captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Ar Turkija su Europa atsisveikino?

Dar prieš sekmadienį vykusį Turkijos referendumą JAV nevyriausybinio strateginių studijų centro „Stratfor“ analitikai rašė, jog bet kuriuo atveju - priims ar atmes rinkėjai prezidento R. T. Erdogano siūlymą sustiprinti jo įgaliojimus - jis vis tiek tęs savo pastangas reformuoti Turkijos valdymą ir užsitikrinti didesnę valdžią sau.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Pirmadienį jau buvo aišku, kad referendumas praėjo, bet tik „mažesne balsų dauguma, nei tikėtasi“.

Kaip „Narsi mažuma“ pavadintame savo komentare Vokietijos radijo „Deutschlandfunk“ svetainėje rašė žurnalistė Sabine Adler, „tie, kurie referendume pasakė „taip“, galų gale persvėrė, tačiau stebina tų Turkijos piliečių, kurie ginčytinam konstitucijos pakeitimui tarė „ne“, drąsa.   

Juk daug kas juto baimę, bet vis tiek rizikavo, kad apsaugotų savo šalį nuo sunkių pasekmių turėsiančio žingsnio neteisinga kryptimi“.

Toliau žurnalistė, nors aiškiai simpatizuoja referendumo priešininkams, nešališkai išdėstė ir balsavusiųjų „taip“ motyvus. Ji rašė:

„Ar galima savanoriškai suteikti kone beribę valdžią vyrui, kuriam kelyje į viršūnę jau dabar beveik kiekviena priemonė buvo teisėta, kuris apie savo tautą kalba kaip apie masę, o ne kaip individualius piliečius?

Na, 51 nuošimtis rinkėjų tai galėjo. Tarp jų ta mažuma žmonių, kurie R. T. Erdoganui turi už daug ką dėkoti, už artumą prie valdžios, už įtaką, už valstybinius užsakymus, iš kurių jie tapo turtingi, kaip ir jis pats, per visą jo valdžios laikotarpį, prasidėjusį jam tapus charizmatišku Stambulo meru 1994 m.

Kiti, o jų tiesiog milijonai, atsidėkojo prezidentui už tai, kad jis jiems suteikė kuklią, tačiau anksčiau visiškai neįsivaizduojamą, gerovę. Jis leido statyti socialinius būstus ir pasirūpino, kad būtų įvestas įmanomas apsimokėti draudimas nuo ligos.

Užtat jie R. T. Erdoganą besąlygiškai palaikė ir neklausinėjo, ką jis su savo naujomis galiomis ketina daryti. Jis jiems pasaulį išaiškino taip, kad jie jį suprastų. 

O kiti, kurie mąsto kiek daugiau, teigiamai vertino faktą, kad būtent R. T. Erdoganas pradėjo ir vedė slaptas derybas su teroristų organizacija PKK (Kurdistano darbininkų partija) tam, kad pagaliau būtų taika po dešimtmečius trukusio karo, pareikalavusio daugelio kareivių, policininkų ir civilinių žmonių gyvybės.

Kurdai buvo dėkingi už šį drąsų, iki šiol visiems Turkijos prezidentams ir ministrams pirmininkams neįsivaizduojamą poslinkį.  Ypač tie, kurie nesvajojo apie sekuliarią, socialistinę visuomenę, laikė R. T. Erdoganą bei jo Teisingumo ir plėtros partiją žmonėmis, kuriuos galima rinkimuose palaikyti.“

„Juk ir daugelis kurdų – tokie pat konservatyvūs bei religingi kaip ir Erdoganas. Tik kai jis pats taikos procesą sustabdė, tai galėjo jam kainuoti ne vieno kurdo balsą“, – rašė Sabine Adler ir toliau apžvelgė motyvus, skatinusius referendume balsuoti „ne“.

Juk R. T. Erdoganas „skaldo tautą, priešu, netgi teroristu išvadina be teisminio įrodymo kiekvieną, kas jo nuomonei nepritaria, ir koneveikia bei įžeidinėja užsienio partnerius NATO aljanse bei Europos Sąjungoje ir tuo rizikuoja nutraukti bet kokį su jais bendradarbiavimą“.

O kur dar faktas, „jog su konstitucijos pakeitimu bus tik tęsiama toliau, kas jau seniai vyksta ir taip? Jau dabar R. T. Erdoganas save kelia aukščiau įstatymų, žmones mesdamas į kalėjimą be teismo, nusavindamas įmones, firmas, vien įtarimo pagrindu uždarydamas universitetus ir institutus, taip  atimdamas iš dešimčių tūkstančių žmonių pajamas ir duoną kasdieninę“.

