captcha

Jūsų klausimas priimtas

Andrius Jakučiūnas. Apie dviratį kaip kultūrą ir dviračių kultūrą

Šiandien kaip niekad aiškiai jaučiu, kad sėdėti studijoje ir neva kultūringai paistyti apie kultūrą nėra protingas sprendimas, ypač kai lauke – pavasaris (tas, kuris, sako, vėlavo). Reikia šokti ant dviračio ir minti pedalus. Nes tai kultūrai yra naudingiau, negu apie ją taukšti. Nes pats dviratis ir yra kultūra.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Šiandien kaip niekad aiškiai jaučiu, kad sėdėti studijoje ir neva kultūringai paistyti apie kultūrą nėra protingas sprendimas, ypač kai lauke – pavasaris (tas, kuris, sako, vėlavo). Reikia šokti ant dviračio ir minti pedalus. Nes tai kultūrai yra naudingiau, negu apie ją taukšti. Nes pats dviratis ir yra kultūra.

Tuoj viską paaiškinsiu.

Pirmąsyk apie tai pagalvojau prieš daugelį metų Nidoje, netikėtai išvydęs šviesos pluošto išryškintus  išklypusius, sulytus rugsėjo vidurio dviračius. Tąsyk, girtokoje pajūrio nakties tamsoje, jie rodėsi pagaminti ne iš geležies ar aliuminio, bet iš svaigaus sąlygiškumo, iš simbolių, metaforų ir tropų, sutikime, kur kas būdingesnių šiuolaikinei poezijai, negu šiuolaikiniam sportui. Ne, mano akyse tai buvo nebe daiktas, kuriuo galima siekti sporto aukštumų ar tiesiog pasiekti parduotuvę. Tai buvo transcendencijos įrankis – jungtis tarp priekio ir galo, šiapusybės ir anapusybės, tarp anksčiau išgerto ir vėliau išgersimo butelių. Jau tada supratau, kad tai negali būti niekas kitas kaip tik pati kultūra.

Nesumeluosiu sakydamas, jog tas žinojimas, bėgant laikui, tik stiprėjo – lygiai kaip pamažu darėsi aiškiau, jog tai nėra manieringas vogravimas, kaip ir pats iš pradžių maniau: dviratis tikrai yra kultūra – taip, kaip kultūra yra knyga, paveikslas, spektaklis.

Beje, tuo visai nesunku įsitikinti. Jeigu koks nors žmogus jums išsiduos tais metais dar nevažinėjęs dviračiu, jis tai padarys slėpdamas akis – panašiai nejaukiai jaučiasi žmonės, prisipažindami, kad nėra skaitę knygos (išvis neskaito knygų) ar nematę kokios klasikinės monos lizos. Jie slapsto akis, nes jiems gėda. Nes turėti dviratį ir juo nesinaudoti – nesinaudoti kultūra – yra labai negražu.

Taip, kaip realus pasaulis tampa nesvarbus įsitraukus į knygą, jis pranyksta ir pradėjus minti pedalus – tai yra kitas gyvenimas, kurį gyveni tik tol, kol važiuoji. Ir jis yra tas, kurio, pastatęs dviratį į kampą, nuoširdžiai ilgėsies – kaip ilgiesi knygos „netikros“ tikrovės. Dar daugiau – su išlygom netgi galėčiau pasakyti: yra aistrų, kurias išgyventi mes galime tik ant dviračio, nors tai tos pačios aistros, kurios mus kamavo vakar. Per painiai pasakiau? Tuomet lipkite ant dviračio ir važiuokite – juk visi žinome ir visąlaik žinojome, kad kultūrą reikia vartoti, nes kitaip vis tik jos nesuprasime.

Dviratis yra kultūra, nes jis yra labiau idėja, siekis, kryptis nei daiktas, labiau procesas nei rezultatas. Dviratis yra kultūra, nes minant pedalus kelionė pirmiausia vyksta prasmės link – ne ten, kur rūsčios lemties valia jums reikėjo būti (bet gal nukaksite ir ten). Pagaliau dviratis yra kultūra, nes niekas ligi šiol jokio konkretaus daikto dar nebuvo įvardijęs kaip kultūros, o štai dabar tas daiktas įvardintas. Tai – dviratis.

Dviratis yra net daugiau už kultūrą, nes kultūra negali mūsų fiziškai perkelti iš taško A į tašką B (nebent, sakykim, spektaklis būtų toks blogas, kad mes pabėgtume iš teatro), o dviratis tai padaro lengvai ir noriai, nors ši jo funkcija, mano akimis žvelgiant, toli gražu ne pagrindinė. Kultūra susideda iš menų, kūrybinių cechų, individų ir t. t., o dviratis  yra monolitiškas, nedalus, vienas, įžūliai nepasiduodantis progresui nei regresui – ir dar baisiai užrietęs ragus.

