captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. D. Trumpas konservatorių spaudos akiratyje

Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo metu pagrindiniai konservatyvios politinės ir socialinės minties žurnalai yra dabar jau mirusio legendinio  publicisto Williamo F. Buckley įstegtas „National Review“ ir tebegyvo aštrios plunksnos meistro Patricko J. Buchanano įkurtas naujesnis „American Conservative“.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Jų puslapiuose ir ieškojau straipsnių, palankių Donaldui Trumpui, vienam mūsų klausytojų pasiskundus, kad užsienio spaudos apžvalga, transliuota gegužės 20 d., buvusi vienašališka, tendencinga. Vis dėlto dabartinį Amerikos prezidentą rimtai užstojančių straipsnių net ir konservatorių spaudoje užtikau ne per daugiausia.

Vieną tokį radęs plačiai atpasakojau gegužės 24 d. laidoje. Jame žurnalo „American Conservative“ redagavimą iš P. J. Buchanano perėmęs publicistas Robertas Merry tikino, kad Ameriką tikrai apėmusi didelė krizė.

Tik dėl to kaltas, jo nuomone, ne D. Trumpas, o ligi šiol šalį valdęs elitas, nuo kurio „išsidirbinėjimų“ kenčiantys eiliniai žmonės ir išsirinko D. Trumpą savo prezidentu, nes jis vienintelis iš visų kandidatų prieš tą elitą nuolatos aštriai pasisakydavo, nors šiaip jis JAV prezidento postui visiškai netikęs.

Tada, ieškodamas mažiau dviprasmiškų, bet vis dėlto pozityvių pasisakymų D. Trumpo naudai, pasižiūrėjau į „National Review“ puslapius ir ten radau dviejų jo darbuotojų, žurnalistų Ramesho Ponnuru ir Richo Lowry, straipsnį, pavadintą „Populizmo ne tokia pradžia“ su paantrašte „D. Trumpo vyriausybė turėtų labiau atsižvelgti į rinkėjų rūpesčius“.

Pirmiausia turėčiau paaiškinti, kad Amerikoje, ypač tarp konservatorių, žodis „populizmas“ neturi neigiamos konotacijos, greičiau priešingai: tai žodis, kilęs iš lotyniško „populus“, reiškiančio tautą arba liaudį, užtat populistas yra tas, kuriam rūpi žmonių dauguma, jų, tos daugumos žmonių, interesai.

Lietuvoje, kaip žinia, populizmas suprantamas kitaip, neigiamai. Bet čia kalbame apie Ameriką.

Taigi, anot šių dviejų amerikiečių žurnalistų, populizmą – iš esmės gerą dalyką – D. Trumpas pradėjo įgyvendinti ne taip: „D. Trumpo pirmuosius valdymo mėnesius galima apibūdinti daugeliu epitetų, tačiau jie tikrai nepasižymėjo „populizmu“.

Jeigu atmesime visas žinutes „Twitter“ tinkle, visą dėmesį sugeriančius ginčus su žiniasklaida, visas dramas dėl pareigūnų skyrimo ar atleidimo ir dėl ryšių su Rusija, – žinoma, tai didelės išlygos, –  tai matysime čia veikiant tik gana įprastinę respublikonų valdžią, bent jau politikos kurso atžvilgiu“, – rašė šiedu žurnalo „National Review“ apžvalgininkai.

Vis dėlto dauguma D. Trumpą teisinančių straipsnių šiame žurnale būtent – teisinantys, o ne jį iš peties ginantys, tik aiškinantys, kuriuo atžvilgiu D. Trumpas pasielgė ne taip blogai kaip jo pirmtakas Barackas Obama. Arba aiškinantys, kad D. Trumpas pasielgė ne taip blogai, kaip pats sakė, kad elgsiąsis, arba kaip priešiška spauda gąsdino skaitytojus, kad jis galėsiąs pasielgti.

Štai istorikas Victoras Davisas Hansonas rašė, kad D. Trumpas „nesiekė „visiems musulmonams“ drausti įvažiuoti į Jungtines Amerikos Valstijas, jis siekė tik laikinai sustabdyti vizų išdavimą visiems žmonėms, nesvarbu kokios jie religijos, keliaujantiems iš septynių Artimųjų Rytų valstybių, kurias jau anksčiau B. Obamos vyriausybė buvo identifikavusi kaip nepajėgias užtikrinti  keliautojų tinkamumo būti įleistiems Amerikon pagal JAV saugumo reikalavimus.

Toliau, pirmoji ponia Melania Trump niekada nedirbo kaip elitinė palydovė ar profesionali paleistuvė. O Donaldas Trumpas niekada Meksikos prezidentui nedavė suprasti, jog Jungtinės Valstijos į Meksiką surengs invaziją. Jis taip pat neplanavo mobilizuoti Nacionalinės gvardijos tam, kad ši į Meksiką sugrąžintų nelegalius migrantus.

