captcha

Jūsų klausimas priimtas

Laimantas Jonušys. Daugialypė tragedija ant vieno klausimo siūlo

Kedžių šeimos ir Laimutės Stankūnaitės konfliktas dėl vaiko virto keleto etapų tragedija ir painia istorija, užvaldžiusia dalies visuomenės jausmus ir vaizduotę. Kai matome, kad Neringa Venckienė, kaip ir jos brolis, turi užsispyrimo slapstytis nuo teisėsaugos, aišku, kad ši istorija dar nesibaigė.
ELTA nuotr.
ELTA nuotr.

Kedžių šeimos ir Laimutės Stankūnaitės konfliktas dėl vaiko virto keleto etapų tragedija ir painia istorija, užvaldžiusia dalies visuomenės jausmus ir vaizduotę. Kai matome, kad Neringa Venckienė, kaip ir jos brolis, turi užsispyrimo slapstytis nuo teisėsaugos, aišku, kad ši istorija dar nesibaigė.

Per pastaruosius keletą metų šia tema prikalbėta be galo daug, antra vertus, kai kurie politikai, žinomi apžvalgininkai ir kiti viešieji asmenys apskritai vengia šios temos – vieni mano, kad neverta veltis, kad Lietuvoje yra daug svarbesnių problemų, kiti dėl šventos ramybės linkę verčiau patylėti, negu užsitraukti rūstybę tų, kurie yra pakilę į šventą kovą už tiesą ir teisingumą. Pastarieji, žinoma, netyli ir šaukia garsiai.

Kartais taip įsitraukiama į ginčo detales, kad, regis, užmirštama, dėl ko visa tai apskritai prasidėjo. Ginčas dėl policijos operacijos paimant mergaitę pernai gegužę pats savaime, be įvykio šaknų, yra beprasmis. Nes svarbus yra tik vienas klausimas: ar L. Stankūnaitė leido pedofilams išnaudoti savo dukterį? Nesuvokiama, kodėl tokio aiškaus klausimo niekada neuždavė visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės. Koks procentas šalies gyventojų į šį klausimą būtų teigiamai ir neigiamai atsakę konflikto pradžioje, prieš metus ir dabar? Kaip skirtingos nuomonės pasiskirsčiusios geografiškai ir pagal visuomenės sluoksnius? Tai ne tuščias smalsumas – norint pažinti visuomenės nuotaikas opiais klausimais tai yra svarbiau negu kas mėnesį automatiškai tikrinti politikų, partijų ir institucijų populiarumą.

O juk pagal atsakymą į šį klausimą vertinami ir teisėsaugos institucijų veiksmai visoje šioje istorijoje. Nes jeigu motina nedavė savo dukters pedofilams į rankas, tai ir dukters globos teisė buvo nepagrįstai ir neteisėtai perleista Drąsiui Kedžiui, o vėliau ir jo artimiesiems.

Jeigu tai padaryta neteisėtai, tik pagal neaiškiais keliais gautą policijos pažymą, ir jeigu keletą metų tuose namuose duktė buvo be atvangos nuteikinėjama prieš motiną, tai ar čia nebuvo psichologinis smurtas? Jeigu taip, tai ar nereikėjo šios neteisybės ištaisyti ir atiduoti dukterį motinai? O jeigu reikėjo, tai kaip kitaip tai buvo galima padaryti, negu kad buvo padaryta pernai gegužę?

Čia kas nors gali paklausti: ar aš esu visiškai įsitikinęs, kad Kedytė nebuvo seksualiai išnaudojama? Ne, visiškai įsitikinęs nesu. Šioje tamsioje istorijoje visiškai aiškus, ir jau seniai, man atrodo tik vienas dalykas: D. Kedys nužudė du žmones. Jeigu Kedžio požiūrio šalininkai būtų vadovavęsi logika, jie būtų to neneigę, nes buvo galima aiškinti paprastai: teisėsauga vangiai reagavo į pareiškimą dėl pedofilijos, žmogaus nervai neišlaikė ir jis pats susidorojo su kaltaisiais. Tyrėjai nuosekliai išaiškino kone kiekvieną tos tragiškos dienos Kedžio žingsnį iki jo dingimo, ir visa tai neigti kuriant painias sąmokslo teorijas galima tik iš aklos meilės šiam asmeniui, ir šis jausmas pelnytai tapo pramintas kedofilija.

Kai minią užvaldo neadekvatūs jausmai, galima prisiklausyti visko, pvz.: jeigu dabar nesipriešinsite, ir iš jūsų atims vaikus. Tai išgirdęs turėtum pamanyti, kad pati Venckienė šią mergaitę ir pagimdė.

Antra vertus, stebėtis aklu Kedžio gynimu nereikia – rezonansinius tragiškus įvykius visada lydi sąmokslo teorijos. Kai kas net pačioje Amerikoje tiki, kad Rugsėjo 11-osios teroristinį puolimą organizavo pati Amerikos valdžia, kai kas tiki, kad Sausio 13-ąją lietuviai šaudė į savus, Lenkijoje kurpiami aiškinimai, kad lėktuvo žūtį prie Smolensko sukėlė Rusijos spec. tarnybos. Internete jau pasirodė tvirtinimų, kad ir Bostono sprogdinimus surengė ne tie, kurie iš tikrųjų surengė.

Kaip jau minėjau, dėl nesuvokiamo visuomenės nuomonės tyrėjų aplaidumo nelabai žinome, koks visuomenėje vyrauja požiūris į šią vadinamąją Garliavos istoriją ir kaip jis keitėsi. Bet aišku, kad būtų kilę mažiau nepasitikėjimo, įtarumo ir abejotinų kaltinimų, jeigu teismai ir apskritai teisinė sistema būtų turėję didesnį autoritetą piliečių akyse. Nes šioje sistemoje bėdų tikrai esama.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...