captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Pažymint mokyklos Lietuvoje 620-metį

Gegužės 9-ąją dieną galime minėti kaip Lietuvos mokyklos gimtadienį. O sukaktis ne tokia ir menka – 620 metų!
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr
Š. Mažeikos (DELFI.lt) nuotr

Švietimo pradžią mūsų krašte dokumentuoja Vilniaus vyskupo Andriaus raštas, datuotas 1397-ųjų  metų gegužės 9-ąja  diena. Ten pažymėta, kad pirmoji mokykla Lietuvoje esanti Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje. Nurodyta ir  tiksliau:  mokyklos pastatas yra priešais altaristos gyvenamąjį namą, prie šventoriaus ir kapinių ribos. Taigi šalia dabartinės arkikatedros. Viduramžiais mokyklos veikdavo prie bažnyčių; jos dažniausiai būdavo parapijinės, o mokytojai – vienuoliai. Ankstesniais ikikrikščioniškais laikais visuomenės švietimas mūsų krašte – žynių rūpestis. Gamtos ir visuomenės pažinimas jaunajai kartai  būdavo perteikiamas šventvietėse – alkose. Gal iš čia ir toks dažnas apeiginių akmenų pavadinimas – Mokas. Taigi senoji mokykla – gamtos prieglobstyje... Ne vienas toks akmuo yra išlikęs įvairiose Lietuvos vietovėse.

Po Lietuvos krikšto švietimas perėmė europietiškąją patirtį. Tais pačiais 1397 metais lapkričio 10 dieną karalienė Jadvyga fundavo lietuvių kolegiją Prahos universitete. Netrukus buvo atnaujinta ir Krokuvos universiteto veikla, – 1400-siais tuo pasirūpino Lenkijos karalius Jogaila. Įdomu, kad privilegijos rašte jis sakosi tai darąs dėl  Lietuvos žemių naujakrikštų. O apskritai čia gražiai iškelta mokslo reikšmė.

Pasak Jogailos rašto, „…gavome Lenkijos karalystės karūną, kad išgarsintume šią karalystę šlove mokytų vyrų, kurių mokslais galėtume pašalinti karalystės trūkumus ir tamsiąsias vietas, ir ją galėtume prilyginti kitoms žemėms. Neabejodami, kad tai padės išnaikinti minėtus karalystės, mūsų žemės kliuvinius, Krokuvos mieste įsakome paskirti, išrinkti, nuspręsti, įkurti bei patvirtinti vietą, kur apskritai klestėtų mokslai visuose leistinuose fakultetuose, būtent teologijos arba Šventojo Rašto, kanoninės teisės, įstatymų, fizikos ir laisvųjų menų…, šiuo raštu šitai visiems laikams patvirtiname“. Karaliaus išduotas dokumentas liudija apie stebėtiną švietimo reikšmės valstybės gerovei supratimą. O tolesnis mokyklų steigimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vyko labai sparčiai: XVI a. pradžioje vien Vilniaus vyskupystėje jų buvo apie 120. Be šių parapijinių, dar steigėsi vienuolynų ir miestų mokyklos.

Viduramžių mokymo sistema buvo dvipakopė: pradžioje dėstytas vadinamasis triviumas: gramatika, retorika, dialektika (retorika – tai iškalbos menas, dialektika – logiško mąstymo mokslas). Aukštesniojo lygio mokyklose mokyta dar ketverių dalykų – kvadriumo: aritmetikos, geometrijos, astronomijos ir muzikos. Dėstomoji kalba – lotynų. Sakydavo tuomet, kad pilnas išsilavinimas – septyni laisvieji mokslai arba menai (lotyn.: septem artes liberales). Atskiros dar būdavo teisės mokyklos, kuriose dėstyti notariato dalykai ir prekybos teisė.

Viduramžių švietimas ir kultūra ėmė sparčiai kilti į naują lygmenį, XIII a. įsisteigus pirmiesiems universitetams. To meto visuomenėje gimė nauja bendrija, – dėstytojų ir studentų  akademinė korporacija. Viduramžių universitetą sudarydavo keturi fakultetai: menų, teisės, medicinos ir teologijos. To meto ideologija visų mokslų viršūne pripažino filosofiją ir teologiją. Dalis universitetų išaugo iš katedrinių ar vienuolynų mokyklų, sustiprinus juose dėstymą. Dažnas universitetas iš karto neturėdavo visų keturių fakultetų; tai pirmiausia priklausė nuo visuomenės poreikių.

