captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Sakalauskaitė. Nykstantis šventumas, arba Lietuvai reikia Kennedy

Šeštadienį minėsime 27-ąsias valstybės atkūrimo metines. Dažnas patriotinių jausmų pagautas tautietis, atsipūtęs po kasdien girdimų žinių apie motinų nužudytus vaikus ir didėjančius emigrantų srautus, turbūt prisimins ne kartą girdėtą JAV prezidento Kennedy frazę: Neklauskit, ką jūsų šalis gali padaryti dėl jūsų, klauskit, ką jūs galite padaryti dėl savo šalies.
Asmeninio archyvo nuotr.
Asmeninio archyvo nuotr.

Kennedy ugdytą patriotizmą teko patirti ir Lietuvai. Pirmiausia kalbu apie sociologą, antropologą, lietuvių liberaliosios minties išeivijoje puoselėtoją Vytautą Kavolį. Lietuvoje gimęs, 1944 metais į Vakarus išvykęs, nuo 1949 metų įvairiuose JAV universitetuose dirbęs mokslininkas 1992 metais pasiėmė atostogų tam, kad atvyktų padirbėti į Vilniaus universitetą. Priimti jį sutiko vieninteliai lituanistai, kitoms katedroms jo proto ir minties neprireikė.

Taigi atostogaudamas, niekieno neremiamas, kaip ir kiti Vilniaus universiteto dėstytojai gaudamas kuklią lietuvišką algą, V. Kavolis vedė seminarus. Su studentais bendraudavo auditorijose ir kavinėse. Buvo apsistojęs Čiurlionio bendrabutyje su bendra virtuve. Priimdamas svečius pats kaisdavo primityvų elektrinį virdulį, plaudavo puodelius ir nešykštėjo saviironijos.

Grįžęs į darbą Amerikos universitete, turėjo rašyti ataskaitą, ką veikė Lietuvoje. Čia liko įrašas apie kelionės į Lietuvą tikslas: „Suvokdamas ypatingą Vakarų paramos svarbą Lietuvos mokslui bei jausdamas asmeninio indėlio būtinybę.“

Tai nebuvo vien skambūs žodžiai. Žmogus, kuris nuo vaikystės nebuvo matęs tėvynės ir užjūriuose rašė knygas, į Lietuvą žiūrėjo plačiau, daugelį dalykų matė ryškiau. 1994 m. gavęs Lietuvos nacionalinę premiją, ją skyrė Vilniaus universiteto lituanistams – doktorantų darbams, studijoms. V. Kavolio paraginti, Vilniaus universiteto mokslininkus vėliau rėmė ir „Santaros Šviesos“ žmonės. V. Kavolio pavyzdžiu ir profesorė Viktorija Daujotytė, 1996 m. gavusi Santarvės fondo premiją, perdavė ją Vilniaus universiteto lituanistams.

Pagal V. Kavolio parodytą pavyzdį gyvenančių žmonių Lietuvoje yra ir daugiau. Kudirkos Naumiestyje išliko bendruomenė, kuri nuo 1991 metų puoselėja Vinco Kudirkos atminimą. Jie aukojo savo lėšas, kad išleistų knygą apie gimtąjį miestą.

Mažutėje Vilniaus koplytėlėje sutikau kasdien į Dievo namus ateinančias močiutes, kurios, išgirdusios, kad nepažįstama mergina neteko darbo, traukė iš krepšio piniginę ir norėjo pasidalyti pensija. Kukliai gyvenančios, tačiau nepažįstamiems pagalbos ranką tiesiančios moteriškės sako, kad Lietuvoje neliko šventumo. Negali tam nepritarti.

Ar visada ištiesiame pagalbos ranką vienišam kaimynui, nepažįstamam skurstančiajam? Ar lengvai, V. Kavolio pavyzdžiu, pasiryžtume atsisakyti solidaus atlyginimo ir veltui aukoti savo laiką bei protą tėviškei?

1845 m. Simonas Daukantas rašė, kad XVI a. Lietuvos valstybė pradėjo irti, nes lietuviams pritrūkę ir „dvasios tamprybės“, kitaip tariant, vidinio ryžto, ir „aitros liuosybės“, t. y. laisvės meilės.

Kaip prikelti šventumą ir tėvynės pajautą, kad darbas Tėvynės labui taptų toks pat suprantamas kaip smetoninės Lietuvos išauklėtai kartai, kuri su ginklu rankose gynė okupuotos šalies garbę pokario metais? Jų ryžtas ir dvasia prikėlė Kovo 11-ajai. Tačiau tik nuo mūsų visų priklauso, ar Tėvynės meilė ir patriotizmas neliks tik tušti žodžiai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close