captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Krupavičius. Aukštasis mokslas: ką tikrai reikia reformuoti?

Su studijų programomis yra susijusi ir kita nemaža problema – savavališkai nustatomas valstybės finansuojamų vietų skaičius studijų sritims.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Pirmąją komentaro dalį skaitykite čia. 

Lietuvos valdžia aiškiai nemyli universitetų

Nuo 2010 iki 2016 m. bendras valstybės finansuojamų vietų skaičius universitetuose buvo sumažintas beveik ketvirtadaliu (1 lentelė). Pagal mokslo sritis socialiniai mokslai nukentėjo labiausiai – nors Lietuvos ekonomika yra pagrįsta paslaugomis ir prekyba, o darbo rinkoje socialinių mokslų absolventams yra daugiausiai darbo vietų, buvo prarasta beveik 51 proc. valstybės skiriamų vietų. Beje, socialiniai mokslai buvo atstumti tiek dešiniųjų, tiek ir kairiųjų valdžios, šaliai garsiai kalbant apie jų neperspektyvumą dabar ir ateityje. 

Antra sritis pagal nuostolius yra menai. Jų studijų krepšelių mažėjo trečdaliu. Vieninteliuose fiziniuose moksluose krepšelių skaičius padidėjo beveik 18 procentų. Argumentai apie tai, kodėl taip įvyko, bent viešai beveik negirdimi. O faktai yra tokie, kokie yra.

Lentelė 1. Studijų sričiai skirtas valstybės finansuojamų vietų skaičius, 2010–2016 m.

 Studijų srities pavadinimas

2010 m.

2011 m.

2012 m.

2013 m.

2014 m.

2015 m.

2016 m.

2010-2016 % pokytis

Humanitariniai mokslai

1132

1137

1103

999

999

940

893

-21,11

Menai

544

544

521

381

381

381

363

-33,27

Socialiniai mokslai

3094

3074

2692

2238

1955

1730

1521

-50,84

Fiziniai mokslai

1325

1335

1295

1166

1166

1235

1558

17,58

Biomedicinos mokslai

1123

1123

1089

925

1010

1012

962

-14,34

Technologijos mokslai

2462

2467

2275

2065

2065

2110

2005

-18,56

 Iš viso

9680

9680

8975

7774

7576

7408

7302

-24,57


Tačiau taip, kaip Lietuvoje, kitose šalyse nėra. Tai, jog socialinių mokslų absolventai turi geresnes karjeros perspektyvas, prieš kelerius metus savo specialiame pranešime „Ką socialinių mokslų absolventai veikia?“ teigė ir Jungtinės Karalystės profesoriai Cary Cooper bei James Wilsdon. Tyrime buvo konstatuota, kad po universitetų baigimo įsidarbina 84,2 proc. socialinių mokslų absolventų ir kiek mažiau, t.y. 77,8 proc., gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos studijas baigusiųjų. Vadovaujančius postus praėjus 3,5 metų po studijų baigimo atitinkamai užima 7,6 ir 3,6 proc. minėtų sričių absolventų.

Nors viešoje erdvėje dažnai teigiama priešingai, panašios tendencijos yra ir Lietuvoje. Pagal EBPO duomenis, socialinių mokslų absolventų įsidarbinamumas buvo 88 proc., o inžinerines studijas baigusiųjų – 85 proc. 

Kitas svarbus studijų rodiklis yra jų valstybinis finansavimas pagal sritis. Čia vėl paveikslas yra daugiau nei ne koks: 2010–2016 m. bendrai universitetinėms studijoms asignavimai sumažėjo beveik 16 proc. Nesunku spėti, kad labiausiai mažėjo socialiniams mokslams, kurie prarado beveik 47 proc. lėšų. Tuo tarpu fiziniams mokslams buvo papildomai skirta beveik 23 proc. lėšų (2 lentelė).

Lentelė 2. 2010–2016 metų finansavimo paskirstymas pagal studijų sritis (tūkst. eurų)

Studijų srities pavadinimas

2010 m.

2011 m.

2012 m.

2013 m.

2014 m.

2015 m.

2016 m.

