captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Lucasas. Kodėl Putiną baugina 1917-ieji

Putinizmas verpiamas iš trijų skirtingų spalvų gijų: raudonos, baltos ir rudos. Jis šlovina Sovietų Sąjungos pasiekimus („raudona“), ypač triumfą prieš Hitlerį per Antrąjį pasaulinį karą. Jis garbina carų imperiją („balta“); Rusijos Ortodoksų Bažnyčia kanonizavo nužudytuosius Romanovus. Tačiau Rusija veikia pagal fašistinį modelį („ruda“): šalies politinė ir verslo valdžia sulieta, žiniasklaida griežtai kontroliuojama, stebimas asmenybės kultas ir veikia visur besikišanti saugumo tarnyba.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Šias tris tradicijas sieja bendra panieka liberalizmui ir įtarumas užsienio atžvilgiu, pereinantis į ksenofobiją. Tačiau artėjančios 1917-ųjų bolševikų revoliucijos metinės sukels didelį ir galbūt lemtingą įtampą šioms trims gijoms, kaip ir neapibrėžtam Kremliaus požiūriui į istoriją.

Septynis dešimtmečius 1917-ųjų įvykių reikšmė buvo neginčijama. Vadinamosios Spalio didžiosios socialistinės revoliucijos metinės buvo svarbiausia šventė sovietų kalendoriuje. Piligriminė kelionė pamatyti balzamuotą Vladimiro Lenino balzamuotus palaikus jo baugiame mauzoliejuje būdavo privalomas ritualas kiekvienam patriotiškai nusiteikusiam rusui arba svečiui iš užsienio. Komunizmas, nors ir darė klaidų, įkūnija altruizmą, modernumą ir internacionalizmą.

Iš tikrųjų ta blogio imperija buvo statoma ant melo, baimės ir masinių žudynių pamatų. Jos ekonominė sistema buvo visiškai nevykusi. Kitose šalyse – pavyzdžiui, Lenkijoje ir Baltijos valstybėse – jos žlugimą lydėjo visiškas praeities atmetimas. Kur įmanoma, nuosavybė buvo grąžint ankstesniems savininkams arba jų palikuoniams. Komunistinė epocha buvo traktuojama tarsi nežemiškų ateivių invazija (šitaip elgėsi netgi klestėję anais laikais).

Na, o Rusija, krečiama 1991-ųjų vidaus susiskaldymo ir ekonomikos negandų, reagavo kitaip. Komunistų partijos valdžia buvo nuversta, Sovietų Sąjunga subyrėjo, bet Rusijos valstybė, kokią ją sukūrė Leninas ir Stalinas, didžiąja dalimi išliko – padailinta trumpai gyvavusios demokratijos.

KGB buvo pervadinta, bet nepanaikinta. Mėginimai tirti ir dokumentuoti praeities nusikaltimus, pradėti 10-ame dešimtmetyje, buvo užgniaužti Putino režimo. Nebuvo jokių nusikaltusiųjų teismų arba kompensacijų nukentėjusiems; netgi neįkurta tiesos ir susitaikymo komisija. Visiškai nemėginta atsekti komunistų pavogto turto teisėtų savininkų: jis buvo patylomis perduotas vienai Kremliaus agentūrai (dabar pasakiškai praturtėjusiai).

Kai kuriuose kituose frontuose laikrodis buvo atsuktas atgal. Ortodoksų Bažnyčia vėl atsidūrė visuomenės gyvenimo centre, užėmusi vietą, paliktą tuščią Komunistų partijos.

Bažnyčios hierarchai su gluminančiu cinizmu dabar priešinasi bet kokioms pastangoms palaidoti Leniną ir sako, kad tai pakurstytų žalingą, užsienio įkvėptą „derusifikaciją“. Maskvos centre prabangiai restauruotos cerkvės pritraukia daug daugiau lankytojų negu susiraukšlėjęs Lenino lavonas. Tviskantys prekybos centrai prie Raudonosios aikštės ir jų išsičiustiję lankytojai taip pat siunčia žinią, kad Rusija tapo plutokratų rojumi.

Šie trapūs pamatai reiškia, kad šiuolaikinei Rusijos valstybei stinga legitimumo. Jos sausumos sienos ir valdžios struktūros yra daugiausiai sukurtos Lenino ir Stalino, bet vyriausybė negali šių lyderių nei priimti, nei nuo jų atsiriboti, nes lieka neatsakyta į daugybę klausimų dėl 1917-ųjų įvykių ir jų padarinių.

