captcha

Jūsų klausimas priimtas

Libertas Klimka. Kas tos tarpujurgės?

Kalendoriniai tautos papročiai ir jų tradicijos – labai svarbi etninio kultūros paveldo dalis, išreiškianti žmogaus ryšius su tėviškės gamta. Tuo jie svarbūs ir šiandienos Lietuvos visuomenei, norint išlaikyti lietuvybę, o per tai ir tautos bendrumo jauseną. Tačiau moksliškai išaiškinti daugelio papročių esmę ir giluminę prasmę nėra lengva – esame jau labai nutolę nuo senovės lietuvių gyvensenos.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Kalendoriniai tautos papročiai ir jų tradicijos – labai svarbi etninio kultūros paveldo dalis, išreiškianti žmogaus ryšius su tėviškės gamta. Tuo jie svarbūs ir šiandienos Lietuvos visuomenei, norint išlaikyti lietuvybę, o per tai ir tautos bendrumo jauseną. Tačiau moksliškai išaiškinti daugelio papročių esmę ir giluminę prasmę nėra lengva – esame jau labai nutolę nuo senovės lietuvių gyvensenos.

Žinia, darbų ir švenčių seką žemdirbiui diktuoja gamtos fenologiniai reiškiniai, savo ruožtu priklausantys nuo dangaus šviesulių judėjimo. Tradiciniame kalendoriuje atsispindi krašto klimatinės sąlygos, ūkininkavimo pobūdis, socialiniai žmonių ryšiai, istorinė tautos patirtis, taip pat ir dvasinės kultūros savitumas. Turėti savo kalendorių bendruomenei kitados buvo būtina; tik labai atidžiai stebėdami gamtą, suvokdami jos vidinius ritmus, žmonės galėjo išgyventi mūsų nelabai palankaus klimato juostoje, atsiginti nuo bado ir kitų negandų. Tai tikrai įdomus tyrinėjimo objektas etnologams.

Į tradicinius kalendorinius papročius nemažai sumaišties įnešė du Lietuvoje vartoti laiko skaičiavimo būdai. Kraštą apkrikštijus, kartu buvo įvestas ir Julijaus kalendorius. Beje, visiškai nesusijęs su mūsų klimatu, juk sudarytas buvo Romoje. Teko palaipsniui jo rėmus užpildyti savąja žemdirbio patirtimi. 1582 m. krikščioniškasis kalendorius popiežiaus Grigaliaus XIII nurodymu buvo reformuotas, įvedus kitokią keliamųjų metų skaičiavimo taisyklę. Tai sukėlė papro­čių, susijusių su gamtos reiškiniais, laiko slinktį, ypatingai ryškią pavasarį. Beje, grigališkoji reforma artino skaičiavimą prie gamtos reiškinių ritmo. Tačiau 1795 m. Lietuvai pakliuvus į Rusijos imperijos jungą, vėl buvo primestas senasis juliškasis ka­lendorius. Katalikų bažnyčiai vadovaujantis naujuoju kalendoriumi, oficialusis gyvenimas vyko pagal senąjį, taigi laiko skaičiavimas buvo visiškai suveltas. Imta tą pačią šventę žymėti ir pagal juliškąjį, ir pagal reformuotąjį kalendorių. Atsiverskime pirmuosius lietuviškus Lauryno Ivinskio sudarytuosius XIX a. viduryje kalendorius;  ten rasime du datų stulpelius – abiejais stiliais. Senojo Rusijoje atsisakyta tik 1915 m. Tad apeigos ir papročiai, skirti kokiai kalendorinei šventei,  išsibarstė mažų mažiausiai vienuolikos dienų intervale.

Šitaip atsirado ir toks kalendorinis fenomenas kaip tarpujurgės – keliolikos dienų laiko tarpas tarp Jurginių, švenčiamų pagal skirtingus stilius, arba kaip kaime pasakytų, nuo katalikų iki rusiškų Jurginių. Ypač tarpujurgių papročiai būdingi paribiams su rytiniais slavais, kurių  bažnytinės stačiatikių šventės iki šiol nustatomos pagal senąjį kalendorinį stilių.  Draudimai, anksčiau taikyti tik vienai šventės dienai, tapo išplėsti visam šiam laikotarpiui. Pavyzdžiui, tverečėnai taip sako: „Jei prieš polskų Jurginį nepradėta arti, tai tarpujurgėj nemožna praarti“ („polskas“ – tai pagal katalikišką kalendorių balandžio 23 d.; o stačiatikiai Jurgines švenčia gegužės 6 d.). Lygiai ir draudimas ką nors skolinti iš namų, – jis galioja visom tarpujurgėms. Kitus darbus būtina užbaigt būtent šiuo laikotarpiu, pavyzdžiui, sakoma: „Kas tarpujurginėj apimeta audeklų, tai derinas kad ir išaust, kad laukiniai keltuvų nekliudyt“. Čia reikia kiek paaiškinti šiaurės rytų krašto tarmybes: laukiniai – tai miško žvėrys, keltuvos – naminiai gyvuliai. Dar sakoma, kad apskritai geriau šiuo metu neausti, nes tada „gyvuliai neėda, kūsta ir dvesia“. Vilkai aveles vasarą gali išpjauti, nes staklių pakojos audžiant darosi panašios į žvėries žiotis.  Laikotarpio sureikšminimas atsispindi ir tokiame itin retame šio krašto tikėjime, prisakant: „Tarpujurginėj išginus, nemožna duot piemeniui peilio, kad keltuvas laukiniai neėstų“. Dar piemenį prigrasydavo nelaužyti susprogusių medžių šakelių. Išginę į pirmąją ganiavą piemenukai susirinkdavo draugėn ir ant laužo išsivirdavo kruopų košelės. Sviestu pagardinę, kabindavo ją  pagaliukais. Bevalgant „minėt reikia Jurgis, kaip anas visus vilkus privalgydino košelės puodelį išviręs, tai tada vilkai nekliudo karvių, avelių“. Šiose folklorinėse atodairose taip stipriai išreikštas žmogaus artumas gamtai...

Draudimai draudimais, bet pavasario darbus būtina laiku atlikti. Patirtis sako, kad tarpujurgėse reikia žirnius pasėti, ankstyvąsias bulves pasodinti. Sėja senovėje būtinai nuo žirnių prasidėdavusi. Geriausiai uždera „lediniai“ – pasėti, kai ant ežero dar plūduriuoja ledų ploteliai. Arba „kai ponas Dievas savo žirnius pasėja“ – kai iškrenta balandyje ledai sulig žirniais didumo. O kad jie geriau megztų, reikia galulaukėje įsmeigti pražydusią „kačiukais“ blindės šakelę.

Adutiškio apylinkėse kraštotyrininkai užfiksavo gyvavus dar tokį įdomų, gal kiek ir keistoką paprotį. Kiekvieną tarpujurgių vakarą,  jau prietemoje sodžiaus merginos susirinkdavo padainuoti. Dainuodavo pasilypėjusios ant tvoros ar kokios šiaudų kaugės, bet būtinai netoli  žiemkenčių lauko.  Skambėdavo tokie žodžiai: „ Jurgi, geras vakaras, / Jurgi, augink žolį, / Jurgi, paliek  rasų, / Jurgi, dėl arklelių, / Jurgi, dėl karvelių“. O bernai joms trukdydavo dainuoti, net su botagais pasišvaistydami, – kažkodėl buvo manoma, kad merginų dainavimas prišauks orų atšalimą. Pavasaris pavėluos, – lygiai kaip šiemet Lietuvoje. 

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...