Universitetai nuo kitų mokyklų skyrėsi ir tuo, kad teikdavo mokslo laipsnius, kuri  būdavo trijų pakopų: bakalauro, licenciato ir daktaro arba magistro. Palaipsniui susiformavo svarbi nuostata, kad dėstytojas turi būti ne tiek mokslo žinių aiškintojas, kiek kūrybiškas mąstytojas, randantis originalų problemos sprendimo būdą. Pretendentas į mokslo laipsnį turėdavo pateikti ir viešai prieš universiteto bendriją įrodyti tezes, skirtas kurio nors keblaus klausimo nagrinėjimui. Disputas buvo pagrindinis viduramžių mokymo metodas.

Įdomi yra termino „bakalauras“ kilmė. Bacca laurea – lotyniškai reiškia laurų šakelę, garbės simbolį; bacalaureus – viduramžių kunigaikščio vasalas ar laisvas žmogus, turintis savo ūkį. Vėliau šis žodis reiškė amatininką, atlikusį privalomą stažuotę, bet dar netapusį cecho meistru. Bakalauras – taip pat ginklanešys, savo tarnyste siekiantis riterio vardo. Apskritai tai asmuo, jau sukaupęs tam tikrų žinių ir patyrimo, bet turintis dar aukštesnių tikslų. Lietuvoje bakalauru vadindavo mokytoją. O licenciatas –  tarpinė grandis tarp bakalauro ir daktaro; pažodžiui, tai žmogus, turintis teisę dėstyti. Šį leidimą bakalaurui suteikdavo universiteto rektorius. Daktaras – aukščiausias mokslo laipsnis viduramžių universitetuose. Titulas gimė dar XII amžiuje, Bolonijos teisių mokykloje. Šio vardo sinonimas senovėje – magistras. Vėlyvaisiais viduramžiais magistrais vadinti menų ir filosofijos fakultetų dėstytojai, o daktarais – teologai. Tik daktarai ir magistrai galėjo tapti universiteto profesoriais. Savo teisėmis jie prilygo kilmingiesiems: galėjo rengtis kaip bajorai, netgi į teismą juos kviesdavo tam tikra iškilminga forma.

Lietuvoje pirmąsias akademines – filosofijos ir teologijos – studijas įkūrė vienuoliai dominikonai 1507 m. prie savojo Vilniaus vienuolyno. Tai buvo aukštesniojo lygio mokykla, joje mokėsi kandidatai į vienuolius. 1570 m. į sostinę pakviesti jėzuitai įsteigė kolegiją, kurioje galėjo studijuoti  jau ir pasauliečiai. Kad Lietuvos bajorų ir miestiečių sūnums nereikėtų vykti studijoms į užsienį, susirūpinta ir mokslo laipsnių teikimu. Tad kolegijai 1579 m. suteiktas aukštosios mokyklos – akademijos ir universiteto, rangas.

Naują etapą šalies švietimo ir mokslo istorijoje pradėjo 1773 m. reforma, sukūrusi dar nematyto Europoje pavyzdžio mokyklų piramidę. Švietimo valdančiąja struktūra tapo valstybės interesus išreiškianti Edukacinė komisija; jos pagrindiniai veikėjai atstovavo Lietuvai – tai vyskupas Ignas Masalskis, pakancleris Jokymas Liutauras Chreptavičius ir rektorius Martynas Počobutas. Ugdymo nuostatose buvo labai sureikšminta pilietiškumo kategorija, o moksle – jo nauda krašto ekonomikai. Dar reikėtų pažymėti, kad Edukacinė komisija rūpinosi ir aukščiausio lygio mokytojų rengimu, įkūrusi Krokuvos ir Vilniaus universitetuose mokytojų institutus. Apskritai švietimo reforma Abiejų Tautų Respublikoje vyko radikaliau ir sėkmingiau nei vienalaikės kitose Europos šalyse.

Istorinė švietimo reformų patirtis turėtų įkvėpti ryžto šiandienos mokyklų problemoms spręsti.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...