captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Kaupinis. Tarpinė būsena

Kai mokiausi Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir filmavau savo bakalauro darbą, tuometinis Talino universiteto rektorius Reinas Raudas man papasakojo keistą būdą ieškoti aukso vidurio. Yra vienas medis. Ir yra miškas. Tačiau jei aplink vieną medį sodinsime vis daugiau medžių, galų gale tai virs mišku. Lygiai taip pat jei miške po vieną imsime pjauti medžius, jų taps tiek mažai, kad tos medžių grupelės nebegalėsime vadinti mišku. Šitaip galvodami, mes turėtume rasti tokią ribą, kur vienu medžiu daugiau – dar vis miškas, vienu mažiau – jau nebe.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Aš ilgai apie tai mąsčiau, bandžiau rasti tą kiekį, kai vienas medis sudaro visą skirtumą, bet paskui mečiau, nes pagalvojau, kad čia absurdas, žaidimas sąvokomis. Atsisėdęs, gerai įsižiūrėjęs ir galėdamas laisvai pridėti arba atimti, gal ir rastum tą ribą, kur pusė nulūžusio kamieno reikštų tą neapibrėžtą darinį tarp miško ir nemiško, bet kas nors atėjęs iš šalies ir tokio matymo neturintis, konstantuotų tik ką nors vieną. Čia miškas. Arba čia – ne miškas. Bet kas, bandęs stovėti ant lentelės, padėtos ant ritinio, matyt, žino, kiek proto ir raumenų įtempimo reikia, kad išsilaikytum vidury. Ir dažniausiai tik nusviręs galų gale supranti, kur maždaug buvo vidurys, kur buvo galima stovėti lygiai.

Tuomet, kai esi aukso viduryje, to dažniausiai nesupranti. Supranti tik jį praradęs. Bet užfiksuoti, kai jį pasieki, ir jame likti labai sunku. Žmonės ilgai neišlaiko vidurio. Daugeliui išvada „viskas yra sudėtinga“ yra per sudėtinga. Žmonės mėgsta, kai būna juoda arba balta. Kai būna paprasta. Kaip vaikystėje, kai viskas aišku. Kai bijai arba ne. Kai labai lengva pereiti iš baimės į ramybę, – užtenka mamos. Tačiau realybė nėra paprasta, ypač politinė realybė. Liepą parašyta Johno Chilcoto ataskaita, įvertinanti Britanijos vaidmenį Irako kare, yra tris kartus ilgesnė už Bibliją. Aš net Biblijos dar nesu perskaitęs iki galo, nors tiek kartų sau leidau pasisakyt apie krikščionybę. O koks komentuotojas kur nors komentare keliais žodžiais lengvai vertina Irako karą. Nusistatę aiškias ribas žmonės gali judėti toliau. Kitaip yra tarpinės būsenos mėgėjams. Išvada „visaip gali būti“ verčia juos nuolatos matyti išimtį iš taisyklės, jie dažniausiai nesiima aktyvios veiklos, nes visame kame mato dvi puses, ieško paties vidurio – tos tarpinės būsenos tarp miško ir medžių.

Čia kaip būti su pusiau sukištais marškiniais. Jie arba sukišti, arba ne. Vaikystėje man liepdavo susikišti marškinius į kelnes, bet tada kišdavosi tik nevykėliai. Tuomet buvo laikas, kai susikišdavau pats juokais. Dabar jau susikišu visai rimtai. Su amžium ateina apibrėžtumo poreikis, kad turėtum aiškią formą, nebūtum išsiplaikstęs, žinotum, kas esi, kokį tave mato ir kaip tu įpratęs, kad tave matytų. Atsimenu, kažkada šitoje auditorijoje vienas mūsų diplomatas sakė parašęs eilėraščių knygą, ir aš jį smerkiau. Tai tu apsispręsk – tu poetas ar diplomatas. Bet dabar, kai aš jau kurį laiką pusiau žurnalistas, pusiau režisierius, man vis įdomesnė darosi ta tarpinė būsena ir tai, kaip sunku ją užimti.

Aną dieną televizijoje susiginčijau su kalbininke dėl žodžio „isteblišmentas“, kurį norėjau vartoti siužete apie Trumpą. Ji man neleidžia, sako, kad nesupras mano žiūrovas, žmogus kur nors Lietuvos kaime, kuris tik iš televizoriaus bando išsiaiškinti, kas dedasi pasaulyje. O man taip norisi, kad tas žiūrovas greičiau išsivaduotų iš savo provincialumo. Aš gi mokiausi. Noriu, kad Lietuva taptų „normalia valstybe“. Noriu greitesnio progreso, noriu šuolio. Ir taip sunku tikėti progresu, bet nežeminti atsilikusio. Žinoti tarptautinius žodžius, bet nesakyti jų nesuprantantiesiems. Ir vis dėlto kalbėtis su jais. Juk mes galėtume tiesiog atsiplėšti ir keliauti sau į priekį. O čia turiu sulėtinti tempą ir dar tiesti ranką. Užstrigti tarpinėje būsenoje.