2010-2016 % pokytis

Universitetinėms studijoms iš viso

6095,3

6224,5

5742,3

5163,6

5089,8

5134

5137

-15,72

Humanitariniai mokslai

574,8

574,8

557,5

509,1

509,2

511

493

-14,23

Menų studijos

488,5

639,7

530,8

433,2

433,3

434

418

-14,43

Socialiniai mokslai

1528,3

1506,3

1272,8

1151,2

1015,4

934

813

-46,80

Fiziniai mokslai

900,4

900,4

873,2

792,1

792,1

848

1104

22,61

Biomedicinos mokslai

840,7

840,7

815,2

743,1

804,9

811

778

-7,46

Technologijos mokslai

1762,6

1762,6

1692,8

1534,9

1534,9

1596

1531

-13,14

 

Dar įdomiau, kai palyginama skirtingų studijų sričių finansavimo proporcijų kaita. Jei 2010 m. socialiniai mokslai gavo 25,1 proc. visų asignavimų studijoms, tai 2016 m. jiems beliko 15,8 proc. Technologijos mokslų dalis išliko didžiausia, bet padidėjo nežymiai, t. y. atitinkamai pakilo nuo 28,9 iki 29,8 proc. Beje, kaip ir biomedicinos srities, kuriai lėšų dalis ūgtelėjo nuo 13,8 iki 15,1 proc. Fizinių mokslų dalis vėl augo ženkliausiai: nuo 14,8 iki 21,5 proc. Koks šio augimo motyvas? Vargu, ar kas logiškai paaiškintų be nuorodų į užkulisinius žaidimus ir gebėjimus prieiti prie sprendimus priimančiųjų. Galiausiai humanitariniams mokslams status quo liko apie 9 procentus, o menams – 8 proc. asignavimų.

Iškreiptas studijų sričių finansavimas

Ypač disproporcijos išryškėja, kai palyginamas valstybės vietų skaičius skirtingose studijų srityse, jų finansavimas ir konkursai į valstybės vietas. Apie tai prieš kurį laiką Lietuvos mokslų akademijoje statistiką pateikė prof. Juozas Augutis (žr. 3 lentelė).

Lentelė 3. Studijų sričių valstybės finansuojamos vietos ir stojančiųjų pasirinkimas, 2016 m.

Studijų srities pavadinimas

Stojantieji pirmu pasirinkimu, 2016 m., %

Skirta valstybės finansuojamų vietų, %

Konkursas į valstybės vietą

Konkursinis balas valstybės vietai

Socialiniai mokslai

37,45

20,8

4,5

2,14–7,95

Biomedicinos mokslai

22,97

13,2

5,0

2,08–8,92

Technologijos mokslai

15,38

27,5

0,98

3,50–4,32

Fizinių mokslai

10,78

21,3

1,15

3,74–5,88

Humanitariniai mokslai

8,3

12,2

1,5

5,22

Menai

5,13

5,0

2,5

6,26–7,8

 

Socialiniai mokslai išlieka populiariausi tarp stojančiųjų, bet finansuojamų vietų ir į jas stojančių proporcijos skiriasi beveik dvigubai. Aišku, kad ne didesnio vietų skaičiaus naudai. Konkursai į valstybės vietas socialiniuose ir biomedicinos moksluose yra aukščiausi ir siekia 4,5–5 kandidatus į vieną vietą, kai technologijos ir fiziniuose moksluose tėra vos apie vieną norintįjį. Nepasaisant to, technologijos ir fizinių mokslų studijoms tenka beveik 50 proc. valstybės vietų, nors jas renkasi apie 26 proc. stojančiųjų. Socialiniams ir biomedicinos mokslams atitinkamai lieka 34 proc. vietų, bet tenka net 60 proc. stojančiųjų pirmu pasirinkimu. Vis dėl viešoje erdvėje vėl yra piešiamas paveikslas, kad socialiniai mokslai yra blogas ar bent nevykęs pasirinkimas, o juos finansuoti ar skirti jiems daugiau valstybės vietų nėra ko. Toliau manipuliuojama Lietuvos jaunimo ir jų tėvų nuomone.

Kad aptartos studijų sričių valstybės vietų ir finansavimo proporcijos yra tendencingai ir nesąžiningai nustatytos, jas paverčiant valstybės politika, tikrai akivaizdu. Ir studijų infrastruktūros kainų skirtumais čia esamos finansavimo nelygybės negalima paaiškinti.

Studijų kainos ir jų skirtumai

Pagaliau dar vienas studijų programų aspektas – tai vadinamosios norminės universitetinių studijų kainos. Kaip tik prieš kelias savaites ŠMM oriai paskelbė, kad 2017 m. jos iš esmės nesikeis, nors galėtų ir turėtų keistis. Tuoj pasiaiškinsime kodėl.