„O kur dar rinkimų kovos svetimose šalyse vedimas ir ta proga ne tik užsienio šeimininkų šiurkštus įžeidinėjimas, bet ir pačių turkų įstatymo, draudžiančio tokius mitingus rengti už Turkijos ribų, nepaisymas. O kur dar agitavimas už save mokesčių mokėtojų sąskaita?“ – klausė Vokietijos radijo komentatorė S. Adler pirmadienį, antrąją Velykų dieną, kada tik internetiniai portalai veikia, bet laikraščiai Vokietijoje neišeina.

Tad antradienį  nacionalinis Pietų Vokietijos dienraštis „Süddeutsche“ ir rašė, jog nors „Recepas Tayyipas Erdoganas šiaip taip išsiplėšė pergalę ir tauta jam suteikė tiek galios kaip jokiam kitam turkui nuo Kemalio Atatürko laikų, jis yra apipešiotas laimėtojas, sultonas suplyšusiuose apdaruose“.

„Juk beveik kas antras turkas jo pradėtam konservatyviam ir autoritariškam valstybės pertvarkymui pasakė „ne“, – rašė Miunchene išeinantis laikraštis.

Pasak dienraščio „Frankfurter Rundschau“, „savo referendumo pergale R. T. Erdoganas su Europa atsisveikino“.

Kotbuso dienraštis „Lausitzer Rundschau“ pasisakė dar griežčiau: „labai abejotinas referendumas panaikino respubliką, įvedė beveik visagalę prezidentinę sistemą, o šalį giliai suskaldė, valstiečius nustatė prieš miestiečius, sekuliarizuotus prieš tikinčiuosius, jaunus prieš senus“. 

Tą patį, tik dar vaizdingiau, teigė ir nacionalinis dienraštis „Welt“: „Turkija, sudieu. Kaimas ir provincija laimėjo prieš miestą ir didmiestį. „Tikrieji žmonės“ įveikė elitą, konservatoriai – pažangiuosius, tikntieji – laicistus, fanatikai – mąstančiuosius, neprotingi – išmaniuosius.“

„Polemiškiau suformulavus, atsilikėliai nurungė avangardą, neproduktyvieji – produktyviuosius“, – brėžė išvadą Berlyne ir Hamburge leidžiamas konservatyvus Vokietijos laikraštis.

Regioninis Bavarijos miesto dienraštis „Nürnberger Nachrichten“ pažymėjo, kad nors „R. T. Erdoganas laimėjo referendumą, jis ko gero pralaimėjo ateitį. Tik pasitelkdamas nedemokratiškus metodus jis sugebėjo išpešti plonytę daugumą savo sumanymams“.

„Ypač didėjantis miestiečių sluoksnis 80 milijonų gyventojų turinčioje šalyje R. T. Erdoganą palaikyti atsisakė, o tai ir gali turėti nemalonių jam pasekmių būsimuose rinkimuose“, – rašė Niurnbergo laikraštis.

O šiaip Vokietijos laikraščiai dalijasi tarp tų, kurie akcentavo referendumo ir E. T. Erdogano pergalės jame neigiamas pasekmes Turkijos santykiams su Europos Sąjunga ir su Vakarais apskritai, ir tų, kurie kaip Osnabriuko dienraštis įspėjo šit kaip:

„Tikrai, tas, kas vyksta Turkijoje, neteisinga. Tačiau jeigu ES dabar baiminasi, kad referendumas gali vesti prie autoritarinio režimo, ji ir vėl neįvertina realybės.  Juk galia jau ir prieš referendumą glūdėjo ne kitur, o R. T. Erdogano rankose“.

„Bet pačiai Europai Turkijos reikia ne tik kaip Šiaurės Atlanto Santarvės partnerio NATO, bet ir dėl to, kad Europos Sąjunga nieko geresnio nesugalvoja bėglių klausimu. Ir kai dabar aukščiausieji Europos Sąjungos pareigūnai iš Turkijos reikalauja atsižvelgti į europiečių rūpesčius, skamba tai nerealiai ir bejėgiškai.

O vietoj to būtų pats laikas nūnai permąstyti, ko Europos Sąjunga iš už jos ribų esančių valstybių iš tiesų nori. Tada realios politikos sumišimas turėtų galų gale baigtis. Tai reikštų ir tam tikrą su R. T. Erdoganu bendradarbiavimą“, – teigė laikraštis „Neue Osnabrücker“.

Mykolo Drungos spaudos apžvaga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...