captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie istorinius sprendimus, kuriems suvokti reikia laiko

Prezidentė ketvirtadienio rytą savo parašu patvirtino Seimo priimtą energetikos įstatymų paketą, kuris, jos žodžiais, leidžia pradėti ilgametį Lietuvai ir visam Baltijos regionui svarbų projektą, be kurio liktume ekonomine Europos Sąjungos provincija.
Baltijos aplinkos forumo (BEF) nuotr.
Baltijos aplinkos forumo (BEF) nuotr.

Prezidentė ketvirtadienio rytą savo parašu patvirtino Seimo priimtą energetikos įstatymų paketą, kuris, jos žodžiais, leidžia pradėti ilgametį Lietuvai ir visam Baltijos regionui svarbų projektą, be kurio liktume ekonomine Europos Sąjungos provincija.

„Tai buvo labai intensyvus, emocionalus ir net istorinis procesas.... Žiniasklaidos ir rinkėjų dėmesys bei daugybė grėsmių ir galimybių, siejamų su šiuo klausimu, labai apsunkino jų apsisprendimą. Ypač kritiškai atominės atžvilgiu nusiteikę parlamentarai matė, kad jis tampriai susijęs su platesniais klausimais – tokiais kaip visuomenės raida ir atsakomybė prieš ateities kartas. Apsisprendimui būtinų ekspertinių žinių trūkumas taip pat buvo nuolat pabrėžiamas“.

Tai ne lietuviški, o dešimtmečio senumo Suomijos politikų, balsavusių dėl sprendimo statyti naują atominę, vertinimai, aprašomi Helsinkio universiteto mokslininkės Annukkos Berg. Ši suomių tyrėja praėjus metams po balsavimo atliko ir nuodugniai išanalizavo pokalbius su dvylika parlamento narių, kuriems buvo sunkiausia apsispręsti ir kurie keliskart keitė savo poziciją šiuo klausimu.

Suomija buvo pirmoji Europos šalis pradėjusi statyti naują branduolinę jėgainę po avarijos Černobylyje. Tai taip pat yra šalis, kuri maždaug tuo pat metu pirmoji pasaulyje apsisprendė dėl būdo laidoti ilgaamžes radioaktyvias atliekas, susidariusias jų atominėse jėgainėse.

Suomiją įprasta pristatyti kaip atominės šalininkų valstybę. Visgi retas žino, kad apie naujos jėgainės statybas ten buvo diskutuojama kone dešimtmetį, 1993-aisiais pralamentas nubalsavo prieš, o sprendimas 2002-aisiais buvo priimtas vos aštuonių balsų persvara. Be to, klausimas buvo laikomas tokiu jautriu, kad parlamentarams buvo leista balsuoti „pagal sąžinę“, o ne pagal partinę liniją.

Annukos Berg tyrimas atskleidžia itin sudėtingą ir įdomią argumentų įvairovę už ir prieš atominę energetiką to meto Suomijos parlamente – nuo gerovės valstybės palaikymo ir technologinės pažangos, iki ekologinės modernizacijos vizijos, paremtos atsinaujinančiais ištekliais ir būtinybės spręsti klimato kaitos problemą.

Dar įdomiau tai, kad šalyje, net trečdalį energijos išgaunančioje iš atsinaujinančių šaltinių ir taip pat nemažą dalį importuojančioje iš kaimyninės Rusijos, vienas ryškiausių atominės diskusijos leitmotyvų jau prieš dešimtmetį buvo... klimato kaita. Būtent su ja siejama rizika buvo daugelio suvokiama kaip nustelbianti branduolinės energetikos keliamas grėsmes. Mokslininkės teigimu, atominė tuometinėje Suomijoje buvo reabilituota kaip problemų šaltinis ir pasiūlyta kaip sprendimas.

Apie atominę ir klimato kaitą reiktų kalbėti atskirai. Tačiau tai, kad suomiams rūpi pasaulio likimas patvirtina net vietos spaudos kriminalinės kronikos, kur rašoma, kaip alubaryje Mikko susimušė su Markko, susiginčijęs apie tai, dėl ko keičiasi klimatas. Tokias istorijas, iliustruojančias pilietinės visuomenės brandą, šioje šalyje aplinkosaugininkai kartais pasakoja juokais, bet neslėpdami susižavėjimo.

„Gana diskutuoti. Mokslą išmanome, grėsmes matome, metas veikti“, –  taip užtikrintai apie kovą su klimato kaita kažkada yra pasisakęs Jungtinių Valstijų Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Schwarzeneggeris.

Perfrazuojant šį veikėją, Lietuvos atominės projektą būtų galima apibūdinti taip: Diskutuoti būtina. Technologijos neišmanome, grėsmių nematome, bet vis tiek veikiame.

Tuo įsitikintumėte atsivertę savaitės senumo Lietuvos Seimo plenarinio posėdžio stenogramą, kurioje įamžinti istoriniais vadinami balsavimai, „uždegę žalią šviesą“ naujos elektrinės statyboms.

Atominės šalininkai nostalgiškai prisimena prarastą pigios „elektros rojų“ ir „gerą biznį“, žada Europos Sąjungos paramą statyboms, grasina žaliais ateiviais arba sako nematą prasmės bėgti paskui nuvažiuojantį traukinį.

Nerasime ten atsakymų nei apie koncesijos įsipareigojimus, nei apie rizikos pasidalijimą tarp sutarties partnerių, nei apie drastiškai apribotą visuomenės teisę į informaciją apie projektą. Nekalbėta nei apie išskirtinę problemą – tūkstantmečiais išliekančias pavojingas radioaktyvias atliekas, kurias generuos naujoji jėgainė. Nes sutartis šio klausimo apskritai neaptaria ir niekam nekyla mintis, jog tai gali būti problema.

Pradžioje minėta suomių tyrinėtoja taip pat pažymi, kad labai pasiteisino tai, kad su parlamentarais ji kalbėjosi praėjus metams po lemtingojo balsavimo. Pasak jos, regis būtent tiek laiko prireikė, kad argumentai galutinai „subręstų“ suomių politikų galvose. Esą tik tuomet jie gebėjo paaiškinti, tai, ką iš tikrųjų jautė ir galvojo, ir ko nepasakė plenarinių posėdžių salėje.

Įdomu, ką parodytų panašus tyrimas, jei po metų būtų atliktas kalbantis su Lietuvos Seimo nariais? Ar giluminiai interviu atskleistų sudėtingas moralines prieštaras bei gerai apgalvotą ir išgyventą istorinę atsakomybę, užgulusią jų pečius? Abejones ir pripažintą nežinojimą, panašų į tą, kurių suomiai nedrįso išsakyti kitų balsavimo dalyvių akivaizdoje?

Nuojauta sako, kad Lietuvos atveju gilioms išmanymo spragoms patvirtinti neprireiktų tokio sudėtingo tyrimo. Užtektų parlamentarų paprašyti paaiškinti, kas yra koncesija, kuriai jie taip greitai pritarė.

Autorė yra nevyriausybinės organizacijos Baltijos aplinkos forumas specialistė.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...