captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Apie senovinius pavasario sėjos papročius

Lietuva dar taip neseniai buvo žemdirbių kraštas, tad įdomu prisiminti senoviškuosius pavasario sėjos papročius, kuriuose susipynę ir mitologijos atšvaitai, ir praktiškos žinios apie gamtą.
V. Kopūsto (DELFI.lt) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI.lt) nuotr.

Pavasaris kaimo žmogui pažeria gausybę darbų. Tik spėk suktis! Patarlė sako: „Laiku nepasėsi, žiemą badą kentėsi.“ Net ir mėnuo, nustatomas archajiškuoju mėnuliniu kalendoriumi, vadintas sėjiniu. Todėl sėjos darbas būdavo apgaubtas didele atida; čia nuo senų senovės išlikusios maginės atodairos. Kurios šiandien atrodo juokingai, bet jose esama ir vertingos, šimtmečiais kauptos patirties, puikaus tėviškės gamtos pažinimo.

Sėjos metą ūkininkai senolių patarimais rinkdavo pagal gamtos požymius: kviečių sėjos geriausias laikas – kai purienos žydi ir ant dilgėlių lapelių susidaro pirmieji rasos lašeliai, avižas sėjo, kai ievos pražysta, žirnius – obelims baltais žiedais apsipylus, pupas – klevams savo žiedus išskleidus, kanapes – kai epušė parausta, agurkus – vyšnioms pražydėjus, linus – pradėjus kadagiams ir šermukšniams kvepėti, miežius – putinams žydint, o bulves sodino obuoliukams užsimezgus.

Dar reiktų sulaukti tinkamos mėnulio fazės, nes nuo jos priklauso gyvybės syvų pulsacija augaluose. Bendriausia taisyklė, kurią žino visos kaimo močiutės, tokia: tuos augalus, kurie derlių brandina virš žemės, reikia sėti mėnuliui jaunam esant, o šakniavaisius – mėnuliui dylant. Kai kurių daržovių laiką ypač tiksliai kaimo tradicijos nusako. Štai agurkus sėja trečią dieną po jauno, tada jie greit auga. Bet pasėjus per pilnatį, jie geriau mezga, „netuščiai žydi“. Žirnius sėja trys dienos prieš ir po pilnaties. Kopūstus sėti geriausia esant jaunam mėnuliui;  sodintų priešpilniu galvos bus kietos ir paviršius nepus, tačiau per delčią – mažiau spragės sugadins. Burokai, pasodinti per jaunatį, užaugina vešlius lapus, o per seną – geras šaknis. Labai svarbu bulvėms tinkamą laiką parinkti. Per delčią sodintų derlius gausesnis, o ir miltingesnės, sukrintančios.

Grikių sėjos laiką parodo atsiradę margi vabaliukai; jie ir vadinami grikavabaliais. Sakoma, kad grikiai „prašo“ šeimininko: „Sėk mane arčiau namų, kad galėčiau girdėti gaidį giedant!“ Suprask, jiems reikalinga geresnė žemė. Po grikių jau kitų javų nebesėdavo.

O linams geriausios dienos yra pažymėtos kalendoriuje moteriškais vardais: Domicėlės, Sofijos, Elenos, Petronėlės. Arba darbui reiktų atsiminti tą savaitės dieną, kurią pirmą kartą pasnigo. Dangus turėtų būti pasipuošęs debesų juostomis arba smulkučiais debesėliais. Eidamas linų sėti, sėjėjas už kepurės užsikišdavo plunksną, į atlapą įsistriegdavo adatą su ilgu siūlu. Tai linai užaugs ilgi, galvingi, gero „valakno“. Iš didelės šeimos darbą pavesdavo tam, kuris pirmas pavasarį pamatė gandrą.

Kaipgi senovėje sėdavo? Nagi ranka, plačiu mostu, grūdus semdami iš prijuostės, kurią pasidarydavo iš austinės paklodės: vieną galą parišdavo virve ant peties, kitą laikydavo kaire ranka. Patogesnė yra sėtuvė – lengviau iš dugno pasemti. Jas pindavo iš šiaudų ir skelto lazdyno, kartais pušies ar eglės šaknų. Sėtuvės apačia plokščia, viršus platesnis. Kraštuose – ąselės, už kurių užrišama perpetinė juosta. Pradedant sėją, prie juostos pririšdavo mazgelį su šventosios Agotos duonos kriaukšleliu, o pačią sėtuvę patrindavo taukais. Tai vis burtai pasėlių apsaugai nuo kenkėjų ir visokių gamtoje ištinkančių nelaimių.