Trumpai apie tai, kas yra tos norminės kainos. Vadinamosios norminės universitetinių studijų kainos nustato maksimalią lėšų sumą, kuri gali būti skiriama valstybės finansuojamo studento vienerių metų studijoms padengti. Jas sudaro trys dalys: dėstytojų ir kitų su studijomis susijusių darbuotojų atlyginimai, išlaidos su studijomis susijusioms prekėms ir paslaugoms, taip pat išlaidos studentams skatinti. Didžiausia norminės studijų kainos dalis, t.y. 70–80 proc., turi tekti dėstytojų atlyginimams. Viskas čia būtų tiesiog puiku, bet gerais norais kelias ir į pragarą grįstas.

Kad skirtingų studijų programoms yra būtina skirtinga ir nevienodai kainuojanti infrastruktūra, yra akivaizdu. Kaip tik pirmiausia dėl sąnaudų infrastruktūrai studijų kainos skiriasi skirtingose universitetinių studijų srityse. Vis dėlto, dėstytojų darbas turėtų būti apmokamas panašiai, nes, dėstant matematiką ar sociologiją, skiriasi tik dėstymo dalykas. Tačiau dabartinės norminės universitetinių bakalauro studijų kainos nieko panašaus neleidžia tikėtis, nes jų tarpusavio skirtumai yra itin dideli ir sunkiai pagrindžiami.

Brangiausios universitetinės bakalauro studijos yra pilotų rengimas ir jos siekia beveik 11,6 tūkst. eurų nuolatinėje studijų formoje, muzikos studijos yra antroje vietoje su beveik 5,3 tūkst. eurų kaina. Minėtos programos ir kitose šalyse vertinamos kaip išskirtys ir iš studijų kainų palyginimų dažnai yra išimamos. Viršutiniu tašku bakalauro studijų kainų palyginimuose dažnai yra odontologijos studijos. Jose nuolatinei studijų formai kartu su dailės, dizaino, visuomenės saugumo programomis 2017 m. nustatyta 3247 eurų kaina. Tad ir palyginkime su ja kitų studijų sričių normines bakalauro nuolatinės studijų formos kainas.

Žemiausia, 1268 EUR kaina, kuri sudaro vos 39 proc. odontologijos studijų kainos, yra nustatyta daugumai socialinių ir humanitarinių mokslų studijų programų, tokių kaip istorija, archeologija, filosofija, teologija, kultūros studijos, menotyra, ekonomika, politikos mokslai, sociologija, socialinis darbas, antropologija. Antroje vietoje yra matematikos krypčių grupė, reabilitacijos, slaugos ir akušerijos programos su 1548 eurų suma, bet jos dalis yra 48 proc. arba mažiau nei pusė odontologijos studijų kainos. Lingvistikos, literatūrologijos, kalbos studijos finansuojamos kiek geriau – 1879 eurai. Ketvirtoje vietoje yra architektūros, ugdymo mokslų, informatikos, fizinių mokslų, gyvybės mokslų studijų, farmacijos, žemės ūkio mokslų, inžinerijos ir technologijų mokslų, psichologijos, klasikinių studijų, filologijos pagal kalbą, vertimo, regiono studijų kryptys su 2242 eurais, kas sudaro 69 proc. odontologijos studijų kainos. Toliau seka medicinos ir veterinarijos studijos, kurioms tenka 2677 eurų arba 82,4 proc. palyginus su odontologija.

Po viso to, kas išvardinta, turėtų kilti vienas paprastas klausimas – kokiais sąnaudų ir naudos skaičiavimais buvo pagrįstos šios krepšelių kainos? Deja, vargu kas tai beatmena.

Jei palygintume išvardintas programų grupes pagal tai, kiek jose liktų lėšų dėstytojų atlyginimams nuo valstybinės vietos studento su sąlyga, kad skaičiuotume vidutiniškai 75 proc. krepšelio dalį šioms išlaidoms, tai vėl matytume akivaizdžią socialinių mokslų diskriminaciją. Daugumoje socialinių ir humanitarinių mokslų būtų vos 951 euras, matematikos, slaugos studijose – 1161, lingvistikos grupėje – 1409, fizinių ir technologijos mokslų –  1681, medicinos studijose – 2007, ir galiausiai odontologijoje ir dailėje – 2435 eurai. Santykiniais dydžiais visko galime ir neskaičiuoti. Tik vienas faktas: socialinių ir humanitarinių mokslų dėstytojams lieka tik 39 proc. atlyginimo palyginus su geriausiai finansuojama lyginamų studijų grupe – odontologija ir daile, neskaitant muzikų ir pilotų rengimo.

