captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sotvarė-Šemetienė. Kai kurie gyvulių ūkio ir žmonių bendruomenės skirtumai

Norėtųsi apie tai nebekalbėti, net visai pamiršti. Bet kasdienės žinios dirgina jusles. Kažkam galima, o kai kam negalima. Kai kur galima, o kitur negalima. Tokios naujienos šią savaitę vėl sklido iš Seimo Sveikatos reikalų komiteto, svarsčiusio gėrimo Lietuvoje reikalus.
Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asmeninio archyvo nuotr.
Ramunė Sotvarė-Šemetienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Nėra jokios prasmės gilintis, kur galima arba ne ir kam galima arba ne. Nes tai iš esmės nieko nekeičia. Ir ne todėl, kad šį svaigiųjų upių tvenkimo ir perskirstymo planą ne kartą svarstė, „gerino” ir tvirtins Seimas. Tiesiog nebesvarbu, kas dar bus sugalvota, po to sumažinta, pertaisyta, nes tai nepakeičia esmės.

Valdžioje įsivyravę „valstiečiai” taip ir nesuprato, kodėl jų tarsi geri norai pavirto neišsenkančiu pajuokų šaltiniu, atsimuša lyg į sieną ir, švelniai tariant, nesulaukia negeriančios arba mažai geriančios visuomenės dalies palaikymo. Ką galvoja prasigėrę, nėra žinoma, nes komunikuoja daugiausia savame rate. Be to, jiems tai visiškai neaktualu.

Atrodo, valstiečiai vis dar yra toje pasaulio pažinimo stadijoje, kai nėra visiškai aišku, kuo gyvulių ūkis skiriasi nuo žmonių bendruomenės. Kuo botagas skiriasi nuo dirigento lazdelės.

Nepaisant to, objektyvių skirtumų vis dar yra. Pradėti reikėtų nuo to, jog pirmasis yra šeimininko nuosavybė. Tuo tarpu pažengusioje visuomenėje jokia rinkta ar skirta valdžia nėra nei šeimininkas, nei savininkas, nei turi pagrindo kaip nors panašiai jaustis, nors dažnai spontaniškai to nori.

Tame gyvulių ūkyje šeimininkas turi beveik laisvas rankas laikyti juos tvarte ar lauke, viename garde ar ne viename, gali reguliuoti, kiek ėsti, kiek gerti, kada ėsti, o kada gerti. Ir jeigu labai smarkiai nepažeis Europos Sąjungos nustatytų normų, tai viskas taip ir bus, kaip tas šeimininkas nori.

Žmogus – ne karvė, kokia miela ji bebūtų. Kartą paragavęs laisvės, nebegali sustoti. Nori pats spręsti, kur jam gyventi, kur eiti, kaip gimdyti, ką valgyti ir ką gerti. Nori pats suklysti ir pats suprasti, kad klydo. Nori logiškų bendro gyvenimo susitarimų. Ir valdžios, kuri nepančioja kojų, netikrina skrandžio turinio ir nekankina savo piliečių, pusei dienos patiesdama ant žemės veidu į purvą, net jeigu tas pilietis kažkuo ir nusikalto.

Kai tik valdžia pradeda manyti, jog ji gali ar turi teisę tyčiotis, keisti žmogaus įpročius, nurodyti, ką vartoti, kelintą valandą, kurioje vietoje stovint ar gulint galima tai padaryti, pasipriešinimas yra neišvengiamas.

Žmogui būdingos dar ir tokios ypatybės kaip išradingumas, fantazija, todėl kiekvienas ant galvos numestas draudimas pažadina kūrybiškumą, kuris padeda apginti savo teisę spręsti pačiam.

Šių pagrindinių prigimties skirtumų neįžvelgusi „valstiečių” valdžia nusprendė, jog visi, kas priešinasi jos dirvožemio mokesčiui, gėrimo reguliavimui ar dar kokiam planui, yra arba nupirkti, arba alkoholikai, arba ožiai, kurių suvarymui į gardą tinka net paklastota statistika.

Kitaip būti ir negalėtų. Mat, nematant šių skirtumų, nėra galimybių suprasti, jog tokią nemielą valdžiai reakciją sukelia ne idėja. Pasipriešinimą ir patyčias sukelia tikslo siekimo metodas arba mąstymo būdas.

Mūsų valdžia tiki, kad uždraudusi gerti tam tikru laiku ir tam tikrose vietose, jie gali išblaivinti tautą. Uždėjus mokesčių dirvožemiui tikriausiai bulvės geriau derės. Pagal šį tikėjimą, be vargo spręstume ir visus kitus reikalus. Jau buvo bandymas uždrausti mažas algas. Būtinai reikėtų uždrausti nedarbą. Dar geriau būtų uždrausti turtinę nelygybę ir emigraciją.

Kol tie gyvulių ūkio ir žmonių bendruomenės skirtumai nebus pastebėti, tol ir nesupras, kad visi garsiai kalbantys botago politikos kritikai nori pasakyti tik vieną gana paprastą dalyką – mes renkame valdžią ne tam, kad ši sudarytų mums valgiaraštį ir dienotvarkę, o tam, kad kurtų sąlygas, kurioms gyvenant kiltų noras suteikti daugiau kokybės ir dienotvarkei, ir kasdieniam meniu.

Po spermatozoidų ir kiaušialąsčių skandalo, kuriuo prasidėjo „valstiečių“ kadencija, lyg ir atrodė – pamoką išmoko ir net namų darbus padarė. Bet taip tik atrodė.

Valdžia įvairiais būdais tyčiojasi iš normalių žmonių. Ir tai dar tik pradžia.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...