captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mykolas Drunga. Kas jaudina prancūzus?

Prancūzijos parlamentas balandžio 23 d. priėmė nutarimą, kad ir tarp dviejų tos pačios lyties asmenų gali oficialiai įvykti toks dalykas kaip vedybos. Tačiau šis klausimas suskaldė šalies visuomenę, kaip seniai to nepadarė joks kitas klausimas. Kodėl? Gal prancūzams siaubą kelia visai kas kita?
LRT.lt nuotr.
LRT.lt nuotr.

Prancūzijos parlamentas balandžio 23 d. priėmė nutarimą, kad ir tarp dviejų tos pačios lyties asmenų gali oficialiai įvykti toks dalykas kaip vedybos. Tačiau šis klausimas suskaldė šalies visuomenę, kaip seniai to nepadarė joks kitas klausimas. Kodėl? Gal prancūzams siaubą kelia visai kas kita?

Pietų Prancūzijos dienraščio „Midi Libre“ nuomone, „šio įstatymo priėmimas yra šventė, tačiau atžagareiviškos ir užsispyrusios mažumos apakimas šitą šventę sugadino. Tai mažuma, kuri kojomis pamynė mūsų demokratijos principus.

Visuomenė kupina abejonių, ją ėda netolerancija ir valdo vidutiniška politinė klasė, kuri dažnai žaidžia su kitų baime. Tai liūdnas spektaklis Apšvietos lopšyje, kuris šiandien šlubuoja iš paskos tokioms šalims kaip Pietų Afrika ir Argentina“, – rašo Monpeljė mieste leidžiamas laikraštis, dar pažymėjęs, jog po visko lieka „nemalonus skonis“.

Tačiau Paryžiaus „Figaro“ nepasirengęs pasmerkti įstatymo priešininkus ar juos nurašyti kaip tamsybininkus. Taip, – rašo jis, – „parlamentas pritarė, tačiau debatai tuo nepasibaigė. Ir ne tik dėl to, kad po mėnesio klausimą spręs konstitucinis teismas ir kad planuojamos naujos demonstracijos.

Daugeliui prancūzų nerimą kelia tai, jog homoseksualų teisė tuoktis ir įsivaikinti, kurią dabar parlamentas pripažino, liečia pagrindinius tapatybės ir kilmės klausimus.

O ir prezidentui, kuris šį įstatymą prastūmė, ši tema dar nežbaigta. Dabar jis turi sutaikyti tautą, kuri skilusi į dvi maždaug lygiai dideles stovyklas“, – rašė Paryžiaus dešiniųjų laikraštis.

Priminsime, kad dešiniųjų dauguma įstatymui priešinosi, o kairieji, kurie dabar valdo Prancūzijos parlamentą ir prezidentūrą, jį palaikė.

Miunchene leidžiamas dienraštis  „Süddeutsche“ rašė, jog „šimtai tūkstančių piliečių, tarp jų ir daugelis jaunų, homoseksualų santuokos legalizavime įžiūrėjo progą išlieti savo įtūžį ir pyktį vyriausybei dėl jos politikos ir dėl poslinkių visuomenėje. Jie ir toliau žada protestuoti, net ir įstatymui įsigaliojus.

Jiems seniai klausimo esmė nebe homoseksualų vedybos, o prezidento ir parlamento nuvainikavimas. Atrodo, kad nei socialistai, nei dešinieji nebeturi galimybių ir sugebėjimų prancūzų viltis ir lūkesčius priimti, išreikšti ir paversti įstatymais ir valdžios veiksmais. O tai pykdo ir į neviltį varo daugelį piliečių, kuriuos ir taip trikdo globalizacijos lūžiai ir krizės“, – dėstė Pietų Vokietijos dienraštis.