Štai kodėl dviratis – kaip ir tikroji, aukštoji, iškilioji kultūra – turi rimtų ir baisių priešų. Tai neišprusę, agresyvūs, kelių eismo taisyklių nepaisantys automobilistai, dviračių takais rėpliojantys mažamečiai, bobulės ir mamos su vežimėliais, asfalto duobės ir takus išdraskiusios medžių šaknys, nepalankus oras, bloga astrologinė prognozė ir net, sakykim, netikę biolaukai ir t. t. Daugybė pavydžių ir klastingų jėgų – pradedant iš už kampo netikėtai išnirusiu keturračiu motociklu ir baigiant labai slidžia jau pašvinkusio šunelio maita šalikelėje – grasinasi šią iškilią kultūrą blokšti veidu į asfaltą ar kokią kitą kliūtį; turi kautis su iš žemės klastingai išdygusia vinimi, nugalėti raumenų skausmą ir nuo kieto balnelio perštinčią subinę, neįsiklausyti, kaip gundančiai it sirenos cypia galutinai nusitrinti pasiruošusios stabdžių kaladėlės...

Dviratininkai įsitikinę: visų šitų įžūlių, nedorų, klastingų, išsigimėliškų, bedieviškų ir t. t. jėgų neturi būti. Ir vis dėlto jie neskuba jų smerkti ir kaltinti, nes skuba minti pedalus. Nes kultūrą kur kas prasmingiau kurti ar ja naudotis, negu rūpintis, kas, kada, kur ir kaip jai pastos kelią. Juolab jie ir patys jaučiasi padarę ne viską, kad tų jėgų išvengtų. Tačiau dviratininkai žino: priešai niekada negalės būti laimėję vien dėl to, kad dviratis yra. Nes dar niekas niekada nenugalėjo kultūros, kol ši yra kultūra, o ne drabstymasis pykčio putomis.

Vis dėlto esama dviratininkų, kurie tai žino ne taip gerai, kaip likusieji, o (jeigu atvirai) tai visai ir nenori žinoti. Jie nepaiso kelio ženklų nei šviesoforų, jiems neegzistuoja sankryžos ir posūkiai. Baisu pasakyt –  jiems neegzistuoja nė aplinkybės ar automobilistai, nes pastarieji, išvydę šiuos dviratininkus, suka  į šalį ir sprunka, o aplinkybės, kad nereikėtų su jais susidurti, neištinka. Deja, jų, tarytum įsitikinusių, kad visos taisyklės yra skirtos automobilininkams, pėstiesiems, važnyčiotojams, traukinių mašinistams bei lėktuvų pilotams, tik ne jiems – aukštosios kultūros pavarų perjunginėtojams, dvasingumo skrodėjams, tiesos zigzagų raižytojams, yra netgi nemažai. Tai žmonės, kuriems dviratis nėra ir niekuomet nebuvo kultūra – tik tarp kojų įsprausta mitri geležėlė – greita, bet ne transcendentinė kelionės priemonė, deja, nugabensianti juos tik iš vieno taško į kitą.

Neatsitiktinai šių žmonių kalbos paprastai sukasi ne apie tai, kokia didelė kultūra yra minti (pedalus), bet apie priešus – visų pirma, žinoma, automobilininkus, o paskui ir visus kitus, neva nesuvokiančius dviračio kaip aukštosios kultūros ir tariamai tik ir trokštančius ją kvestionuoti prispaudus prie kelkraščio ar net didaktiškai stuktelint. Štai kodėl šitie žmonės nenori nė girdėti, kad transcendencijos priemone vairuotojui gali būti automobilis, o bobulei – dviračių takas. Jie bijo, kad anie bus už juos greitesni. Nes negerbiant kitų dviratis gali būti (ir greičiausiai bus) labai labai lėtas – ir jis nebus kultūra.

Neslėpkime: žmonės, garsiai šaukiantis apie eismo dalyvių nedėmesingumą dviratininkams, apie piktųjų jėgų sąmokslą prieš pedalų mynėjų kultūrą, dažnai užsiima neapykantos kurstymu. Be to, jie užmiršta vieną paprastą faktą: dviratininkas kelyje ne visada teisus, kad ir kokią aukštą kultūrą jis manytųsi apžergęs; lygiai kaip vairuotojas ne visada kaltas – net jei jo automobilis labai sunkus ir, lyginant su dviračiu, pavojingas. Kelių eismo taisyklių nei apžergti, nei valdyti, deja, neįmanoma – jų lieka tik laikytis.

Norėtųsi, kad naują dviračių sezoną tarp visų eismo dalyvių būtų mažiau įžūlumo, daugiau sutarimo, ir visai neliktų klišėmis grįstos neapykantos vieni kitiems. To drįstu ir palinkėti. Važiuokime. Ir nepamirškime, kad dviratis – tai kultūra.

Komentaras skaitytas LRT radijo laidoje „Kultūros savaitė“.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...