captcha

Jūsų klausimas priimtas

I. Alperytė. Menas grįžti namo, arba apie atvirkštinį kultūrinį šoką

Štai jau trys savaitės, kaip aš grįžau iš užsienio stažuotės. Mama sakė, kad jau matė grįžusį varnėną. Ir parodė, kaip jis čireno ir plasnojo sparnais. Kažkodėl pagalvojau – visaip kaip aš. Išties, Lietuvai atvėrus sienas, mes kaip tie paukščiai, vis dažniau pakeliame sparnus ir imame migruoti.  O grįžę patiriame tai, ką vadiname atvirkštiniu kultūriniu šoku. Štai ir aš kaip tas varnėnas, sukioju vargšę savo galvelę ir stresuoju. Tai noriu miego, kada nepriklauso, tai neužmiegu, kai visas miestas nurimo. Guodžia tai, kad nesu tokia viena.
Irena Alperytė. Asmeninio archyvo nuotr.
Irena Alperytė. Asmeninio archyvo nuotr.

Craigo Storti knyga „Grįžimo namo menas“ pastebi pagrindinius kintamuosius, kurie turi įtakos grįžimo stresui. Savo skyriuje „kintamieji, turintys įtakos grįžimui“, jis apibrėžia tokius aspektus:

1. Savanoriškas grįžimas kaip priešprieša nesavanoriškam: pastarasis, be abejo, blogiau. Žinojau tikslią datą, kada grįšiu. Iš kokio miesto. Per kokį miestą. Kada. Kas pasitiks. Išgąsdino gausybė policijos ir taksistų agresyvumas Vilniaus oro uoste.

2. Numatytas grįžimas kaip priešprieša netikėtam: netikėtas yra sunkiau. Taip. Grįžimas buvo numatytas iš anksto. Vis skaičiuodavau, kiek dienų liko. O dabar skaičiuoju, kiek jau esu nebe ten. Baisu net prisipažinti – aš pasiilgstu tų iš pažiūros paviršutiniškų klausimų – „kaip tau sekasi?“ Niekas neklausia. Susitikus akimis laiptinėje arba troleibuse, dauguma nusuka akis. Pasijuntu lyg prasikaltusi. „Nurimk” – sako draugai. Čia taip įprasta. Kiti feisbuke barasi – tu pripratai prie beprasmių šypsenų. Galbūt. Bet man jų trūksta. Niekas neprilaiko durų, kai įeini ar išeini iš parduotuvės. Stengiuosi bent aš prilaikyti. Kai kas padėkoja. Į akis žiūri tik vaikai. Visi stumdosi. Niekas neatsiprašo. Vieni kitus moko, „kaip gyventi”.

3. Amžius: lengviau grįžti vyresnio amžiaus žmonėms, kurie patyrė daugiau gyvenimo pokyčių. Teisybė. Grįžtu nebe pirmą kartą. Anais kartais buvo kitaip. Dabar jau žinau, kad nieko nėra amžino. Tas guodžia. Matyt, jau suprantu, ar stiklinė apypilnė, ar apytuštė.

4. Ankstesnės grįžimų patirtys: pirmą kartą yra blogiau. Dabar grįžimą priimi kaip neišvengiamybę. Miegi, valgai, dirbi. Niekaip negaliu suprasti, kur dingo įprastinės kavinės ir televizijos bei radijo laidos. Ilgiuosi Turnerio klasikos filmų kanalo. Jis padėdavo užmigti. Siaubingai trūksta klasikos radijo – jis padėdavo nubusti. Stinga politinio humoro laidų. Stinga įdomių politinių debatų. Vien tik „peliukai” ir rusų serialai.

5. Užsienio viešnagės trukmė: kuo ilgesnė gyvenimo užsienyje trukmė, tuo didesnė prisitaikymo tikimybė; taigi tuo sunkiau gali būti išvykti ir grįžti. Šeši mėnesiai. Aš jau nebežinau, kur geriau. Sapnai painiojasi su tikrove. Naktimis nubudus ne visada žinau, kur esu.

6. Sąveikos su užsienio kultūra laipsnis: kuo labiau integruojatės į vietos kultūrą, tuo sunkiau jums gali būti palikti laikinus namus. Išties, kur mano nemokamas „New York Times” numeris? Kur neriboti mobilieji pokalbiai su tais nedaugeliu žmonių, kuriuos ten prisijaukinai? Ak tiesa, jie liko toli. Kažkas iš jų dar „palaikina” tavo nuotraukas namie.

7. Grįžimo aplinka: kuo labiau aplinka supratinga ir palaikanti, tuo lengviau grįžti. Jei atvirai – pirmą sykį taip smagu dėstyti – bent kažkas pastovaus. Visos savaitės dienos labai turiningos – laukia studentai. Sekmadieniais belieka suriktuoti ūkio darbus.

