captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną minint

Gegužės 7-oji yra labai reikšminga data tautos ir valstybės istorijoje. Prieš šimtmetį pergalingai baigėsi lietuvių kova dėl teisės reikšti mintis savuoju raštu. Lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpis, trukęs nuo 1864 metų – vienas juodžiausių mūsų kultūros istorijos tarpsnių. Tautos kova dėl savojo rašto buvo labai atkakli. Europos istorijoje nebūta kito tokio fenomeno, kaip didvyriškoji knygnešių epopėja. Ir net žodį „knygnešys“ keblu išversti į kitas kalbas.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Gegužės 7-oji yra labai reikšminga data tautos ir valstybės istorijoje. Prieš šimtmetį pergalingai baigėsi lietuvių kova dėl teisės reikšti mintis savuoju raštu. Lietuviškosios spaudos draudimo laikotarpis, trukęs nuo 1864 metų – vienas juodžiausių mūsų kultūros istorijos tarpsnių. Tautos kova dėl savojo rašto buvo labai atkakli. Europos istorijoje nebūta kito tokio fenomeno, kaip didvyriškoji knygnešių epopėja. Ir net žodį „knygnešys“ keblu išversti į kitas kalbas. Už draudžiamų knygų gabenimą, platinimą, net skaitymą ar laikymą buvo įkliuvę 2854 žmonės, daug jų nubausta kalėjimais ir tremtimis į Sibirą.

Šis visuotinas pasipriešinimas rusifikacijai bei prievartiniam pravoslavybės diegimui padėjo galutinai susiformuoti lietuvių savimonei, tad juodasis istorijos tarpsnis tapo ir tautos atgimimo pavasariu. Kartu buvo subrandinta mintis, kad lietuviai privalo turėti savo nepriklausomą valstybę. Nuostabu, bet būtent per spaudos draudimo laikotarpį žymiai išaugo kaimo žmonių raštingumas; nuo trečdalio iki bemaž pusės!

Knygos dienai labai tinka toks romėnų posakis: „Atsiversk knygą, kad sužinotum, ką kiti mąstė; užversk ją, kad pats imtum mąstyti“. Europoje spauda atsirado XV a. viduryje ir plito labai greitai. Išradimas jau buvo pribrendęs: ranka metų metais perrašinėjamos knygos nebegalėjo tenkinti visuomenės švietimo poreikių. XIV–XV amžių sandūroje universitetų skaičius ėmė sparčiai augti. Ir aplinkybės susiklostė palankios: Europą per arabų „tiltą“ jau buvo pasiekęs kinų išrastas popierius. Italijoje XIII a. išmokta jį gaminti malūnuose, nebe rankiniu būdu. Vandens ratas sukdavo grūstuvus, draskančius makulatūrą, kitokį pluoštą – žaliavą popieriaus masei. Taip pat išmaišydavo tą masę dideliuose kubiluose. Pagal rėmą, kuriame popierius būdavo formuojamas, nusistovėjo lapų standartai. Pats didžiausias, metro ilgio ir 70 cm pločio, vadintas „didžiuoju aru“, o mažiausias, tik kiek didesnio kaip dabar įprastinio A4 formato, vadintas „mažiausiuoju Jėzumi“, nes buvo skirtas maldoms surašyti. O visai nedidukai lapeliai – tai „paukščių popierius“, mat jie buvo naudojami balandžių paštui. Popieriaus lapai – pirmieji standartai technologijos istorijoje. 

Spaudmenis taip pat jau buvo išradę kinai; jie išpjaustinėdavo hieroglifus medžio kaladėlėse. Bet dažniau ne po vieną, o visą puslapį iškart. Tada patepus dažais galima tekstą tiražuoti. Tai vadinama ksilografija. Tačiau kinų rašte tūkstančiai ženklų, o europiečių abėcėlėse – tik apie trisdešimt. Turint daug pigaus popieriaus ir žinant ksilografijos principą, iki knygos sukūrimo beliko vienas žingsnis. Renkamų spaudmenų išradėju laikomas olandas Laurencijus Kosteris, kuris 1423 m. jau naudojo medines literas. O vokietis Johanas Gutenbergas, gyvenęs Maince, sugalvojo metalinių raidžių gamybos technologiją, sukonstravo rankines spausdinimo stakles, vadinamąjį presą, pasigamino iš suodžių ir sėmenų aliejaus spaustuvinių dažų. Todėl jis ir vadinamas „spaudos tėvu“. Teisybės dėlei reiktų pasakyti, kad presą jis bus nusižiūrėjęs iš vyndarių... Apie 1446 metus pasirodė pirmieji jo leidiniai – Biblijos fragmentai, kalendoriai, donatai (lotynų kalbos pradžiamoksliai). Pilną Šventąjį Raštą J.Gutenbergas išspausdino 1456-siais; į puslapį dviem skiltimis sutalpindamas 42 eilutes teksto. Šriftas gotiškos tekstūros, tiražas 200 egzempliorių, iš kurių 35 atspausti pergamente. Ši knyga, nors pirmoji, bet – spaudos meno šedevras; dabar tai pats brangiausias pasaulyje inkunabulas (taip yra vadinamos spaudos „lopšio“ knygos, išleistos iki XVI a. pradžios). O išradėjui toliau reikalai klostėsi prastai: įgyvendindamas savo novatoriškus sumanymus prasiskolino. Todėl visus spaustuvės įrengimus turėjo atiduoti advokatui. Laimei, šis tęsė leidybinius darbus. Pirmųjų spaustuvininkų pavyzdžiu pasekė daug kas: XV a. gale Europoje jau veikė per 1000 spaustuvių. Kiekviena knyga, kurią paimame į rankas, yra paminklas Johanui Gutenbergui, didžiam žmonijos geradariui.

