captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Tradicinio Pusiaugavėnio stebuklai ir valgiai

Kovo 20-sios vidurdienį Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasiekė orbitos pavasario lygiadienio tašką. Tai astronominė pavasario pradžia, daugelyje šalių pažymima kaip Žemės diena. O šios savaitės pabaigoje – ir tradicinio kalendoriaus pavasaris, prasidedąs Gandrine, kovo 25-ąja. Sekmadienio naktį įšoksime į vasaros laiką – šviesiuoju pusmečiu verta anksčiau keltis. O dar šis sekmadienis yra ketvirtasis šv. Velykų laukimo – gavėnios – tarpsnyje. Tradiciniai papročiai leisdavo kiek pailsėti nuo pabodusio pasninko, pasitaisant skanesnių ir stipresnių valgių. O jaunimui, pasidžiaugiant sparčiais pavasario žingsniais, galima ir pajuokauti, ir pažaisti. Net jomarkai ne vienoje Lietuvos vietovėje tądien vykdavę. Tai tradicinių papročių šventė – Pusiaugavėnis!
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.
V. Kopūsto (DELFI) nuotr.

Aukštaičiai apie šį ypatingą sekmadienį taip sakydavo: „Šiandien Gavėnas per žardą pervirto.“ Gavėnas – baltų religijos mitologinė būtybė, artima žemaičių Gabjaujui, linų ir kanapių darbų jaujoje globėjui. Mat pluoštinių augalų dievybės veiklos ciklas baigiasi kartu su pavasario atėjimu. Tada Gavėno likimas nepavydėtinas – jam tenka verstis per žardą arba būti paskandintam eketėje. Baltų mitologijoje, kaip ir kitų prosenoviškų žemdirbių tautų, būta kasmet mirštančio ir vėl atgyjančio dievaičio, atspindinčio gamtos sezonų kaitą.

O kas gi tas žardas? Tai iš karčių sukaltas rėmas šienui, javams, vikiams, žirniams, linams džiovinti. Žiemą laikomas išardytas daržinėje, ar šiaip kokioje pastogėje. Per Pusiaugavėnį vaikams ten slapčiomis padedama saldainių sakant, kad Gavėnas jų pribarstęs „per žardą virsdamas“. Mergaitės ant žardo rasdavo spalvingų kaspinų. Beje, nuo šios dienos prasidėdavo piemenėlių tarnystė – samdos laikas. Gal tie saldainiai – atsisveikinimo su gimtaisiais namais grauduliui pamažinti... Jaunimui tarsi juokais būdavo sakoma, kad iš Gavėno galima sveikatos pavasario darbams paprašyti. Tereikia per Pusiaugavėnį anksti kėlus kūlvirsčia – „šakardu“ persiversti. Ir negalima tokią dieną gulinėti, nes pusiaują sopės.

Labai įdomus tos dienos pastebėjimas tautosakininkų užfiksuotas Gervėčiuose XX pradžioje. Vienos moteriškės žodžiais: „Kai mes buvom maži, tai mum moma visuomet sakė teip: „Vaikai, kaip sulauksite Pusiaugavėnio, kelkitės unksti ryto ir eikit basi až kluono. Ir ten meška atveš dovanų labai daug – ir batų, ir skarelių, ir visko. Jeigu jūs būsite basi, tai viską jums duos. Nu, jeigu apsiavę, tai nieko neduos“. Tai mės atsikeliam unksti ryto ir basi lėkėm.“ Tikrai su ta meška ne juokai, juk toteminis žvėris. Tik basomis jos dovanų ilgu laukti…

Per Pusiaugavėnio šventę, kaip ir per kitas reikšmingas kalendorines datas, spėjami būsimi orai. Tačiau šįkart itin smagiai: karčemoje nupirkta silkė būdavo perrišama lininiu siūlu lygiai per vidurį ir pakabinama. Jei galva nusveria uodegą, pavasaris būsiąs nelengvas, šaltas ir žvarbus, ilgai užsitęs. Jei uodega sunkesnė už galvą – reikia laukti greito ir malonaus pavasario, tačiau ruduo – deja, bus lietingas.

Išmoningi būdavę Pusiaugavėnio valgiai. Dzūkai kepdavo nedidelius paplotėlius, vadinamus „pliažais“. Kiekvienas jų primindavo pavasario darbus, būdavo vis kitoks – plūgo, akėčių ar arkliuko formos. Tokiais paplotėliais apdalydavo ir bažnyčios šventoriuje išmaldos laukiančius elgetas – tepasimeldžia už pavasarinių ūkio darbų sėkmę. Šventiniams pietums iš bulvinių tarkių ant kopūsto lapo duonkepėje kepdavo šaltanosius. Juos dar paskanindavo sutrintomis grūstuvėje aguonomis ar kanapėmis. Šaltanosius kepdavo ir iš grikinių miltų. Tai būdavęs apeiginis valgis, skirtas gyvųjų ir vėlių vaišėms. Aukštaičiai užraugdavo „degtienę“ iš ruginių miltų salyklo – skanu valgyti su bulvėmis. Senovišku ritualu dvelkteli toks XX a. pradžioje užrašytas toks pasakojimas: „Pusiaugavio dieną, skambinant dvyliktai, reik susikapot medžių, papjauti vištą, nupašioti ir išsivirti – nebus pasninkinio grieko.“

Dzūkai šią šventę vadino Krykštais, nes tądien vaikams būdavo daug džiaugsmo, žaidimų, krykštavimo. Merginos per Krykštus darydavo sau tokią pramogą: per rastą ar kokį kelmą permesdavo storą lentą ir supdavosi ant jos dviese atsistoję. Vadindavo tai – „šokti lenton“. Sakydavo, kad nuo tokio supimosi linai aukšti augsią. Ir dar jaunimas tikėdavo, kad per Krykštus miške įvykstąs stebuklas – vienas iš lazdynų apsipiląs rausvais žiedeliais. Tai atsitinką lygiai dvyliktą valandą dienos ir tik labai trumpam. Greit tie stebuklingi lazdyno žiedeliai pajuoduoja ir nubyra. Kas tokią grožybę suspėja nusiraškyti, tam visi norai pildosi. Patikusią mergaitę galima prisivilioti, jei pavyktų tokį žiedą nemačiom užmesti jai kur už drabužių. Turėsi paparčio žiedą – būsi turtingas, turėsi lazdyno – būsi laimingas!

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...