Taigi, daugelio nuomone, prancūzams apmaudu dėl to, kad globalizacijos procesų akivaizdoje nebe jie valdo padėtį ir duoda toną, o ir pačioje prancūzų kultūroje bei pasaulėjautoje vis dar stiprėja takoskyra tarp „pažangiai“ ir „tradiciškai“ mąstančių sluoksnių.

Pasak Berlyno dienraščio „Welt“, „Prancūzijos prezidentas François Hollande‘as  praleido progą debatus dėl savo siūlomo įstatymo pakreipti santūrumo ir įtikinamo agitavimo iž juos linkme. Gal tada jie nebūtų įgyję vadinamojo „kultūrkampfo“, nuožmios „kovos už pasaulietinę kultūrą“ bruožų.  

Dabar opozicija įstatymą apkaltino konstituciniame teisme ir žadėjo protestuoti toliau. Gegužės 26–ąją didelė demonstracija planuojama Paryžiuje. Didžiausioji Prancūzijos dešiniųjų partija UMP pareiškė ketrinanti ėstatymą atšaukti, jeigu ji 2017–aisiais vėl perimtų valdžią.

Bet tada Prancūzijoje jau daug homoseksualų bus susituokę, ir gėjų santuokos bus virtusios nauja normalybe, kaip ir kitose aštuoniose Europos šalyse, kur jos jau pripažintos“, – rašė konservatyvusis Vokietijos sostinės dienraštis.

Pasak kairaus Londono dienraščio „Guardian“, „istoriškai žiūrint, tik du kiti įstatymų pakeitimai Prancūzijoje turėjo tokios didelės reikšmės kaip homoseksualų vedybų įteisinimas – tai mirties bausmės panaikinimas 1981–aisiais vadovaujant François Mitterrand‘o vyriausybei ir 1999 m. įvestas gyvenimo partnerystės įstatymas, prezidentaujant dešiniajam Jacques‘ui Chiracui, bet parlamente daugumą turint kairiesiems ir atitinkamai premjeru būnant Lioneliui Jospinui.

F. Hollande‘ui, šiuo metu pagal apklausas labai nepopuliariam, buvo labai svarbu, kad parlamentas jo siūlomam įstatymui dėl gėjų vedybų pritartų. Tačiau to kaina didelė. Pastarosiomis savaitėmis pasireiškė atviri homfobijos protrūkiai ir mėšlungiškas gynimasis nuo potvarkių, kurie ne tik liberalioje šiaurinėje Europoje, bet ir Ispanijoje bei Portugalijoje jau tapo norma.

Tai rodo, kokia konservatyvi savo širdyje Prancūzija vis dar yra. Prancūziškoji „Arbatėlės sąjūdžio“ versija išryškėjo kaip labai stipri“, – rašė Londono „Guardianas“.

Varšuvos dienraščio „Rzeczpospolita“ nuomone, gali būti, kad tos pačios lyties asmenų santuoką įteisinantis įstatymas „galios tik trumpą laiką, nes konservatoriai, kurie šiuo metu apklausose pasirodo puikiai, jau skelbia naująjį įstatymą bandysiantys panaikinti. Ginčas dėl homoseksualių partnerysčių sulyginimo su vedybomis, be abejo, palengvins konservatorių sugrįžimą į valdžią“, – rašė Lenkijos sostinės dienraštis.

Kaip tik dabar Kolumbijoje svarstomas panašus įstatymas. Ir ta proga Bogotos dienraštis „Tiempo“ teigė, jog „jokioje kitoje valstybėje, įsivedusioje tos pačios lyties asmenų santuokas, požiūrių susikirtimas nebuvo toks stiprus kaip Prancūzijoje. Kai kurie įstatymo priešininkai net nuėjo taip toli, kad grasino „pilietiniu karu“.

Tai, žinoma, visiškai perdėta. Tačiau Prancūzija šią temą traktuoja labai konvulsiškai“, –  rašė Kolumbijos sostinės dienraštis

Komentaras skaitytas per LRT radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...