8. Sąveikos su tėvynės kultūra laipsnis per buvimo užsienyje laikotarpį: kuo mes labiau susipažinę su pokyčiais tėvynėje, tuo lengviau grįžti. Pokyčius žinau, bet jie pernelyg liūdni. Kainos, bloga valdžia, kriminogeninė situacija. Baisu vaikščioti sutemus.

9. Skirtumas tarp užsienio ir namų kultūros: kuo didesnis skirtumas, tuo sunkiau grįžti. Padeda nesibaigiantys rūpesčiai ir kalnai popierių, kuriuos abi pusės reikalauja užpildyti.

Dažnai sugrįžėliai tikisi, kad jų namuose viskas bus taip, kaip buvo, kai jie išvyko. Kol buvome užsieniuose, nauji įvykiai pakeitė mūsų senojo gyvenimo audinį.  Šie natūralūs pokyčiai gali būti šokiruojantys ir klaidinantys grįžus.

BNS nuotr.

Galite nustebti, kiek jūsų gimtasis miestas išaugo (arba sumažėjo). Štai sugriovė senąjį jums iki skausmo pažįstamą kinoteatro pastatą. Miestas gali pasirodyti tiek perkrautas, tiek ir tuščias tuo pačiu metu. Pernelyg daug žmonių transporto priemonėse. Labai keista, kad teatre po spektaklio visi stojasi ir ploja stovėdami. Pernelyg tuščia kine. Dar nenušvitus šviesai salėje, po kino visi puola laukan.

Pasikeitė šeimos nariai ir draugai. Kažkas gimė. Kažkas mirė. Jūsų santykiai su žmonėmis irgi gali būti smarkiai pasikeitę, ir jūsų draugai galėjo pasikeisti neatpažįstamai. Santykiai, kurie kažkada buvo tvirti, nebėra tie patys. Darbovietėje sugriuvo visa sena tvarka. Galbūt netgi sugriuvo visa darbovietė.

Išgyvenant kultūrinį šoką, išmokstame, kad „namų“ sąvoka yra daug daugiau nei pastatas, kur jūs gyvenate. Namai apima jausmus, santykius, kasdienybę ir nuspėjamus santykių modelius. Namai taip pat ženkliai susiję su asmens tapatybe – namai ten, kur tu labiausiai jautiesi pats savimi. Jei sąžiningai – aš kol kas – lovoje ir autobuse.

Kai grįžti namo, turi iš naujo mokytis kasdienybės modelių, kuriuos pamiršai. Kuo patogiau gyvenai užsienyje savo užsienio namuose, tuo sunkiau seksis perėjimas atgal. „Nepilk pilnos vonios ir putų – brangiai kainuos“ – sakai sau. „Neskalbk kasdien“ – taupyk. Tai nebūtinai yra blogi dalykai; jums tiesiog reikia prisitaikyti prie naujos tvarkos.

Be kaitos ir prisitaikymo, yra keletas kitų problemų:

• namuose žmonėms nėra taip įdomu išgirsti apie tavo užsienio patirtį, kaip jiems patys norėtumėte papasakoti apie ją.

• jums ne taip įdomu išgirsti apie tai, kas nutiko namuose, nei kiti pasakoja apie tai.

• pasiilgstate užsienio.

• jūs ilgitės ypatingo užsieniečio statuso namuose. Pardavėja jus kolioja kaip ir kitus.

• jūs ilgitės „karališko“ gyvenimo, lengvos gyvensenos ir socialinio statuso, kuriuo naudojotės užsienyje.

• net keista – jums trūksta net sekmadienio mišių svetimoje bažnyčioje, nes ten jūs buvote šeimos dalis.

Kaip visos šios atvirkštinio kultūrinio šoko įtampos pasireiškia repatrijavus? Dažnai jos panašios į pradinį kultūrinį šoką. Be akivaizdžių frustracijų, grįžusieji gali patirti emocinių šalutinių poveikių, pavyzdžiui, kritiškumo, pojūčio esant marginalu, nuovargio pan. Feisbukas jus bara, kad nematote nieko teigiamo. Jūs pasiilgstate tolerancijos.

Craigas Storti savo knygoje „Grįžimo namo menas“ atkreipia dėmesį į tokius naujus potyrius:

  • Kritiškumo;
  •  Marginalumo;
  •  Persitempimo/išsekimo;
  •  Pasipriešinimo / atsitraukimo / nepasitikėjimo/ depresijos.

Johnas ir Jeanne Gullahornai, piešdami „W“ formos kreivę, atspindinčią grįžtamąjį „kultūrinį šoką“, pastebi, kad repatriantas grįžęs patiria „medaus mėnesio“ laikotarpį. Panašu, kad mano „medaus mėnuo“ jau baigėsi.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close