captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. G. Palucko revoliucija prieš S. Skvernelio revoliuciją

Visą ketvirtį amžiaus Lietuvos politiniame gyvenime nekinta paprastas algoritmas: rinkėjai balsuoja už socialinį jautrumą ir teisingumą, kairesnę politiką, bet tie, kurie jiems tai žada, nuvilia lūkesčius, tad tenka ieškoti naujų – kairesnių politikų, kurie vėliau irgi nuvilia.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Ramūno Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio politinis duetas pergalę iškovojo dėl rinkėjų nusivylimo prieš tai rinkimus laimėjusiomis kairiosiomis (pagal pažadus) partijomis – „darbiečiais” ir socialdemokratais. Gintautas Paluckas socialdemokratų pirmininko rinkimus, savo ruožtu, laimėjo kaip kandidatas, žadėjęs tikresnę socialdemokratiją už buvusią iki šiol, kuria, kaip paaiškėjo savaitgalį, dauguma partijos narių nusivylė.

Abiem atvejais – ir pernai Seimo rinkimuose, ir šį pavasarį renkant LSDP lyderį, nugalėjo pažadai sukti valstybės ir partijos vairą į socialinę-ekonominę kairę, nes ankstesni vairininkai, daugelio rinkėjų akimis, nukrypo toli į dešinę nuo žadėto kurso. Ir „valstiečių”, ir G. Palucko revoliucija nugalėjo, nes nugalėjo Internacionalo dvasia, sukilusi prieš senąją, 2012–2016 m. LSDP ir DP vykdytą politiką: „Pasaulį seną išardysim iš pačių pamatų ir tuo naujai pasaulį atstatysim, kas buvo nieks, tas bus viskuo.”

Ar šie žodžiai gali tapti kūnu? Pradėkime nuo „valstiečių”. Šios partijos pernai skleistos revoliucinės nuotaikos dabar blėsta taip pat nenumaldomai, kaip panašios nuotaikos blėsdavo po visų ankstesnių rinkimų į Seimą.

1992-aisias socialinio jautrumo ir teisingumo – arba „šlapios dešros”, pasak oponentų – norėję LDDP rinkėjai gavo valdžioje partiją, kuri jų lūkesčių neatliepė, teisindamasi tuo, kad reikia kurti veikiančią rinkos ekonomiką, o apie socialinę gerovę esą bus galima galvoti vėliau. Rinkėjai skaudžiai nubaudė LDDP ir išsirinko 1996-aisiais Tėvynės sąjungą su socialiai jautriu šūkiu kompensuoti rublinius indėlius.

Tačiau Tėvynės sąjunga irgi pasirodė esanti nejautri, o štai iš jos pasitraukęs ir prie „naujosios politikos” vairo kartu su Artūru Paulausku stojęs Rolandas Paksas atrodė labai jautrus ir socialiai teisingas, nors vadinosi tomis dienomis liberalu. „Naujoji politika” 2000-aisiais ir Darbo partija 2004-aisiais laimėjo kaip socialiai jautrios alternatyvos Lietuvą iki 2000-ųjų bei 2001–2004 m. valdžiusiems socialdemokratams ir konservatoriams.

O „valstiečiai”, kaip ir visi kairiąją politiką žadėję jų pirmtakai, lengvai pamiršo socialiai jautrias kalbas ir užsiėmė nesibaigiančiomis liberaliomis reformomis

V. Laučius

Kairiuosius rinkėjus smarkiai nuvylė ir šios alternatyvos, tad 2008 metais jie beveik neturėjo už ką balsuoti. Vienintelė nauja jėga – Tautos prisikėlimo partija – žadėjo, kad su ja bus linksma, o ne socialiai teisinga. Už tokius balsuojama iš beviltiškumo. Nieko keista, kad šios partijos po ketverių metų išvis neliko. 2012-aisiais kairieji rinkėjai vėl suteikė šansą DP ir LSDP, vėl nusivylė, bet šįkart jau turėjo pasirinkimą – „valstiečius”.

O „valstiečiai”, kaip ir visi kairiąją politiką žadėję jų pirmtakai, lengvai pamiršo socialiai jautrias kalbas ir užsiėmė nesibaigiančiomis liberaliomis reformomis. Priversti juos grįžti prie socialinio jautrumo krypties, žadėtos iki rinkimų, galėtų nebent R. Karbauskis, bet jis atsitraukė į antrą planą. O S. Skvernelis tuo metu veikia taip, lyg svarbiausia Lietuvai būtų vyriausybės kanceliarijos pertvarka, ilgesni mokslo metai ir liberalus Darbo kodeksas.

Požiūris į Darbo kodeksą bene geriausiai parodo, kaip Lietuvoje po rinkimų revoliucionieriai moka išversti kailį. Prezidentės vetuotas kodekso nuostatas „valstiečiai” iki rinkimų žadėjo keisti, bet dabar jau ketina pritarti viskam, ko išsireikalavo darbdavių lobistai. Kokia prasmė balsuoti už partiją, kuri žada daugiau socialinio teisingumo, o kai gauna valdžią, pareiškia, kad vykdys ne savo rinkėjų, o įtakingos interesų grupės valią?