Maža to, yra vienas atvejis, kai likti tarpinėje būsenoje net pavojinga. Kuomet esate priverstas pasirinkti – gintis ar pasiduoti, net jei puola ne jus. 2013-ųjų rugpjūčio 2-osios vakarą sėdžiu Šiuolaikinio meno centro kavinėje. Rugpjūčio 2-oji Rusijoje – desantininkų diena. Staiga iš už kampo pasirodo du šlitiniuojantys vyrai desantininkų uniformomis ir žydromis beretėmis. Pagal amžių abu man tiktų į tėvus, pagal sudėjimą ir raumeningumą į tėvus man netinka. Smarkiai girti. Pastebėję prie vieno staliuko sėdintį tamsaus gymio italą palaiko jį čečėnu ar musulmonu ir priėję kerta jam į pakaušį iš nugaros. Visa kavinė, kurioje apie 50 mano kartos žmonių – įprastinė tenykštė publika, – sustingsta, kaip atsitinka prieš apsisprendžiant: sprukti ar pulti. Aš, sujaudintas to imperinio šovinizmo neteisybės, einu sugėdinti, kad taip negražu. Tačiau pamirštu, kad kartą taip žodžiais jau bandžiau išspręsti konfliktą. Tada gal su desantininkų vaikais septintoje klasėje Žirmūnuose, šalia Šiaurės miestelio, dalijomės laikraščių prekybos teritorija. Tada gauna mano draugas, šįkart desantininkas „išjungia“ mane patį. Tai įvyksta likus pusmečiui iki Krymo aneksijos ir Ukrainos užpuolimo – karo, kuris vėl iškelia į viešumą esminį klausimą: kaip mums viso šito išvengti? Pasiruošimu kariauti ar taikumo deklaravimu? Atsispaudimais ar dialogu?

Mano atveju dialogo užmezgimas su desantu nepavyksta – nėra alternatyvos dialogui iš mano pusės. Neturiu ką pasiūlyti, kas bus, jeigu žodžiai nesuveiks. Šį rugpjūtį čia lankęsis rusų režisierius Aleksandras Sokurovas privačiame pokalbyje manęs klausia, kodėl

1940-aisiais nesigynėme? Man bandant atsakyti, kad gynėmės paskui partizaniniu karu, bet apsiginti prieš tokią didžiulę jėgą buvo neįmanoma, jis beda į suomius ir sako: „O jie gynėsi“. Paradoksali stipriojo logika – tave nustosiu mušęs tik tada, jei net žinodamas, kad šiaip jau esi už mane gerokai silpnesnis, nebijodamas skausmo iš paskutinių man kąsi.

Tarpinė, sustingimo būsena, dažniausiai baigiasi pralaimėjimu. Bronius Krivickas buvo poetas. Priešinosi. Bunkery vertė Gėtę. Žuvo nuo granatos. Bunkery jam reikėjo sėdėti, nes jo valstybė nepasipriešino. Kostas Kubilinskas irgi buvo poetas. Priešintis nenorėjo, norėjo rašyti vaikams. Bet jam liepė pasirinkti – pražudys tėvus arba nužudys jis. Nužudė. Paskui parašė eilėraštį, kaip miške strazdas drožia storą lazdą ir visus ruošiasi išvanot. Žvėrys bijo, bet nieko nedaro. Mainais į strazdo pažadą nemušti ima girti storą strazdo lazdą. Laiku nepasipriešinę blogiui, mes rizikuojame vėliau atsidurti tokioje situacijoje, kur tik nedaugelis mūsų išdrįs nenusileisti ir nedarys kompromisų su sąžine. Amosas Ozas rašo, kad labiau nei užpuoliko aukos dažnai nemėgsta vienos iš jų pačių tarpo, kuri drįsta priminti, kad vis dėlto dar yra nesusitaikiusių, priminti, kad galima nesileisti į kompromisą su sąžine, kad kažkas gali vadovautis ne asmeninės naudos išskaičiavimu, o moralinėmis maksimomis. Dabar manau: tuomet pagrindinė mano klaida buvo ta, kad užuot pasikvietęs kitus tokius pat silpnus kaip aš, prie desantininkų ėjau vienas. Būtų tokia maža, dešimties suslikų sausio 13-ąją prieš du desantininkus. Dabar mūsų buvo 50, o jų du. Jie dviese, o mūsų 50 – po vieną.