Išradimo pasekmės stulbinančios! Spausdintos knygos prusino ir švietė visuomenę, mokslas tapo prieinamesnis skirtingų luomų žmonėms. Spauda, žinia, iškart nepakeitė visuomenės raidos; ji tik sustiprino tam tikras gimstančias tendencijas visuomenėje, brendančioje iš viduramžių, besimokančioje pakantumo kitaip mąstantiems, pagarbos žmogaus prigimtinėms teisėms. Spauda labai susijusi su Reformacijos sąjūdžiu, sukrėtusiu Europą XVI a. pradžioje. Jos veikėjų iškeltas principas, kad kiekvienas žmogus turi Dievą pažinti pats, galėjo būti realizuotas tik skaitant Šventąjį Raštą gimtąja kalba. Tad reikėjo Bibliją išversti į visų tautų kalbas ir išmokyti žmones skaityti. Galingas impulsas steigti mokyklas, kurti raštijas!

Pirmoji lietuviška knyga 1547 m. irgi buvo išleista protestantiškame Karaliaučiaus universitete. Martyno Mažvydo lietuviškais žodžiais ji prabilo į skaitytoją:

     Bralei seseris imkiet mani ir skaitikiet…

     Skaitikiet ir dokiet ig rąkas kiek vaika

    Kaip žemaičia, taip ir letuvynika…

Reformacija privertė atsinaujinti ir katalikų bažnyčią – Vilniaus universitetą 1579-siais įkūrė Jėzuitų ordinas. Universiteto spaustuvėje XVI a. I pusėje buvo išleistos pirmosios mokslinės knygos Lietuvoje. Būta ir ilgalaikių, nelabai matomų spaudos atsiradimo poveikių. Knyga, o vėliau ir periodiniai leidiniai, yra būtina sąlyga mokslo plėtrai. Spausdintas žodis padėjo kurti sąvokas, jas suvienodinti. Definicijos, apibrėžimai, ir kuo griežtesni, – tai mokslo disciplinų pamatas.

Pamokanti yra ir pati J.Gutenbergo išradimo metodologija. Sudėjus keletą žinomų dalykų, pavyksta gauti visai naują kokybę. Toks principas buvo įgyvendintas, pavyzdžiui, sukuriant konvejerinę gamybą, kuria 1913 m., taigi lygiai prieš 100 metų,  pasaulį nustebino automobilių fabrikantas Henris Fordas. Jis pirmasis suprato, kad darbo našumas smarkiai pakils, jei gaminį sudarys standartizuotos detalės, o darbas bus atliekamas standartinėmis operacijomis. Kaip raidelė knygos puslapyje – visur ji vienoda...

O štai keletas įdomybių iš knygų pasaulio. Didžiausios apimties knyga pasaulyje – XVIII amžiaus pradžioje Kinijoje išleistas enciklopedinis žodynas „Tu-ša-či-čeng“, Jį sudaro 5020 tomų, kiekvienas turi po 170 puslapių. Originaliausią knygą 1765 m. išleido vokietis Šaferis Racibonoje. Kiekvienas jos lapelis – vis iš skirtingo pluošto: samanų, svogūnų lukštų, šiaudų, kopūstlapio, įvairiausių medžio rūšių. Ilgiausias parašytas romanas – amerikietės Adelės Garrison autobiografija, pavadinta „Žmonos išpažintimi“. Ji buvo spausdinama dalimis savaitraštyje net 41 metus, iki autorės mirties. Tai turiningo gyvenimo būta!

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close