Beprasmiška aiškinti, kad profsąjungų reikalavimus labiau atitinkantis Darbo kodeksas skatintų „išlaikytinių psichologiją” ir reikia lygiuotis į pažangias Vakarų Europos šalis, kūrusias socialinę gerovę, bet štai pradėjusias mažinti socialines išmokas ir garantijas. Nes jei, tarkime, Danijoje nedarbo socialinės išmokos trukmė buvo 8 kartus didesnė nei Lietuvoje, tai net dvigubai ją sutrumpinę danai bus pavyzdys Lietuvai savas išmokas ne dvigubai trumpinti, o keturgubai ilginti. Tas pat sakytina apie kitas sritis.

Iki „išlaikytinio psichologiją” skatinančių Vakarų ar Šiaurės Europos gerovės valstybių Lietuvai toli, kaip iki Mėnulio. Todėl, net jei jos savo darbo santykius kažkiek liberalizuoja, galutinis to liberalizavimo rezultatas vis tiek yra daug palankesnis dirbantiesiems už Lietuvos situaciją.

Apie tai, kad socialinės apsaugos ir darbo sistema Lietuvoje galimai priartėjo prie tokio „išlaikytinio psichologijos” lygio, kai ją būtina liberalizuoti, patikimai bylotų dvi aplinkybės: smarkiai sumažėjusi emigracija ir padidėjęs šalies patrauklumas imigrantams. O kol iš Lietuvos bėga ir lietuviai, ir pabėgėliai, aiškinimas, kad dirbančiųjų sąlygas reikia dar labiau bloginti, kerpant ir išeitines pašalpas, ir atostogas (naujasis Darbo kodeksas nubraukia iki 4 atostogų dienų), nes nuo to esą visiems bus geriau, skamba kaip pasityčiojimas.

Liberalią politiką ir pataikavimą jos trokštančioms interesų grupėms vietoje žadėto socialinio jautrumo pasirinkęs premjeras, nors jo populiarumo žvaigždė vis dar ryškiai šviečia, balandį sulaukė reitingų smuktelėjimo, kurį „Vilmorus” vadovas Vladas Gaidys sieja būtent su Darbo kodeksu. O kadangi „valstiečių” politinė rinkodara labai priklausoma nuo S. Skvernelio įvaizdžio, tolesnė premjero ir jo bendraminčių liberali raiška stums visą partiją iš tos nemenkos teritorijos, kurią ji pernai sėkmingai atėmė iš socialdemokratų.

Tuo metu socialdemokratai kaip tik stiprina savo kairįjį flangą, išsirinkdami pirmininku politiką, kuris pastaruosius metus bene ryškiausiai oponavo į dešinę sukusiems bendražygiams. Taigi „valstiečių” kairiajai revoliucijai blėstant pagal ketvirtį amžiaus Lietuvoje veikiantį socialinio teisingumo lūkesčių neišpildymo algoritmą, LSDP su G. Palucku priešakyje gali tapti „valstiečiams” tokia pat rakštimi, kokia „valstiečiai” prieš 2016 m. rinkimus buvo tapę socdemams.

Tai atrodytų visai realu po kokių dvejų trejų metų. Tačiau šiandien, kai prieš akis dar visa kadencija, o LSDP frakcija Seime ir ministrai vyriausybėje į naująjį pirmininką nebūtinai kreips daug dėmesio, partijos atsinaujinimo, kurį žada G. Paluckas, perspektyvos neatrodo labai šviesios. Jei artimiausius dvejus metus naujasis pirmininkas tiesiog kartos, kad reiktų sukti į kairę, bet socdemų veikla Seime ir vyriausybėje su šiais žodžiais neturės nieko bendra, rinkėjai gali nepatikėti permainomis arba tik trumpam patikėti ir nusivilti.

Savo ruožtu ta permainų viltis, kuri iškėlė į premjerus S. Skvernelį, turėjo gerokai susvyruoti kad ir paklausius jo pristatytos vyriausybės veiklos ataskaitos – kaip sako Aušra Maldeikienė, biurokratiškai, o ne politiškai nuskambėjusios kalbos: „Tai, jog Lietuva vis labiau panašėja į stagnacinę brežnevizmo dvasios apimtą šalį, jokia paslaptis. Blogiau tai, kad vis sunkiau tikėtis, kad S. Skvernelis bus tas, kuris laužys įsisenėjusias struktūras ir taip taps lietuvišku Gorbačiovu.”

Socialinę neteisybę ketvirtį amžiaus konservuojanti sistema naudojasi socialinio jautrumo šaukliais, kad išliktų, manipuliuodama protesto balsais ir nuotaikomis. Ji pati kuria dirvą šioms nuotaikoms, o paskui iškelia arba toleruoja „revoliucinius” lyderius, gelbėtojus, kurie vėliau, sistemos palaiminti, „pamiršta” savo revoliucinius pažadus ir ima dirbti status quo labui. S. Skvernelio politika jau dabar iš dalies atitinka šį algoritmą. Laikas parodys, ar nenueis tuo pačiu keliu G. Palucko socialdemokratinė revoliucija.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...