Be to, nebuvo jokių ženklų, kad jis bet kada būtų žadėjęs sušvelninti Rusijai taikomas sankcijas (visai nekalbant apie rusams neva duotą pažadą, jog išrinktas į prezidentus jis būsiąs „lankstus“). Ir jis neapkarpė Federaliniam tyrimų biurui resursų, reikalingų tam, kad šis ištirtų menamą bendradarbiavimą su rusais“.

Išvardijęs dar daugiau D. Trumpo ir jo artimųjų asmenį bei elgesį juodinančių žiniasklaidos paskleistų teiginių, V. D. Hansonas ir nusiskundė, jog tik „būtent šitai mes ir girdime, ir skaitome kasdieną.

Tuo tarpu tokios perdėm išgalvotos, netikros žinios išstumia tikrąsias. Štai faktai, apie kuriuos skaitome labai nedažnai, – tęsė V. D. Hansonas ir vardijo:

Pvz., Šiaurės Korėja, prieš kurią ilgai keliaklupsčiauta, gali mūsų sąjungininkus pulti raketomis, net ir su branduoliniu užtaisu. Kinijos vaidmuo kybo ore, ir ji arba padės, arba nepadės nukirpti Šiaurės Korėjai geluonį. Afganistanas yra kryžkelėje, jis arba sprogs iš vidaus, arba jam vėl reikės daugiau Amerikos dalinių.

Toliau, didžiausias mokesčių ir sveikatos apsaugos reformų paketas dabar Kongreso rankose. Prezidento įsakai amerikiečių energetikos pramonėje sukūrė revoliuciją ir įgalino milžinišką, istorinės reikšmės nelegalios imigracijos lygio sumažėjimą.

Akcijų birža šuoliais kyla į viršų, užimtumas didėja, į ekonomiką sugrįžo pasitikėjimas. Bet Volstrytro rodikliai smunka, rodos, tik tada, kai kalba nukrypsta į galimą Donaldui Trumpui rezgamą apkaltą“.

Šitaip nurodęs aibę žiniasklaidos skelbiamų į D. Trumpą nutaikytų teiginių, kurie, jo nuomone, nepagrįsti ar nepatvirtinti, istorikas V. D. Hansonas išvardijo „ir tai, kas mūsų daugiau visiškai nebejaudina“: tai visa virtinė faktų, nuo pat 2008 m. blogai liudijančių apie B. Obamos ir Hillary Clinton elgesį, įskaitant ir nešvarumus santykiuose su Rusija.  

„Aišku, – teigė istorikas, – kad medijų medžiojamas Donaldas Trumpas nuo savo priešų ginasi retorinėmis muškietomis. Aišku, kad apimtas pykčio ir neturėdamas politinės patirties, jis per daug pliurpia „Twitteryje“  ir paleidžia žodžių, kuriuos geriau būtų pasilaikęs sau.  

Aišku, kad 70 metų sulaukęs, jis turi tiesmuką, į jokį kitą prezidentą nepanašų būdą, kuris tikriausia nebepasikeis. Jis laisvai painioja tiesą su gandais ir insinuacijomis.

Ir, be abejo, jo puikiems aukščiausiųjų pareigūnų pasirinkimams ir reiganiškam priėjimui prie užsienio politikos, energijos gavybos, mokesčių reformos ir dereguliacijos – viskam tam gresia jo artimiausios komandos nesugebėjimas susitvarkyti su nesąžininga ir didžia dalimi korumpuota Vašingtono ir Niujorko žiniasklaida.

Tai ką, D. Trumpas gyrėsi ir svaidėsi juokeliais su rusais? Be abejo, blogai tai ir kvaila. Bet ar tai šlykščiau, nei tai, ką Franklinas Delano Rooseveltas pasakė Winstonui Churchillui apie masinį žudiką Staliną? („Aš Jums sakau, kad asmeniškai su Stalinu aš susitvarkysiu geriau nei Jūsų Užsienio reikalų ministerija ar mano Valstybės departamentas. Stalinas visų Jūsų nekenčia kaip velnių. Jis mano, kad mane jis mėgsta labiau, tad tikiuosi, kad tas tęsis ir toliau“).“

Savo ilgą straipsnį žurnale „National Review“ amerikiečių istorikas V. D. Hansonas baigė apgailestaudamas, jog Amerikos žiniasklaida už mažesnius nusižengimus ant kryžiaus kala D. Trumpą, o B. Obamos padarytus didesnius nusikaltimus arba bando išteisinti, arba išvis nutyli.

Apskritai, galiu pridurti nuo savęs, konservatorių spauda D. Trumpo atžvilgiu įvairesnė, visapusiškesnė, niuansuotesnė, kai ką pagirianti, kai ką papeikianti, o kairesnieji („liberalų“ ir visokių progresyvistų, socialistų) laikraščiai ir žurnalai tyčiojasi ir daužo šį Amerikos prezidentą be gailesčio, kartais svaidydamiesi net necenzūriškais žodžiais ir vaizdais.

Užsienio spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ. 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...