captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Klimka. Lietuviškosios dvasios ganytojas M. Valančius apie Užgavėnes

Vasario 28-oji yra Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus gimimo diena (1801–1875). Reikia ją paminėti, nors sukaktis ir ne jubiliejinė, o 216-ioji... Juk gerasis dvasios ganytojas yra ryškiausia asmenybė XIX a. Lietuvos istorijoje; jo įtaka žymi bene visose tuometinio gyvenimo srityse.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

M. Valančius įvardijamas sumaniu kovotoju prieš rusifikaciją, tautos blaivintoju, lietuvių grožinės prozos pradininku, lietuviškųjų mokyklų steigėju. Išties turėtumėme jį vadinti Didžiuoju tautos žadintoju, nes be jo veiklos nebūtų tautinės tapatybės radimosi, o tada ir tautinio atgimimo bangos pakilimo, atvedusio į valstybės nepriklausomybę.

Štai kaip tiksliai vyskupo veiklą įvertino šventasis popiežius Jonas Paulius II laiške Lietuvos vyskupams: „Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus vyskupavimas sutapo su liūdnu ir tamsiu laikotarpiu lietuvių tautai, kada buvo iškilęs pavojus net jos tautinei bei religinei tapatybei. Toje sunkioje ir pavojingoje padėtyje vyskupas Valančius buvo ne tik rūpestingas ir išmintingas tikinčiųjų ganytojas, bet ir tikras moralinis savo tautos vadovas. Plačiai pagarsėjo jo energingi kreipimaisi į kunigus ir į krikščionis tėvus, kad pilnai suprastų savo atsakomybę perduoti jaunosioms kartoms drauge su tėvų tikėjimu visą kultūrinių bei religinių tautos tradicijų turtą“.

Rusų valdžia, nepasitikėdama M. Valančiumi ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, 1864-ųjų rudenį visą kapitulą iš Varnių iškėlė į Kauną, o vyskupui uždraudė važinėti po savo parapijas. Tada vyskupas ėmėsi rašyti lietuviškas knygeles, taip pat parengė ar išvertė nemažai religinio turinio veikalų. Spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo metais jų labai trūko jau pramokusiems skaityti, o ypač slaptųjų mokyklų daraktoriams. O ir šiandien malonu skaityti M. Valančiaus literatūrinius kūrinius; jie žavi sodria ir turtinga kalba, savita stilistika, išmoningai įpinta didaktika. Apskritai vyskupo kūryba persmelkti didele pagarba ir meile tautinei kultūrai.

M. Valančiaus pasakojimai specialistų ir kultūros darbuotojų yra vertinami kaip etnografinių žinių šaltiniai. Bene daugiausia tautinės kultūros reiškinių pateikta „Palangos Juzėje“, parašytoje 1869 m. Daug čia aprašyta jaunimo šokių, žaidimų, valgių, regioninių aprangos skirtumų. Yra ir kalendorinių papročių įdomybių: tik iš M. Valančiaus žinome apie žemaitiškus kalėdinius blukvilkių ir dvylikos bernelių vaikštynių papročius, apie velykinį „silkės išvarymą“, laistymąsi vandeniu trečiąją šv. Velykų dieną ir kitką.

BNS nuotr.

O štai kaip įspūdingai jo aprašyti Užgavėnių persirengėliai Skapiškio krašte, taigi Aukštaitijoje. Tikiuosi, kad malonūs skaitytojai nepamiršo, kad kaip tik šiandien yra Užgavėnės, viena smagiausių tradicinių švenčių iš kalendorinio metų rato. Tad štai keletas siuvėjo Juzės įspūdžių, patirtų prieš pusantro šimto metų: „Vakarop šunims didžiai loti pradėjus, pamatėm būrį jaunikaičių su vaikais bevežant Morę. Kurs tiktai vaikas prie Morės prisiartino, tas gavo benc per šoną su spragilu. Išėjom tokių svečių sutikti, Svilas pavaišino vadovus Morės ir išleido. Tiems išvažiavus, atvyko ožys su dideliais ragais, drauge su juo buvo giltinė, apsivilkusi su išverstais kailiniais, plaukai jos buvo iš linų padirbti, burna uždengta su kūtkailiu, skylės akims paliktos, barzda baisi iš arklio uodegos, uostai iš paršo šerių, su derva prie lūpų priklijuoti, ir ilga uodega iš virvės. Toms grinčioj besisukant, kyšt įkišo ilgą savo snapą gervė ir kivykš cypti pradėjo. Vaikai grobstė gervei už snapo ir ki ki ki juokės. Ką aš regėdamas, pradėjau griežti. Tujaus gervė, snapą savo brūkš brukš, babakš babakš puošdama, įniko šokti, ožys taipogi pakerpest strastrapt ėmė šokinėti, o giltinė, su savo draugais šokdama, dainiavo: „Ei opso, opso, opso – visi nešokantys žiopso, oi ypso, ypso, ypso – visi nešokantys vypso.“ Taip lig pusnaktės bjaurūs gyvoliai voliavę, išėjo į pryšinykę, pametė apdarus, pavirto į žmones ir sugrįžo į grinčią. Ant galo riebiai pavalgę, klukš klukš alaus atsigėrę, grįžo namon”.

Tradicinių papročių tyrinėtojai seniausiai nebefiksuoja tokių Užgavėnių kaukių buvimo Aukštaitijoje. Pasirodo, kad ir ta giltinė senovėje visai kitaip vaizduota. O gervė, į kurią bus įsikūnijusi mitinė meilės dievybė, lankydavusi ir aukštaičių merginas...

BNS nuotr.

Dar labai iškalbingas etnologiniu požiūriu yra vyskupo ganytojiško laiško, datuoto 1856 m., tekstas. Jame peikiamas pagoniškas paprotys šventinti namus ir ūkinius pastatus, ten vedžiojant dresuotą mešką ir smilkant jos gaurais, pridėjus dar ir šeimininkų plaukų. Šis M. Valančiaus tekstas liudija, kad dargi XIX amžiaus viduryje Žemaitijoje tebebuvo gyvi papročiai, susiję su tikėjimais globėjiškomis miško žvėrių galiomis. Tokius prietarus, o greičiau apeigas, teisinga būtų įvardyti totemizmo reliktais. Totemas – tai tariamas genties pranokėjas ir globėjas prigimtinėje mitologijoje.

Įdomu, kad svarbios mūsų tradicinio kalendoriaus datos taip pat yra išlaikiusios tam tikras sąsajas su meškos gyvenimo ciklu. Juk kitados manyta, kad per Pusiaužiemį meška verčiasi ant kito šono, o jau kovą atbunda ir pradeda karaliauti gamtoje. Tad nenustebkime vilnietiškoje Kaziuko mugėje, kuri vyks jau šį savaitgalį, sutikę miško galiūnę. Belaukdami šio smagaus pavasarinio renginio, prisiminkime kaimo žmonių orų spėjimus: sakydavo, kokia pirmoji kovo diena, toks bus ir pavasaris, antroji pranašaujanti vasaros orus, o trečioji – rudens.

Etnologo Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...