captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Šeštinių savaitės sulaukus

Mūsų gamta šiemet kažkaip šuoliais skuba vasarop. Keletas labai šiltų dienų, staiga – vėl šiaurio dvelksmas. Todėl ir fenologiniai reiškiniai nebesilaiko įprastos tvarkos; štai sodai pražydo kartu su ievomis ir kaštonais.
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr

O iš tolimos kelionės jau sugrįžo veržlieji skrajūnai čiurliai. Tai pats vasariškiausias mūsų paukštis: pasirodo taip netikėtai miestuose ir miesteliuose kartu su šiluma, o rudenėjant, orui naktims vėstant, staiga ir prapuola. Čiurliai visą gyvenimą skrydyje, neįtikėtina – net ir miegodami, nes trumpos kojelės nepritaikytos žeme vaikščioti. Lizdus įsitaiso stogų atbrailose. Smagu stebėti čiurlius laigant tarp miesto daugiaaukščių... Tik štai kokia bėda: renovuojant namus nebelieka jų lizdavietėms tinkamų atbrailų. O į kaimo sodybas jau senokai sugrįžo šelmeninės kregždės. Tačiau lizdelių lipdyti dar neskuba; džiaugiasi laisvu gyvenimu. Matyt laukia to meto, kai mašalų padaugės, – kad galėtų kregždiukus išmaitinti.      

40 dienų skaičiuojant nuo šv. Velykų, šios savaitės ketvirtadienį, sulauksime bažnytinės Kristaus žengimo į dangų šventės. Pasak tradicinių kalendorinių papročių tai – Kregždžių  diena. Esama sakmės apie paukštelio pagurklio spalvą. Joje sakoma, kad  kregždė snapeliu nubraukė kraujo lašą nuo Nukryžiuotojo žaizdos. Toliau jai lekiant, tas lašelis nutiško į derlingą dirvą. Tenai iš jo išaugo rūta, kurios lapeliai savo forma labai panašūs į lašą. Todėl rūtomis ir apsodinami kaimo kryžiai.

Trys dienos prieš Šeštines tradiciškai skiriamos bendroms maldoms dėl taikos, sveikatos ir derliaus. Kaime jas vadindavo Kryžių dienomis ar tiesiog „kryžiavomis“. Susirinkę bendruomenės žmonės apeidavo paeiliui visus kaimo ir pakelių kryžius, išvakarėse išpuoštus gėlių vainikais, pagiedodavo prie jų, sukalbėdavo maldas. Tokia tradicija dar tebėra gyva kai kuriuose kaimuose. Per „kryžiavas“ dienas niekas nesėdavo javų, nes manyta, kad jie „susikryžiuos“. Tik agurkai ir žirniai, tuo metu pasodinti, labai gerai mezga. Audeklo kaimo moterys nemesdavo – siūlai raizgysis. Į mišką šakų prakuroms vyrai nevažiuodavo – dar įsisukusią gyvatę galima namo parsigabenti. Kas šiandien bepaisys tų senoviškų tikėjimų, tačiau juos prisiminti smagu...

Taip tarp skubių pavasario darbų įsiterpia Šeštinių šventė. Jos tradicijose yra dar ir pasėlių apsaugos apeigų, perimtų iš prosenovinės pavasario sambarių šventės. Štai Šeštinių dieną ūkininko šeima būtinai aplankydavo ir rugių lauką. Apeinant jį aplinkui, jaunimas dainuodavo skambiąsias „parugines“: „Aisiu į laukelį / Pažiūrėt rugelių. / Gražūs, žali rugeliai/ Dėl mūsų brolalių...“ Iki pat rugiapjūtės tokios dainos dažnai skambėdavo ten, kur žaliuoja, vėliau plaukėja ir noksta būsimoji duonelė. Aplankę pasėlius, šeimynykščiai paukščiams, o gal ir piktosioms dvasioms nubaidyti ant baslio pamaudavo raguočio kaukolę. Bet tai galima pamatyti tik mūsų įžymiojo etnografo Balio Buračo nuotraukose, darytose maždaug prieš šimtmetį.

Kokia gi šventė be vaišių? Kaimynai darydavo sudėtinį – subertinį alų ir virdavo šešias kiaulės kojas su žirniais. Daug kauliukų, sakydavo, simbolizuoja būsimo derliaus gausą.         

O per šventinius pietus šeimininkė kiekvienam namiškiui į dubenį įversdavo po šešis virtinius – „šeštinaičius“. Skirtinguose etnografiniuose regionuose jie įvairūs: ir bulviniai, ir miltiniai su varške, paskaninta aguonomis ar mėtomis, ir su mėsa, užpilti spirgučiais. Galėtų šią savaitę ir miesto kavinės ar restoranai pakviesti skaniųjų „šeštinaičių“...  

Gražu, kad į Lietuvos kraštovaizdį vėl sugrįžta tradiciniai kryžiai, koplytėlės, stogastulpiai. Juk mūsų tautos kryždirbystės tradicija yra pripažinta pasaulio nematerialaus kultūros paveldo šedevru. Taigi didele vertybe...

Prisimintina, kad kiekvieno etnografinio regiono kryžiai būdavę visiškai kitokie. Aukštaičių laibieji akmenstulpiai, pražydę viršūnėse kalvio nukaltomis saulutėmis ar lietiniais kryželiais, puikiai derėjo su klevų ir beržų guotu. Dzūkiškieji kryžiai labai stiebiasi į aukštį, lenktyniaudami su variniais pušų kamienais, o jų mediniai spinduliai – tarsi saulės spindulių pluoštai pro medžių šakas. Kaimo moterys parišdavo jiems priejuostėles šeimos laimei. Žemaičių ąžuolinių kryžių kresnos formos atliepia ąžuolų ir skroblų kuplumą, taigi irgi „nusižiūrėtos“ iš aplinkos. Lietuva išties buvo kryžių žemė; tikras tautodailės muziejus po tėviškės dangumi. Kryžių, padirbtų su nuostabia grožio ir harmonijos su supančia gamta pajauta...

Kaimo kapinaitės – labai svarbi kultūrinio kraštovaizdžio dalis. Tik štai mūsų dienomis ar kas to bepaiso, ar nepraradome pagarbos protėvių tradicijoms ir ryšio su tėviškės gamta pajautos? Čia pasidalinsiu savo širdies skausmu... Prieš kurį laiką nuvykęs į Aukštaitiją aplankyti savo senelio kapą, neatpažinau Kavolių kaimo kapinaičių – išpjauti visi taip jas puošę beržai ir klevai. Lygiai tas pats ir Žemaitijoje, kur Nemakščių kapuose ilsisi kiti mano bočiai. Ten gražių uosių ir skroblų kelmai bepalikę... Destis, koks išlūžęs medis gali nuversti brangų paminklą, o ir rudenį  lapus, spyglelius vargas šlavinėti. Šimtmečiais lietuvių protėviai ilsėdavosi medžių pavėsyje, iš čia ir tas kaimo kapinaičių jaukumas. Senoviškosios mitologinės sakmės medžiu vėlėms taką į dausas tiesė... Sunku suprasti, kodėl taip neatsakingai ir neapgalvotai paniekinamos tūkstantmetės tautos tradicijos. Tik klajoklių kultūros tautos savo mirusiųjų amžino poilsio vietų nepapuošia medžiais, nes stepėse jie ir neaugtų... Ar iš čia toji keista ir protu nesuvokiama medžių galiūnų naikinimo mada? Raginčiau tautiečius atsipeikėti...

Etnologo komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...