Javai ir linų sėmenys sėjami kiek skirtingai. Sėmenys lengvi, todėl juos – nepilna sauja, du mažesnius pirštus prispaudus prie delno. Taip tolygiai ir porečiai jie išsiberia dirvoje. Kai sėjėjas vieną sėtuvę išberia ir eina prisipilti kitos, vietą pasižymėdavo ten padėdamas kepurę. Darbui išsirinkdavo nevėjuotą dieną, nes lygiau grūdai pasisėja. Ypač tai svarbu lengvesnio grūdo avižoms. Tačiau lengvas šiaurės vėjelio dvelksmas laikytas naudingu – kenkėjai pasėlių nepuls.

Sėdavo paprastai vyriausias šeimos vyras, jeigu tik sveikatos turėtų. Sėjėjas į laukus išeidavo su pagalbininku, kuris užsėtą dirvos plotą, vadinamą sėbiržę, pažymėdavo – biržydavo. Biržijama  nusmailinta lazda – biržikliu  dirvoje padarant žymę; vadindavo ją vilke arba virže. Senoviškesnis būdas – pažymėti šiaudų pluošteliais. Ir ne bet kokiais, o tais, kurie buvo padėti po Kūčių vakarienės stalu. Žinia, tikintis geresnio derliaus...  

Į pirmąją sėtuvę įberdavo truputį tų grūdų, kurie buvo pašventinti per Žolinę. Sėją dažniausiai pradėdavo porinę dieną. Ir labai ankstų rytą. Jeigu sėjėjas pamatytų gretimame lauke kaimyną jau sėjant – blogas ženklas: jo laukų derlumas kitam atiteks. Tada jis savo lauko gale smeigdavo į žemę peilį, – laimė nepabėgs... Pradėdamas darbą kaire ranka paberdavo sėklos į visas keturias puses sakydamas: „Aukit javeliai, visų brangieji, o užaugę duokit grūdų nesigailėję.“ Kitur dar taip sakydavo: pirma sauja – „Ladai, kad mūsų žemėje nekiltų ledai ir badai“; antroji – „Paukšteliams, kurie nei sėja, nei pjauna, o gyvena“; trečioji – „Elgetoms ir nesveikiems, kurie Dievą šlovingai garbina“. O jau tada – „Padėk man, Viešpatie!“

Tik bėda, kad pasėtus kviečius labai lesa žvirbliai. Atginti šiuos nenaudėlius yra daug būdų; ir sunku pasakyti, kuris geriausias. Kviečius sėdavo pasninko dieną, labai anksti arba vėlai, kol žvirbliai miega, arba vidurdienį, kai ilsisi prisilesę. Maišą atsigabendavo užrištą virvagaliu, ant kurio buvo pakabinta rūkymui mėsa. Neatrišdavo jo, o praardydavo kampą – tai vis žvirbliams apgauti. Maža to, sėjant pradėdavo nuo kaimyno rubežiaus ir eidavo savo namų linkui. Į burną įsidėdavo tris akmenėlius, kuriuos sviesdavo pamatę tuos paukščius. Pasėjus maišą ir sėtuvę iškratydavo būtinai svetimame lauke ar karklyne. Tada pakuliniu siūlu, išteptu kiškio taukais, apvesdavo lauką. Arba sėjėjas apeidavo jį, rankoje nešdamasis šiaudų, kuriais buvo svilinama kiaulė.

Namuose sėjos metu moterys surinkdavo visas žirkles, suvyniodavo skepeton ir užsmeigdavo šermukšnio šakele: kad raganos daigų „nenukarpytų“, taigi šalnos nenušaldytų. Ir nekurdavo krosnies, kad pasėliai nebūtų kūlėti. Avižas sėjant, kuri senučiukė išvirto avižinio kisieliaus truputį pro atvirą langą laukan ištėkšdavo, tardama: „Te, vėjau, te kisieliaus“. Žodžiu, maginiais veiksmais būdavo stengiamasi pasitelkti į pagalbą visas gamtos galias. Štai kiek daug visko reikėdavo žinoti, nes patarlė sako: „Greita sėja badu dera“.

Etnologijos mokslo požiūriu šie tradiciniai papročiai, žaismingi tikėjimai ir maginės atodairos – svarbi lietuvių etnožinijos dalis.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...