Pagrindinis klausimas – ar revoliucijos nauda (masinis raštingumas, industrializacija ir urbanizacija) gali pateisinti milijonus nužudytų žmonių, sugriautų gyvenimų, kultūros naikinimą ir Rusijos izoliaciją nuo Europos? Beveik neabejotina, kad ne.

Jeigu raudonieji buvo neteisūs, leisti švytuoklei nukrypti baltųjų link irgi būtų pavojinga.

Daugelis pabėgusių iš Rusijos, ypač kazokų, vėliau kovėsi prieš Staliną nacių pusėje. Jeigu jie buvo teisūs, mėgindami sunaikinti bolševizmo demoną per ketverius metus trukusį pilietinį karą po 1917-ųjų revoliucijos, kaip apibūdinti jų veiksmus po 1941-ųjų? Smarkiai supaprastinta karo prieš Hitlerį versija tapo pagrindiniu Rusijos nacionaliniu mitu (aišku, britai šioje srityje irgi ne be nuodėmes). Įdėmus žvilgsnis į 1917-ųjų įvykius kelia šiam mitui pavojų.

Vladimiro Putino pasirinkimas – iš principo smerkti revoliuciją (ir šis požiūris protingas, žinant jo paties režimo nekompetenciją, korupciją ir stagnaciją). Jis atitinka šio režimo siunčiamą pagrindinę žinią: kad autoritarinio valdymo alternatyva yra chaosas (kaip patogu!) ir kad rusai turėjo gerą galimybę tuo įsitikinti 10-ame dešimtmetyje.

Jis smerkia bolševikus už žeminančią taikos sutartį, kurią jie sudarė, kad užbaigtų karą, tačiau giria jų sukurtos valstybės galią.

Užuot mėginęs spręsti šiuos paradoksus, Putinas stengiasi juos užgniaužti ir pasisako už „nacionalinę ramybę ir susitaikymą“ tarp baltųjų ir raudonųjų. Jis leidžia suprasti, kad provokatoriai mėgina kurstyti „nesutarimus, nesantaiką ir kartėlį dėl praeities skriaudų“ šiuolaikinės Rusijos gyvenime. Jis įkūrė komisiją, vadovaujamą Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos vadovo Sergejaus Naryškino, turinčią skatinti akademinius tyrimus ir socialinį dialogą.

Bala nematė šio keisto pasirinkimo (bet ar galėtumėt įsivaizduoti Britanijos vyriausybės komisiją 1926-ųjų visuotiniam streikui tirti, vadovaujamą MI6 vadovo?) Ponas Putinas vengia tikrojo klausimo. Tiek baltieji, tiek raudonieji (su kai kuriomis išimtimis) buvo šiurpūs ir neteisūs – tik skirtingai. Svarbiausia 1917-ųjų revoliucija įvyko ne rudenį, o pavasarį, kai caras atsisakė sosto, o trumpai gyvavusi liberali Aleksandro Kerenskio vadovaujama vyriausybė ėmėsi reformų, tokių kaip kalbos ir susirinkimų laisvės paskelbimas (ir, gerokai anksčiau negu mano šalyje, suteikta teisė balsuoti moterims).

Kerenskio mėginimas paversti Rusiją konstitucine demokratija žlugo. Iš lojalumo Britanijai ir Prancūzijai jis lemtingai pasirinko tęsti karą su Vokietija ir Austrija-Vengrija. Dėl to jis neturėjo jokių galimybių užtikrinti taiką, žemės ir duonos, ko beviltiškai troško gilią priespaudą patiriantys Rusijos žmones. Tvyrant iš pažiūros nesiliaujančiam chaosui, sunkumams ir nevilčiai gerai organizuoti bolševikai pasinaudojo proga surengti pučą.

Bolševikų revoliucija buvo nukreipta ne prieš carą: jie sukilo prieš Rusijos geriausią (ir bene vienintelę) galimybę per praeitą šimtmetį tapti laisva, įstatymais valdoma ir klestinčia kapitalistine demokratija.

Ir Putinas dabar labai uoliai stengiasi užgniaužti tokią pačią galimybę. 1917-ieji jam pavojingiausi ne dėl prieštaravimų tarp baltųjų ir raudonųjų, o dėl jų panašumo: tiek vieni, tiek kiti siūlė istorinę aklavietę – kaip ir jis pats.

Edwardas Lucasas yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB „BNS“ sutikimo neleidžiama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...