio 2 dieną.

Šią premiją yra gavę daug žymių autorių – Mario Vargasas Llosa už „Žalius namus“ 1967-aisiais, Gabrielis Garcia Marquezas už „100 metų vienatvės“ 1972-aisiais, ją pelnė  garsūs ir Lietuvoje žinomi rašytojai Javieras Mariasas ir Enrique Villa-Matasas. Paskutinysis premijos laimėtojas – 2011-aisiais argentinietis Ricardo Piglia, pelnęs ją už romana „Nakties taikinys“ („Blanco nocturno“).

O aš šiandien pristatysiu 1999 metų Gallegoso premijos laimėtoją, vieną populiariausių šiuo metu Lotynų Amerikos autorių – Roberto Bolano ir jį išgarsinusį romaną „Pašėlę detektyvai“ („Los Detectivos Salvajes“), verstą Almos Naujokaitienės ir šiemet išleistą leidyklos „Kitos knygos“.

Roberto Bolano XXI amžiuje tapo tuo, kas Lotynų Amerikos literatūrai buvo Gabrielis Garcia Marquezas ir Julio Cortazaras. Roberto gimė 1953-aisiais Čilės sostinėje Santjage, sunkvežimio vairuotojo ir mokytojos šeimoje. Jis buvo liguistas, tylus vaikas, sirgo disleksija, bendraamžiai dažnai iš jo tyčiodavosi. 1968-aisiais Roberto su šeima persikraustė į Mechiką, kur nė nebaigęs mokyklos įsitraukė į politiką, kairiųjų judėjimą, tapo žurnalistu.

1973-aisiais R. Bolano grįžo į Čilę, palaikyti naujai išrinkto prezidento Salvadoro Allendės ir prisidėti prie jo atliekamų socialinių reformų, bet netrukus įvyko perversmas, į valdžią atėjo Augusto Pinochetas. R. Bolano buvo suimtas, apkaltintas terorizmu ir pasodintas į kalėjimą, kur praleido savaitę. Roberto pasisekė – tarp kalėjimo sargų buvo du jo klasės draugai, padėję rašytojui išsikapstyti iš cypės.  Vėliau R. Bolano aprašė, ką teko patirti kalėjime: nesiliaujantys riksmai, kankinimai, žmogžudystės.

Grįžęs į Mechiką Roberto pasinėrė į bohemišką gyvenimą, įkūrė avangardinę literatūrinę „infrarealistų“ grupę, įkvėptą siurrealistų ir dadaistų patirties. Kurį laiką Roberto praleido Salvadore, tarp Farabundo Marti nacionalinio išsivadavimo fronto dalyviu. Vienu žodžiu, gyveno tipišką to meto Lotynų Amerikos intelektualo gyvenimą.

1977 metais Bolano persikėlė į Europą, kur jau gyveno jo motina. Įsikūręs netoli Barselonos, Roberto dirbo indų plovėju, skynė vynuoges, sargavo, dirbo šiukšlininku.  Ir nuolatos rašė. Devintojo dešimtmečio pradžioje rašytojas persikėlė į Kataloniją.

1984 metais, iki tol gyvenęs klajoklišką politinio aktyvisto ir bohemiško menininko gyvenimą, R. Bolano išspausdino pirmąjį romaną, už kurį gavo „Ambito Literario“ premiją.  Klajokliško gyvenimo R. Bolano atsisakė gimus sūnui Lautario.

1993 metais, medikams diagnozavus sudėtingą hepatito formą, rašytoją tiesiog apsėdo mintis palikti gilų pėdsaką literatūroje. Dar tais pačiais metais pasirodė du jo romanai ir poezijos rinktinė, 1996 metais – romanai „Nacių literatūra Amerikoje“ ir „Tolima žvaigždė“, 1997-aisiais – pasakojimų rinkinys „Telefoniniai skambučiai“.

1998 metais pasirodė romanas „Pašėlę detektyvai. 2000-aisiais, rašytojui apsilankius gimtojoje žemėje gimė alegorinis pasakojimas, pavadintas „Čilės noktiurnu“ (lietuviškai išleistas 2008 m.). Sveikatai ėmus blogėti itin sparčiai, R. Bolano nusprendė užrašyti tai, „kas liko iš jo gyvenimo“. Milžiniškos apimties – daugiau nei tūkstančio puslapių romaną „2666“, tapusį jo kūrybos viršūne, rašė iki pat mirties.

Po R. Bolano mirties šis romanas tapo tikra sensacija: keleto šalių jis buvo pripažintas geriausia metų knyga, o įtakingasis „The New York Times“ įtraukė ją į geriausių XXI amžiaus pirmojo dešimtmečio knygų dešimtuką.

Biografiją taip smulkiai pasakojau todėl, kad daugumas R. Bolano romanų – jo klajoklio, revoliucionieriaus ir bohemiško poeto patirčių atspindys.