Sėkmės istorijos, kurių jums turbūt neretai tenka klausytis, dažniausiai turi vieną trūkumą – jų centre būna vienas žmogus. Kaip jis save susikūrė. Bet žmogus niekada nieko nepadaro vienas. Mums reikia kito žmogaus. Ypač žmonių, kuriais norėtųsi sekti. Tokius žmones reikia rinktis labai atsargiai. Net jeigu renkatės tik feisbuke. Pagrindinis kriterijus – tai, ką jie sako, neturi būti smarkiai nutolę nuo to, ką jie daro. Visada vertingesnis toks žmogus, kuris mažiau deklaruoja, bet padaro maždaug tiek, kiek pasakė galįs padaryti, nei žmogus, sušunkantis „pirmyn“, ir pirmas „sukantis“ atgal. Išlaikyti balansą tarp to, ką teigi, ir to, ką darai. Tai irgi yra tarpinė būsena. Kažkur tarp teorijos ir praktikos. Gal jų abiejų mišinys, o gal anapus jų. Politinė filosofija, jei gerai pamenu, tai vadina menu. Tai būsenai aš turiu su menu susijusį apibūdinimą. Turėjau puikų fortepijono mokytoją.

Dažnai man grojant jis liepdavo sustoti ties kokiu nors akordu ir klausytis, kaip garsas po truputį tyla. Taip klausydamasis pasieki tokią ribą, kai nebesupranti, ar garsas dar iš tiesų skamba fiziškai, ar jis jau tik tavo galvoje. Tai leidžia sąlyginai ilgam užstrigti tarpinėje būsenoje tarp garso ir tylos, tarp visko ir nieko. Jei niekas nepertraukia to momento, gali jame būti tiek, kiek nori.

Panašus dalykas įmanomas su vaizdu. Senieji persų tapybos meistrai visą gyvenimą nugyveno piešdami miniatūras. Didelis ir centre ten galėjo būti tik sultonas, pusdievis. Visa kita, žmonės – mažos detalės šonuose. Tad tai buvo labai kruopštus darbas, reikalaujantis itin įtempto žvilgsnio, ir daugelis tų dailininkų į gyvenimo pabaigą apakdavo. Pajutę silpstantį regėjimą, kai kurie nenorėdavo kentėti tos drumzlinos pereinamosios fazės ir su nusmailinta plunksna ar adata išsidurdavo akių obuolius patys. Šitaip apakimas ateina ne iš karto. Tad prieš išsidurdami akis prieš save jie pasidėdavo gražiausią gyvenime matytą darbą ir į jį žiūrėdavo. Taip ateidavo momentas, kai būdavo nebeaišku, ar jie dar mato fiziškai, ar jau tik prisimena tai, ką tik ką regėjo jų akys. Šitaip vaizdas likdavo atmintyje visados. Šitaip jie suvisam užstrigdavo toje tarpinėje būsenoje tarp tamsos ir šviesos, tarp visko ir nieko. Būsenoje, kai viskas jau nebeįmanoma, o nieko dar taip nesinori. Pats faktas, kad tie piešėjai nenorėdavo laukti aklumo ateinant savaime, įrodo, kad daugeliui mūsų tarpinė būsena yra sunkiai pakeliama, net jei žinome, iš kur ir į kur einame. Kam yra tekę slaugyti mirštantį ligonį, žino, kad ta būsena tarp gyvenimo ir mirties kelia didžiulį bejėgiškumo jausmą. Gal pirmą kartą gyvenime pajuntame, kad negalime padaryti nieko, nors visada girdime: just do it. O tuomet belieka laukti.

Priešingai nei ribotas žmogus, politiniai dariniai gali išvengti mirties. Valstybė, kurios atgimimui dabar šiek tiek daugiau nei TSPMI, bet mažiau nei man, pagaliau turi žmones, vėl gimusius ir išaugusius laisvėje. Tai jūsų karta. Savaime ji niekuo ne geresnė už prieš tai buvusias. Tačiau kažkodėl man atrodo, jog vien tas faktas, kad vaikystėje jūs, duok Dieve, nežaidėte „Ali Baba, čevo sluga“ nepakabina jums akmens po kaklu prieš pradedant gyvenimą anapus studijų institute. Žaidimas „Ali baba“ buvo sugalvotas KGB, aš esu tuo tikras. Kad vaikai, tėvų atsivežti į Baltijos kelią, jį sugadintų. Pamatę rankų grandinę bėgtų ir ją perkirstų. Ačiū Dievui, žmonės ten rėkė ne „Ali Baba, čevo sluga“, bet „Lietuvą nam siuda“. Ir ją gavo.

