captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tiesos ištikti

Ką vadiname „tiesa“, į ką orientuoja šis žodis, ką jis mums slaptingai žada? Anot M. Heideggerio, šis kilnus žodis laikui bėgant patyrė tiek išbandymų, kad mūsų laikais yra tapęs kone banalybe, taigi beveik nebyliu žodžiu.
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Ką vadiname „tiesa“, į ką orientuoja šis žodis, ką jis mums slaptingai žada? Anot M. Heideggerio, šis kilnus žodis laikui bėgant patyrė tiek išbandymų, kad mūsų laikais yra tapęs kone banalybe, taigi beveik nebyliu žodžiu.

Pats M. Heideggeris savo neįtikėtinai turiningais  pamąstymais bando prisiirti iki tiesos esmės. Labiausiai intriguojančio XX a. filosofo studijos šia linkme, atvėrusios naujus tiesos galimybės konceptualaus apmąstymo horizontus, leidžia naujomis varsnomis užsiplėksti pačiam žodžiui „tiesa“.

Apskritai būtų galima sakyti, kad filosofinis žodžio „tiesa“ įprasminimas palaiko šio žodžio gyvastingumą, filosofiniuose tyrimuose tiesos galimybės apmąstymas visados yra aktuali užduotis. Tačiau nesunku pastebėti ir tai, jog kasdienybės apyvartoje, o ypač politikų tarpusavio apsišaudymuose, šis žodis šiandien yra sudėvėtas iki neatpažįstamų skutų, tapęs beveik beprasmiu užkeikimu.

Taigi esama situacija tarsi įpareigoja šį žodį vartoti labiau taupiai, stengiantis išsaugoti bent prasmingumo likutį. Kita vertus, kyla klausimas – kodėl štai toks žodis kaip „tiesa“ ir panašūs jam besaikiame vartojime dyla, išsidėvi, o tarkime, ne mažesnius lūkesčius žadinantis žodis „meilė“ nuo pernelyg dažno vartojimo (jeigu taip būtų), nepraranda savo prasmingumo, bet – priešingai – akumuliuoja atsinaujinimo galią, kaupia gyvastingumo išteklius, vartojimas čia tampa apsauga nuo erozijos..

Trumpai tariant, žodis „tiesa“ politikos dirvose yra tapęs ideokratiniu užkeikimu, orientuotu į priešininko įveikimą, jo teritorijos užgrobimą. Ypač totalitaristinių užmačių politinės pajėgos siekia monopolizuoti šį žodį, bandydamos oponentus išstumti į visišką prasmingumo užribį.

Drauge nesunku pastebėti palydimąjį reiškinį, – šis žodis pradedamas vartoji vis dažniau ir dažniau, kai sumenksta, o kartais visiškai išgaruoja šiuo žodžiu pažymima tikrovė, kitaip tariant, kai iškyla reikalas prarastą tikrovę pavaduoti verbaliniais užkeikimais, tokiu būdu, t. y., suintensyvėjusiu vartojimu bandant užkišti žodį „tiesa“ tiražuojančio subjekto raiškoje atsiradusią tiesos skylę.

Taigi labai dažnai žodis „tiesa“ tampa simuliaciniu užkeikimu, o jo padažnėjęs vartojimas nurodo į bandymus užmaskuoti nutolusias nuo tiesos intencijas. Iš tiesų, daugelis dar prisimena, paliudys, jog sovietijoje visi pagrindiniai propagandinio melo ruporai, pradedant „Pravda“,  su nežymia įvairove buvo užvardijami į priekį iškišant žodį „tiesa“ („Tiesa“, „Komjaunimo tiesa“. „N. miesto tiesa“ ir t.t.).

Pasakysiu tiesiai – šiandien tiesiog stulbina, pribloškia kai kurių  viešosios erdvės herojų arogancija, be didelių skrupulų besiskelbiančių pačios TIESOS ar TEISINGUMO atstovais, įgaliotiniais, kurie kažkaip įdomiai patys save įgalioja būti tokiais atstovais. Čia išryškėja nesuvaldyta besaikių žmonių pretenzija į visą tiesą, blokuojant oponentų net kaip kuklių dalininkų teises. O liūdina, labai nemaloniai nuteikia maginės tiesos laidojimo apeigos, kai žodis „tiesa“ užrašomas ant grindinio, o po to užtrypiamas minios.

Tiesą sakant, minia jau pagal apibrėžimą gali būti vadinama tiesos duobkasiu, labai dažnai ji paliudija tokią savo reputaciją, tačiau, nežiūrint to, kaip yra pagal apibrėžimą, visados graudu matyti, kaip minia įsiurbia jaunus žmones, pavergia jų protus, pripratindama tikrovę pakeisti pavaduojančiais užkeikimais.

Nesunku nuspėti, kad oponuojantis šių eilučių autoriui gali pasakyti, jog žodžio „tiesa“ užrašymo spalvotomis kreidutėmis ant grindinio pastarųjų mėnesių praktika išreiškia teisėtą žmonių pasipiktinimą valdžios piktomis užmačiomis kažką nuslėpti, pridengti melu. Tokiu atveju „tiesa“ neva apibrėžiama negatyviai kaip užduotis įveikti melą.

Iš tiesų, įsivaizduokime, pavasarį nutirpsta sniegas ir mūsų akiratyje atsiveria nepridengta dalykų padėtis su pražydusiais, iš vienos pusės, gėlynais, o, iš kitos, neišmėžtais šiukšlynais. Tokią tiesos padėtį heidegeriška maniera būtų galim pavadinti nepaslėptimi. Tačiau ta paradoksali praktika kaip šiandien, kai yra ištariamas minioje ir užrašomas spalvotomis kreidutėmis žodis „tiesa“, – yra bandymas (kaip atrodo bent man) išvengti akistatos su nepaslėptimi arba, kitaip tariant, padažnėjęs žodžio „tiesa“ vartojimas išduoda tiesos baimę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...