captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Paukščių dienos pavasarį

Gilioje senovėje, priešistoriniais laikais, žmonės manydavo, kad dienos ilgumą, o ir pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Galbūt juos kas pavasarį atsiunčianti deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė. 
Scanpix/Reuters nuotr.
Scanpix/Reuters nuotr.

Pasirodo, jau pačių ankstyviausių civilizacijų archeologiniuose sluoksniuose randama paukštiškai žmogiškų skulptūrėlių ir atvaizdų ant indų. Paukščiai dažnai yra svarbiausi veikėjai įvairių tautų mituose; ten jiems priskiriamos labai reikšmingos funkcijos. Tai dievybės, kuriančios pasaulį; paukščiais pasiverčia dievai ar šamanai, žyniai, norėdami keliauti per visas tris mitinio pasaulio erdves – dangų, žemę, vandenis. Paukščiai yra ir toteminiai protėviai. Tarkime, vienos indėnų genties pranokėjas Baltasis Erelis tapo Jungtinių Amerikos Valstijų herbu. O štai kunigaikščių Radvilų herbo Juodasis Erelis puikuojasi Biržų miesto vėliavoje, o Kamajų herbas – juodasis strazdas.

Apskritai paukštelis gali būti įkvėpimo, likimo ištarmės, ateities numatymo, sielos, gyvybinės dvasios simboliu. Visa tai randame ir lietuviškose sakmėse, pasakose bei padavimuose. Trys paukščiai – kovas, gandras ir kregždė – nešė žmogui ugnį į jo šaltą ir nejaukų būstą...

Pavasaris džiugina paukščių balsais; oras jų tiesiog pritvinkęs. Net ir mieste skardena... Paprastieji liaudies muzikos instrumentai – švilpynės, lumzdeliai, skudučiai – neabejotinai mėgdžiojo paukščių balsus. Gal ir muzikavimas tokiu keliu atsirado? Rašytojas Balys Sruoga savo studijoje „Dainų poetikos etiudai“ pastebėjo, kad „...paukščių giedojimas labai skirtingas, – tam skirtingumui pažymėti liaudis turi pakankamai būdingų žodžių: žvirblis – čirškia, kregždė – čilba, vyturys – čiulba, lakštingala – suokia, tetervinas – ulbia, gulbė – ulduoja, gandras – klegnoja, zylelė – činkčioja, startelė – čikščioja, kielė – kivikčioja, tilvikas – klįra, slanka – pypčioja, griežlė – griežia, parplys – parpia, tutlys – tutna, baublys – baubia, volungė – klykia, čeklelė – čekšnoja, kurtinys – pakšnoja, gaidelis – riliuoja, antis – kvaksi, žąsis – girksi, strazdas – rykauja, apuokas – vaitoja, pelėda – ūbauja...“. Taigi, kiekvienas gamtos garsas turi savo pavadinimą. Kokia žodinga mūsų kalba!

Tradicinio kalendoriaus pavasario šventės taip pat pragysta paukščių balsais, tos išskirtinės dienos turėjo ir paukščių vardus. Štai pirmasis tarp sniegynų pasirodė vieversiukas, kaime dar tarmiškai vadinamas vyturiu, cyruliu, voversiu. Jo diena – vasario 24-oji, sutampanti su Motiejaus vardadieniu. Pavasario pragiedruliai apie tą metą jau ima griauti žiemos viltis. Vieversiukas – artojo draugas, Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio.

Scanpix/AFP nuotr.

Kovo 4-oji, Kazimierinės – tai Kovarnių arba Špokų (varnėnų) diena. Tą dieną reikėjo nors trumpam praverti tvartų duris, pradžiuginti galvijus saulės spindulėliu ir pirmaisiais pavasario garsais. Kad žinotų, jog nebeilgai teks tvarto tamsoje tūnoti... Kovai, tikėtina, „padovanojo“ lietuvišką vardą ir pačiam mėnesiui. Juk jo pradžioje iš pietvakarinių Baltijos bei Šiaurės jūrų pakrančių parskrenda šie juodžkiai. Jie netoli iš gimtinės buvo pasitraukę, kokį tūkstantį kilometrų. Daug kovų žiemoja dabar miestuose; šis gudrus paukštis išmoko prisišlieti prie žmogaus gyvenimo.

Kovo 10 dieną gimtinėn parskris jau 40 paukščių rūšių. Tai daugiausia tie mažieji giesmininkai. Ar suras paukšteliai naujai padarytų ir įkeltų inkilų? Beje, meistrauti berniukai seniau ir pramokdavo, inkilėlius darydami. Galima čia parodyti savo išmonę, meninę nuovoką, padirbdinant niekur nematytą namelį paukštukui. Svarbu tik angos dydį ir inkilo gylį išlaikyti tokius, kokius pataria ornitologai – paukščių žinovai. Manyta, jei tą naktį pašąla, tai šalti orai arba stiprios šalnos išsilaikys dar 40 parų. Kad būtų geras javų derlius, senovėje būta papročio šeimynai iškepti 40 bandelių. Tokių su „snapeliais“, vadinamų špokiukais.

Kovo 19-oji, Juozapinės, – Pempės (Knyvės) diena. Nuo tos dienos, kaip priežodis sako, „lydeka nerštan, o gervė – raistan“. Žemaičiai dar prideda: „Pempė sniegą nu kęso krapšto, kielė ledą spir”. Tačiau pati svarbiausia iš pavasario švenčių esanti kovo 25-oji diena. Tradiciniame kalendoriuje tai – gandro, šio mielo žmogaus įnamio, dar vadinamo starkumi, gužu, bacionu, parskridimo iš tolimos kelionės šventė – Gandrinė. Kitados šis metas laikytas ir metų pradžia. Ogi todėl, kad ne tik jau visi paukščiai parskrido, bet ir meška atbundanti ir iš savo irštvos išsiritanti karaliauti miške.

BNS nuotr.

Dažname mūsų tautiniame paprotyje, tikėjime ar tautosakos kūrinyje slypi labai senų laikų atmintis, daugelio kartų patirtis, tėviškės gamtos pažinimas ir artumas jai. Pavasarinei gamtos atbudimo nuotaikai nelieka abejingas ir šių dienų žmogus. Kaip poeto Henriko Radausko sueiliuota:

Ir mes į pavasarį tirštą

Nugrimzdom, į ūžiantį tvaną,

Kur medžiai ir debesys tirpsta,

Kur paukščiai ir vėjai gyvena.

 

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close