Kelios išvados

Šis straipsnis nėra apie pavydą, kad vienos studijų sritys yra finansuojamos ženkliai daugiau, o kitos – gerokai mažiau. Bet tai, kad norminės universitetinių bakalauro studijų kainos turi ydingas proporcijas ir jas reikia peržiūrėti, yra faktas. Kita vertus, šios kainos daugumoje studijų sričių yra apskritai per mažos, nes bendrai Lietuvos studijų krepšelis vienam studentui naujausiais duomenis Europos Sąjungoje aplenkia tik Rumuniją.

Gal kiek netikėtai, bet magistrantūros nuolatinių studijų kainos yra subalansuotos daug geriau ir jų gana logiška pusiausvyra disonuoja su bakalauro studijomis. Jei jas vertintume tik procentais, tai socialinių ir humanitarinių mokslų  dalis sudaro 53,3 proc., matematikos ir kitų – 59,9 proc., lingvistikos – 67,7 proc., fizinių ir technologijos mokslų – 76,3 proc., medicinos – 86,6 proc., kai odontologijoje ir dailėje yra 100 proc. kainos. Tad magistrantūros studijų kainos ir galėtų būti atskaitos taškas norminių studijų kainų peržiūrai ir logiškesnės bei sąžiningesnės studijų finansavimo sistemos sukūrimui. Dar daugiau, panašias studijų finansavimo proporcijas rastume ir kitose Europos šalyse.

Jei kas nors po to, kas pasakyta, mano, kad tik studijų finansavime galima rasti nepamatuotų taisyklių ir praktikų, tai, deja, klysta. Yra dar toks valstybinių mokslo ir studijų institucijų bazinis finansavimas moksliniams tyrimams, eksperimentinei (socialinei, kultūrinei) plėtrai ir meno veiklai plėtoti. Jis sudaro nemenką universitetų biudžeto dalį.

Lentelė 4. Mokslo sričių bazinio finansavimo MTEP ir tyrėjų su mokslo laipsniu proporcijos

 Mokslo sritis

Bazinis finansavimas MTEP, %, 2016 m.

Tyrėjų, turinčių mokslo laipsnį, %, 2015 m.*

Humanitariniai mokslai

14 

16,4

Socialiniai mokslai

11 

24,7

Menai

-

Fiziniai mokslai

25 

16,2

Biomedicinos mokslai

19 

21,5

Žemės ūkio mokslai

4,5

Technologijos mokslai

21

16,7

 Iš viso

100

100

*be menų.

Ir čia turime, ką turime. Humanitariniams ir socialiniams mokslams paliekama kartu sudėjus 25 proc. bazinio finansavimo, nors jie sudaro  41,1 proc. nuo visų Lietuvos mokslininkų, o fiziniams ir technologijos mokslams  skirta 46 proc. asignavimų, kai jų dalis tarp mokslininkų yra 32,9 proc. (4 lentelė). Tam tikros proporcijos turi būti, nes mokslo sritys skiriasi ir jas vertinti pagal vieną kurpalių negalima, bet proporcijoms nustatyti turi būti aiškūs kriterijai. O jų nėra. Dabar tos (dis)proporcijos mokslo sritims yra tarsi iš Dievo malonės, pagal principą – tam davė, tam davė, o anam per mažai liko.

Aukštojo mokslo lauke tikrai yra ne viena ir ne dvi sritys, kur reikia permainų. Studijų ir mokslo finansavimas yra viena svarbiausių, kur reikia aukštojo mokslo reformatorių, bet ne vien ministerijos ar politikų, o ir akademinės bendruomenės, įvairių šios srities institucijų dėmesio, dalyvavimo ir sprendimų, kad šių laikų studijų ir mokslo šešėlių politika praskaidrėtų. O kuo aukštojo mokslo politika bus labiau formuojama iš apačios, tuo ji turi didesnes galimybes suderinti skirtingus interesus ir kurti didesnę vertę.

Prof. Algis Krupavičius, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dekanas

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...