captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Vasaron bežengiant

Štai jau stovime ant pirmojo kalendorinio vasaros mėnesio slenksčio. Tuoj prasidės birželis – gaiviosios žalumos, ilgųjų dienų, šviesiųjų naktų mėnuo. Gamtininkai savaip metų sezonus skaičiuoja, nežiūrėdami į kalendoriaus skaičių seką. Vasaros pradžia jie laiko erškėtrožių žydėjimą. Tai dažniausiai nutinka pirmajai birželio savaitei baigiantis.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr

Erškėtrožė – vienas seniausių pasaulyje kultūrinių augalų. Augintas ir vaistams, ir kvepalams. Egiptiečiai jos žiedlapiais apiberdavo mirusiuosius faraonus, graikai erškėtrožę laikė taurios meilės ir linksmybės, romėnai – drąsos ir stiprybės simboliu. Šis augalas – nuostabiųjų rožių pirmtakas. Kultūros simbolių ir ženklų erdvėje rožė gali tapti netgi Pasaulio Medžiu. Liudviko Rėzos XIX a. pradžioje užrašytoje dainoje sakoma, kad našlaitė pasodino ant marių krantelio rožę; toji išaugo iki dangaus, o ten ja įkopusi mergaitė surado savo seniai mirusius tėvelius.

Taigi, mitinis Pasaulio Medis jungia ir pasaulio dalis, mūsų pasaulį su požemiu ir vandenimis bei dangumi, ir laiką – dabartį su praeitimi bei ateitimi. O Liudvikas Rėza – pirmasis mūsų tautos šviesuolis, supratęs lietuvių liaudies dainų vertę ir atskleidęs ją pasauliui vertimais.

Pirmomis birželio dienomis savo vaiskaus žydrumo akeles atmerkia rugiagėlės. Šioji gėlelė – prosenoviškos baltų mitinės būtybės, globojusios rugius, įvaizdis. Dainoje tokie žodžiai: „Vosilka, vosilkėle, – sakė vosilka rugeliams: Augtie ir žydėtie, peržydėjus, prinoktie...“ Skamba tarsi būsimo derliaus užkalbėjimas.

O ką gi kaime pavadina Sekminių rože? Tai bijūnas arba pinavija – puošniausia vasaros pradžios kaimiškojo darželio gėlė. Stebėtina, kaip iš nedidelio pumpurėlio išsiskleidžia dideliausi žiedai. Tautosakoje jie lyginami su jaunyste, jos grožiu ir skaista. Sakoma: „Skaistus veidelis kaip pinavija“; dainoje – „Sėdi broliai už stalelio, kaip bijūnai žydi“. O štai posakis apie prarastą garbę: „Mūsų seselė bijūnais dvarą šlavė.“

Iš amžių glūdumos atėję senieji šio mėnesio pavadinimai: Jono Bretkūno 1591 metais išleistoje „Postilėje“ jis vadinamas sėmeniu. XVII a. šaltiniuose – sėmenijos, sėmenio ir kirmėliaus vardais, XVIII a. – pūdymo mėnesiu, sėjiniu, XIX a. – biržio, sėjos, visjavio ir jaunio vardais. Diduma šių pavadinimų – iš pagrindinio šio meto žemdirbio rūpesčio – vasarojaus sėjos. Biržis, birželis – mat užsėjamos dirvos plotas būdavo pažymimas kokia šakele ar šiaudų kuokštu, sakoma, biržijamas. Prie to tinka mėnesiui ir visjavio vardas, juk sėjami visų rūšių vasariniai javai. O jaunio pavadinimas – ar ne skolintas iš Vakarų Europos, atėjęs su rašytiniais kalendoriais. Mat pirmąjį vasaros mėnesį romėnai buvo paskyrę vaisingumo deivei Junonai. Ji – ir matronų, motinystės globėja. Bemaž visose Europos tautose paliko toks mėnesio pavadinimas – junis. Tik lietuviai jį kiek pakeitė, pritaikė savo žodynui: jaunis – pirmasis vasaros, taigi jaunas mėnuo.

Birželį vidutinė paros temperatūra būna 14–16 laipsnių šilumos. Bet nereta, kad mėnesio pradžioje pievas nubalintų šalnos. Tačiau birželio lietūs jau tikrai vasariški – prapliumpa liūtimis, o prilyja per mėnesį iki 80 mm. Ir dažnai lietus ateina su viesulais, kruša ar perkūnija. Kaime artėjantį lietų spėdavo iš tokių požymių: kregždutės pažeme skraido, gandrai vis kur aukštėliau – ant šieno rulono ar kupetos stoviniuoja, didelis akmuo sode sudrėksta, pienas melžiant putoja, lašiniai podėlyje aprasoja.

Birželis nedaug teturi išskirtinių dienų. Nebūdavo kada šventėms laiką gaišuoti – gamta ragina žmogų spėriau suktis, gena nuo vieno darbo prie kito, vasaros darbai jau beldžiasi į duris.

Tačiau septintąjį sekmadienį po šv. Velykų pažymimos Sekminės – viena svarbiausių metų bažnytinė šventė – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Šiemet tai birželio 4 d., tradiciniame kalendoriuje vadinta augumo, gyvulių globos ir piemenėlių diena. Laikas apie Sekmines – pats gamtos šėlsmas, kai svaigina kvapai ir sninga žiedais. Pabrėžiant tai, kaime berželių šakelėmis puošiami kiemo vartai, namo durys, trobos vidus ir net krikštasuolė. O pašventintą šakelę užkišdavo už stogo grebėsto – saugos nuo perkūno. Grįžę iš bažnyčios ūkininkai visa šeima eidavo lankyti rugių lauką. O piemenėliai Sekminių rytą būdavo kėlę kuo anksčiausiai. Mat paskutinysis užgrojęs Sekminių rageliu visus metus bus vadinamas spirgučiu. Vakarop piemenys karves ir aveles papuošdavo gėlių vainikais, pargindavo raliuodami. Paskui apeidavo visas kaimo šeimininkes, linkėdami sėkmės ūkio darbuose. Gaudavo dosniai „melstuvių“ – kiaušinių, sūrių, dešros. Tada pamiškėje surengdavo bendras vaišes. Vyresnysis piemenukas pasilypėjęs į medį šaukdavo pasivaišinti kartu vilkus, lūšis, meškas. Šiems neatsiliepus, tarsi labai supykęs šūktelėdavo: „Tai ir nesirodykit prie mūsų per visus metus!“

Antrą Sekminių dieną piemenukams valia ilgėliau pamiegoti, o gyvulius išgindavo merginos. Suskambėdavo gražiosios rytagonių dainos; jos pačios lyriškiausios, atliepiančios gamtos vešėjimą ir grožį. Tai Rytelis – jaunimo šventė, kurios metu būdavo žaidžiamos netikros vestuves. Karvės namo pargenamos vėlgi vainikuotos, o šeimininkės „rytelninkes“ aptaško vandeniu iš milžtuvių – tegu vasara bus šilta ir lietinga, teaugs gerai žolė, pašaro tenepritrūks,  karvės duos daug pienelio. O merginos tebus „kaip iš pieno plaukusios!“ Šiuose papročiuose ir slypi prosenoviškos meilės šventės paslaptis. Švelniausi jausmai būdavo išsakomi daina, žaisme... Sekminių tradiciniai papročiai Žemaičiuose perkeliami Devintinių šventei, mat išvardytieji vasaros fenologiniai reiškiniai ten kiek vėluoja dėl jūros įtakos. Štai kaip lietuvių etninė kultūra artimai susijusi su tėviškės gamta...  

Etnologo komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...