captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Negalima tikėjimo laisvės nepripažinti musulmonams

Šioms šv. Velykoms parinkau straipsnį iš žurnalo „American Conservative“, parašytą amerikiečio žurnalisto stačiatikio Rodo Dreherio ir pavadintą „Musulmonai, krikščionys ir tikėjimo laisvė“.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
Mykolas Drunga. V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Jame jis plačiai cituoja kito žurnalisto, Peterio Beinarto, straipsnį žurnale „Atlantic“, kuriame šis skundžiasi, jog daugelis konservatyvių krikščionių (katalikų ir protestantų) nenori pripažinti tikėjimo laisvės musulmonams – tos pačios laisvės, kuria Amerikoje jie, krikščionys, džiaugiasi patys.

O iš tiesų musulmonai ir konservatyvūs krikščionys turi daug ką bendro – dažnai išpažįsta panašias vertybes, pvz., nepritaria tos pačios lyties asmenų vedyboms. Tai reiškia ne tai, kad jie būtinai homoseksualus smerkia, bet tik tai, kad jie nepriima absoliučiai visko, ką gėjų aktyvistai perša ar siūlo įteisinti.

Kaip pernai įspėjo JAV musulmonų juristas Danielius Haqiqatjou, „išreikšti bet kokį neigiamą požiūrį į homoseksualumą dabar laikoma tolygu neapykantos skleidimui, ir tokia išraiška draudžiama, boikotuojama, ji netgi gali užsitraukti teisminį persekiojimą“.

Juristas baiminasi, kad vadinamoji „islamofobija“ – islamo neapkentimas – varo Amerikos musulmonus į kairiųjų glėbį – kairiųjų, kurie iš tiesų musulmonų religinius įsitikinimus nelabai gerbia.

Anot Danieliaus Haqiqatjou, „prasidėjo tendencija iš musulmonų padaryti rasę, kad jie galėtų sau taikyti pilietinių teisių diskursą, o tai šiuo metu, kaip sakoma, „veža“.

„Jeigu gali prisistatyti kaip naujausia grupė, kuri stigmatizuojama, gali reikalauti sau pilietinių teisių – ir tai populiaru. Vis dėlto, būti musulmonu tai nereiškia būti vienos kurios rasės nariu, tai reiškia išpažinti tam tikras tiesas“, – sakė juristas.

Bet Donaldo Trumpo laikais tai daugeliui Amerikos musulmonų, matyt, nerūpi. Jie noriai palaiko tuos pažangiuosius, kurie juos gina  nuo dabartinių bandymų Amerikoje musulmonams sunkinti gyvenimą arba jų čionai išvis neįsileisti.

„Aš amerikiečių musulmonų bendrijoje nesu populiarus, – tvirtino Danielius Haqiqatjou,– nes pasisakau kai kuriais moralės klausimais, kurie dabar, – taip kai kurie mano, – nėra musulmonams itin aktualūs.“

Suprask, kad daug aktualiau jiems – nebūti žeminamiems ir persekiojamiems. Nuo savęs priminsiu, jog labiausiai šiandien musulmonus skriaudžia Islamo fanatikai.

„O krikščionys neturėtų užmiršti, ką jie su musulmonais turi bendro“, – teigia Rodas Dreheris. „Jiems gali nepatikti faktas, jog Amerikoje yra musulmonų, tačiau tai šio fakto buvimo nepanaikina, ir musulmonai turi teisę į savo maldos namus.

Kaip aiškiai pasakė teologas Russellas D. Moore`as, valdžia, kuri turi pakankamai galios uždrausti musulmonų bendrijai pasistatyti mečetę, yra valdžia, kuri turi pakankamai galios uždrausti krikščionių bendrijai pasistatyti bažnyčią.

„Jei ir kai gini religinę laisvę musulmonams, tuo pačiu ją gini ir krikščionims. Sakyčiau, – tęsia R. Dreheris, – būtų net strateginis privalumas krikščionims turėti savo pusėje kaip tik musulmonus – kadangi kairieji liberalai nenori prieštarauti mažumoms, kurioms jie pritaria.“

Jeigu sekuliarūs kairieji užsimoję ginti musulmonų teisę gyventi kaip musulmonai ne tik mečetėje, bet ir už jos ribų, tai jie turi susitaikyti su faktu, kad tie patys principai galioja ir krikščionims.

Ir jei tikintys dešinieji krikščionys nori išsaugoti savo pačių religinę laisvę, tai jie turi eiti išvien su savo tikėjimo laisvę ginančiais musulmonais. Nereikia pritarti Islamo teologijai, kad suprastum, jog Amerikoje tos teologijos atstovai turi teisę klysti.

Kaip vėl rašė Russellas Moore`as:

„Valstybė turi pareigą saugoti piliečius nuo pačios valstybės. Valdžia, galinti reguliuoti Dievo garbinimą ir sąžinę, gali daryti bet ką. Negali dėtis, kad palaikai „ribotą valdžią“, ir kartu sutikti, jog valstybė užsiiminėtų religinės praktikos ir sąžinės reguliavimu.

Visų laisvių atžvilgiu yra ribos, kaip jomis galima naudotis, ir vyriausybė įpareigota piliečius ginti nuo smurto ir žalos. Šį įsipareigojimą ji privalo  sąžiningai vykdyti. Tačiau valstybė įpareigota ginti piliečius ir nuo savęs pačios.

O atimti iš religinės bendrijos pilietines laisves yra valstybinės agresijos aktas prieš savo piliečius. Ir idėja, kad tikėjimo laisvė priklauso tik krikščiomims arba tik religinėms grupėms, kurios šiuo metu populiarios, yra ne tik doroviškai klaidinga, bet ir griauna save pačią.

Kai valdžios pareigūnai neleidžia statyti mečetės ar sinagogos vien dėl to, kad tai mečetė ar sinagoga, gali būti tik laiko klausimas, kol jie kada nors neleis statyti ir kokios nors krikščioniškos bažnyčios vien dėl to, kad ta bažnyčia sakosi atstovaujanti tikrajam Kristui arba, priešingai, nuo tokios tikrąjį Kristaus mokslą skelbiančiosios skiriasi“, – rašė evangelikų teologas Russellas Moore`as. Jį cituoja krikščionių ortodoksų žurnalistas Rodas Dreheris savo straipsnyje žurnalui „American Conservative“.

Nuo savęs pridursiu, kad tikėjimo laisvę reikia pripažinti visiems tikėjimams, net ir tiems, kuriems nepritari. Tik, žinoma, tai neapima laisvės tikėjimo vardu žudyti nekaltus žmones.

Spaudos apžvalga skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...