Baltijos kelyje. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Sauliaus Gruodžio nuotrauka

Lietuva, už kurią atsakomybę prisiimsite baigę TSPMI, dar vis yra tarpinėje būsenoje. Kažkas tarp valstybės, kurios ekonomika neveikia, jei sustoja karinė pramonė, ir valstybių, kurių ekonomika – privačios iniciatyvos, skatinančios žmogaus atsakomybę už tai, ką jis daro. Tarp valstybės, kuri jaučiasi įsipareigojusi maitinti žmones, kurie nenori daug dirbti ir nesitiki uždirbti, ir valstybių, kur tikima darbu, uždarbiu ir jo nesigėdijama. Tarp valstybės, kur pinigai – statusas, ir valstybių, kur pinigai – tik laisvė. Tarp valstybės, kuri nebenori eiti į Vakarus, ir valstybių, kurios yra Vakarai, bet nebežino, ką tai reiškia. Tarp valstybių, kur yra žmogaus teisės be pareigų, ir valstybės, kur žmogaus teisių nėra, tik pareigos valstybei. Tarp valstybės, kur visi, kas ne su mumis, tie prieš mus, kur „bijo, vadinasi, gerbia“, kur „kieno galia, to ir teisybė“, kur „muša, vadinasi, myli“ arba „muša, bet savas“, ir valstybių, kur nedrįstama pripažinti, kad kas nors prieš mus vis dėlto yra. Tiesiog šiaip sau, iš piktumo, kad mes – menkesni ir silpnesni, todėl neturime teisės egzistuoti. Tarp valstybių, kurių piliečiai jie yra, ir valstybės, kuri jos piliečiams yra priešas, ir žmogus nori, kad jį paliktų ramybėje, kur nėra politinio žmogaus, tik baudžiauninko sąmonė, kur viskas, kas išeina už šeimos rato, geriausiu atveju sukelia abejingumą, blogiausiu – priešiškumą. Tarp valstybės, kurioje tikima, kad tik kančioje ir cenzūruojamas gimsta geras menas, ir valstybių, kur jis gali gimti laisvėje. Ir net jei laisvėje tokie šedevrai – kaip kančioje – negimsta, tose valstybėse pati laisvė vertinama labiau nei nelaisvėje gimę šedevrai.

Lietuvoje rasite abiejų tų kraštutinumų bruožų. Ir galbūt taip visada bus. Galbūt viskas, ką mes turime mokėti padaryti, – tai nė į vieną iš jų nenukrypti. Erano Kolirino „Orkestro vizite“ yra toks veikėjas – Aleksandrijos policijos orkestro dirigento pavaduotojas. Beveik dirigentas, bet dar ne (o gal niekada ne). Jis pradėjęs rašyti koncertą. Bet kol kas parašęs tik jo uvertiūrą. Ji labai graži, bet akivaizdžiai nebaigta. Orkestrui atvykus į arabų kultūros dienas Izraelyje jį priėmusi žydų šeima paprašo pagroti, ką jis sukūręs. Po kelių gražių natų koncertas nutrūksta. „Tik tiek?“ Tada jis liūdi vienas, teisinasi, sako, „būčiau parašęs, bet taip atsitiko… žmona, paskui vaikas ir...“. Kambaryje lovelėje guli kūdikis. Į kambarį įeina jo tėvas ir sako: „Galbūt taip ir baigiasi jūsų koncertas. Turiu omenyje… ne iškilminga pabaiga su trimitais ir smuikais, o… Tiesiog šitaip, staiga. Nei liūdnai, nei linksmai. Tiesiog… Mažas kambarys. Lempa. Lova. Miega vaikas. Ir… nežmoniška vienatvė“ („Maybe this is how your concerto ends. I mean... not a big end with trumpets and violins. Maybe this is the finnish. Just like that, suddenly. Not sad, not happy. Just... Small room. A lamp. A bed. Child sleeps. And... Tons of loneliness“). Ir tada tuštumai užpildyti vyras paleidžia prisukamą žaislą virš kūdikio lovos. Išgirdęs lopšinės melodiją, arabas staiga supranta, kokios toliau turi būti jo nebaigto koncerto natos.

Karolio Kaupinio kalba skaityta Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto 25-mečio proga 2017 m. vasario 8 d.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...