Žinomiausio R. Bolano romano – „Pašėlusių detektyvų“ siužetas, trumpai tariant, toks: du Meksikos poetai avangardistai – Arturas Belanas (autoriaus alter ego) ir Ulisas Lima – leidžiasi į kelionę ieškoti po revoliucijos dingusios meksikietės rašytojos Sezarėjos Tinachero. Jų klajonės užtrunka net 20 metų, nusidriekia per Meksiką, Izraelį, Paryžių, Barseloną, Los Andželą, San Franciską ir virsta tikra istorine epopėja, įtaigiai parodančia revoliucingų XX a. 8-ojo dešimtmečio Lotynų Amerikos jaunimo idealų gimtį bei žūtį.

R. Bolano romanas padalintas į tris dalis. Pirmoji – septyniolikmečio, pradedančiojo poeto  Chuano Garsijos Madero dienoraštis. Jis pasakoja, kaip susipažino su poetų avangardistų, pasivadinusių visceraliniais realistais gauja.  Maderas priimamas į jų tarpą, meta universitetą ir pasineria į bohemišką gyvenimą. Ši romano dalis – gyvastinga, pašėlusi  ir žavi.

Rašytojas perkelia gangsterių filmų klišes ir elgesio modelius į poezijos ir poetų apgyventą pasaulį ir taip perteikia tą maištingą ir nusikaltėlišką dvasią, gaubiančią poetinio avangardo judėjimus. R. Bolano puikiai aprašo literatūrinio pasaulio žavesį ir nuobodybę, pretenzijas ir panieką, erotines ambicijas ir jauno autoriaus jauseną bendraminčių kompanijoje.

Jo romanas, ypač pirmoji ir trečioji dalys – tarsi literatūrinė taip vadinamo kietojo stiliaus detektyvo parodija. Detektyvinė intriga reikalinga tam, kad romanas apie poetus ir poeziją nenuslystų į mėgavimąsi savimi (t.y. narciziška poeto asmenybe), nuobodų literatūrinių rietenų, intrigų ir tvankaus rašytojiško pasaulėlio aprašinėjimą. Ši rašymo technika šiek tiek primena Jorge Luis Borgesą.

Antroji  ir didžiausioji „Pašėlusių detektyvų“ dalis – kitokia. Ji primena žurnalistinį tyrimą – daugiau nei 50 liudininkų, išsibarsčiusių po visą pasaulį, prisimena, kada buvo sutikę Arturą Belaną ir Ulisą Limą tarp 1976 ir 1996 metų, kas jiems nutiko.  Skaitydamas jautiesi, tarsi knistumeisi po medžiagą nesusuktam dokumentiniam filmui. R. Bolano  pateikia itin platų įvairių žmonių nuomonių spektrą, bet dykumoje dingusių poetų charakteriai vis tiek lieka dviprasmiški: ar jie tikrai buvo talentingi rašytojai, ar tik du smulkūs niekšeliai? Vizionieriai ar nusikaltėliai? Nevykėliai ar genijai?

Trečiąja romano dalimi rašytojas vėl grįžta prie Chuano Garsijos Madero. Tai savotiškas pirmosios dalies tęsinys ir atomazga, atsakanti į daugelį klausimų.

Beveik visi R. Bolano romanų herojai blaškosi po pasaulį. Jie nutraukia draugystes, meta darbus, palieka butus nė nepranešę, praleidžia skrydžius namo, apsimeta kitais asmenimis, meta mylimuosius, nutraukia ryšius su visais, sprunka į dykumas, dingsta be pėdsako. Santykiai R, Bolamo kūriniuose – audringi, vaisingi, bet trumpalaikiai, o jo pasakojimai – klajūnų paliktų žmonių liudijimai.

 Rašytojas pavadino „Laukinius detektyvus“ „meilės laišku“ savo kartai, bet šis romanas primena veikiau raudą ar išsivaistytų galimybių kroniką. Prarastos ir vėjais nuėjusios jaunystės garbinimas romane savo intensyvumu beveik primena romantikų prozą.

Pasirodę 1998-aisiais, „Laukiniai detektyvai“ pavertė R. Bolano įžymybe ir sukėlė tokį pat ažiotažą kaip prieš tris dešimtis metų išleistas garsusis G. G. Marqueso romanas „Šimtas metų vienatvės“.  Šis ir kiti autoriaus padėjo Lotynų Amerikos literatūrai išsivaduoti iš daugybės vykusių ir ne itin „Šimto metų vienatvės“ pamėgdžiojimų, išplėšė ją iš magiškojo realizmo glėbio, o kartu sugrąžino prie racionalesnių ir modernistinių Cortazaro ir Borgeso  literatūros tradicijų.  Žinoma, tokioje pozicijoje slypėjo ir išskaičiavimas – koks gi daugiau autorius savo apsiskaitymu ir išradingumu galėjo prilygti minėtiems genijams, kas galėjo perimti modernizmo tradiciją, jei ne vaikinas odiniu švarku ir apvaliais akinukais – Roberto Bolaño.

Apžvalga skambėjo LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...