captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Savukynas. Atmintis, atvėrusi kelius į ateitį

1948 metais Lietuva buvo labai nepaklusnus okupuotas kraštas. Nepaisant visų represijų, Lietuvos partizanai dar buvo stiprūs, jie turėjo didelę paramą visuomenėje. Reikėjo smogti didelį smūgį. Tokį, kokius mokėjo tik bolševikai. Buvo nuspręsta tuos, kurie nors kokiu būdu galbūt yra pavojingi sovietinei valdžiai, ištremti. Gegužės 22–23 dienos įvyko didžiausi trėmimai. Buvo išvežta virš 40 tūkstančių Lietuvos gyventojų. Ir kokia ironija – pusė „valstybės priešų“ buvo moterys ir vaikai. Daugelis jų mirė perpildytuose vagonuose, Sibire.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Šiandien ši data grimzta į užmarštį. Ir dar mažiau kas prisimena, kad jos atminimas prisidėjo prie Sąjūdžio atsiradimo.

Sąjūdis atsirado ne tuščioje vietoje. Ir Sąjūdis buvo ne pirmasis, kuris pakvietė prisiminti tragiškus tautos istorijos puslapius. Sąjūdis nebuvo pirmas, kuris sukviesdavo tūkstančius žmonių į mitingus. Visi prisimena 1987 metų rugpjūčio 23 dienos disidentų suorganizuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, tačiau mažai kas prisimena dar didesnius mitingus 1988 metų gegužės mėnesį. Dar prieš susikuriant Sąjūdžiui. Ir tai buvo susiję su šių didžiųjų trėmimų paminėjimu.

Tuo metu Sovietų Sąjungoje varžtai buvo atleidžiami. M. Gorbačiovas suprato, kad neprakalbus apie Stalino represijas, nebus jokio persitvarkymo. Sovietinė valdžia 1988 metų gegužės 21 dieną prie Zigmo Angariečio paminklo surengė oficialų stalinizmo aukų paminėjimą. Kodėl prie Zigmo Angariečio paminklo? Todėl, kad jis pats buvo sušaudytas stalinistų, nors iki pat gyvenimo galo buvo ištikimas bolševikinei ideologijai, o daugybę savo energijos ir laiko paaukojo tam, kad Lietuva būtų okupuota Sovietų Sąjungos.

Įdomesni dalykai vyko kitą dieną – tai, ko nesitikėjo sovietinė valdžia ir apie ką tylėjo visos to meto žiniasklaidos priemonės. Lietuvos laisvė lygos sukviesti žmonės susirinko tuometinėje Gedimino aikštėje. Dabar tai Katedros aikštė. Susirinko per 3000 žmonių. Jie reikalavo laisvės, giedojo Lietuvos himną. Tada buvo iškelta mintis, kad būtent šioje aikštėje reikia pastatyti paminklą tremtinio paminklą. Beje, Antanui Terleckui, Vytautui Bogušiui ir Nijolei Sadūnaitei buvo skirtas namų areštas, kad šie negalėtų dalyvauti šiame mitinge.

1988 metų gegužės 22–23 dienomis ir kituose Lietuvos miestuose buvo paminimos šios tremties metinės. Tai rodė, kad visuomenė yra kitokia nei 1987 metais, kad yra žymiai daugiau žmonių, kurie yra pasiryžę viešai liudyti tą baisią tragediją, priminti tai, kas buvo bandoma ištrinti iš atminties.

Tie mitingai, kurie šiandien yra primiršti, parodė, kad visuomenė jau yra pribrendusi permainoms, kad jau yra ne tik saujelė disidentų, kad yra rimta jėga. Sąjūdžio sėkla krito į jau į išpurentą dirvą. Tai reikėtų prisiminti šiomis dienomis.


Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...