captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Bogdanas. Keletas pirmųjų žingsnių Skandinavijos link

Tuoj po 1990 m. kovo 11-osios, kada Emanuelis Zingeris tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komiteto pirmininku, susėdome jo kabinete pasitarti.
Su Jonu Baldvinu Hanibalsonu Vilniuje. 2013 m. balandis
Su Jonu Baldvinu Hanibalsonu Vilniuje. 2013 m. balandis

Aš buvau eilinis Sąjūdžio narys, galima sakyti, iš antrojo ešelono. Su Emanueliu susidraugavome prieš keletą metų, kai man, dirbusiam „Vagos“ leidyklos Lietuvių literatūros palikimo ir raštų redakcijoje, atiteko redaguoti jo parengta Lietuvos žydų apsakymų antologija.

Vėliau talkinau Arvydui Juozaičiui redaguojant „Sąjūdžio žinias“ (nes dirbau „Vagos“ leidykloje su puikiais lietuvių kalbos žinovais), dirbau kitus darbus, kuriuos dirbo tūkstančiai sąjūdiečių visoje Lietuvoje. Užsukdavau į Sąjūdžio būstinę tuometiniame Lenino (dabar Gedimino) prospekte 1. Dažniausiai į informacijos centrą. Jam vadovavo iš Čikagos atvažiavusi savanorė mano bendraamžė Rita Dapkutė, kuri Amerikoje užaugo didesne Lietuvos patriote negu daugybė vietinių mūsų kartos lietuvių. Jos biure gaudavau informacijos apie būsimus renginius, įvykius, kurių neskelbdavo oficiali spauda (ypač apie sąjūdiečių persekiojimus provincijoje).

Be to, ji man leisdavo pasinaudoti fakso aparatu, kad išsiųsčiau savo angliškai rašytus straipsnius į Oslą, nes suprato, kaip svarbu viešinti mūsų siekius, viltis ir pastangas. Tuo laikotarpiu apie tai, kuo gyvena Lietuva, rašiau straipsnius į vieną populiariausių Norvegijos dienraščių „Dagbladet“. Skaitytojams buvo įdomu, kad vos už tūkstančio kilometrų nuo jų, ten, kur tarsi nieko nebuvo, tik Rusija, pasirodė esantis pamirštas kraštas ir pamiršta tauta, kuri prabilo vis stipresniu balsu.

„Dagbladet“ užsienio skyriaus redaktoriaus Arvido Bryne dėka norve ai buvo privilegijuoti skaitytojai. Pasaulio agentūros pranešdavo daugiausiai apie TSRS liaudies deputatų nuo Lietuvos žygius ir kalbas Maskvoje, o „Dagbladet“ supažindino su ištakomis. Kartkartėmis atsiųsdavo savo žurnalistus poromis – rašantysis ir fotografas, o aš rašydavau nuolat, nes įvykis vijo įvykį.

Po pergalingų Sąjūdžiui rinkimų buvau gavęs leidimą įeiti į Aukščiausiąją Tarybą. Mačiau pasirengimą didžiajam balsavimui dėl Nepriklausomybės atkūrimo, šnekinau ir diskutavau su tais, kuriems reikėjo priimti sprendimą, dalydavomės nuomonėmis su pulku tarptautinės spaudos atstovų, kurių buvo sugužėję į Vilnių, nes buvo aišku, jog vyksta neeiliniai įvykiai. Visos perestroikos smaigalys persikėlė į Lietuvą, kur Maskvos palaimintas pančių atpalaidavimas ir tiesos kalbėjimas artėjo prie loginės išvados.

Stovėjau Aukščiausiosios Tarybos posėdžių salės balkone, kada vėlų kovo 11-osios vakarą buvo paskelbti balsavimo rezultatai. Džiaugiausi kartu su kitais, tačiau balsavimas tebuvo kelio pradžia. Reikėjo grįžti atgal į Europą, iš kurios buvome pagrobti prieš 50 metų.

Todėl po kelių dienų atsidūriau pas Emanuelį. Tinkamų užsienio politikos specialistų Lietuvoje nebuvo. Tokie žurnalistai, kaip Česlovas Juršėnas, turėję iš sovietų valdžios leidimus gauti daugiau informacijos negu jų paprasti kolegos, buvo ištreniruoti viską vertinti per sovietinės ideologijos prizmę ir tomis dienomis jų, kaip savanorių talkintojų, arti nesimatė.

Vienas iš daugelio valstybės atkūrimo darbų buvo prieš 50 metų nutrauktų tarptautinių ryšių atkūrimas. Štai todėl mudu, du filologai, sėdėjome E. Zingerio kabinete ir svarstėme, kokių žingsnių imtis. Jis mane ragino jungtis į užsienio politikos sritį.

Laisvai kalbėjau angliškai, nes šios kalbos mokiausi nuo ketverių metų – mano teta buvo anglų kalbos dėstytoja, o po to įstojau į J. Jablonskio vidurinę mokyklą Kaune, kur anglų kalbos buvo mokoma nuo pirmos klasės. Tais laikais mokančių angliškai buvo vienetai. O jei dar šį tą daugiau žinantis bent apie vieną Vakarų šalį – tai jau visai asas. Tiesiog nebuvo iš ko rinktis.

Dar nebuvau atsakęs Emanueliui į pasiūlymą dirbti Užsienio reikalų komitete ir rutuliojau galvoje galimą likimo posūkį, kai koridoriuje sutiktas dešinioji Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko ranka Artūras Skučas pasikvietė mane į tualetą parūkyti, kadangi Aukščiausiojoje Taryboje kitur rūkyti buvo draudžiama. Užtraukęs dūmą, jis papasakojo renkąs komandą Pirmininkui ir ištarė sakinį, kuris pakeitė visą tolesnį mano gyvenimą: „Ar sutiktum kuruoti išorės politiką?“

Perklausiau, ar taip jis vadina užsienio politiką, ir Artūras paaiškino savo termino logiką: jeigu yra vidaus reikalai apie tai, kas šalies viduje, tai visi tarptautiniai ryšiai yra išorės reikalai. Paprašiau bent dienos pagalvoti. Dieną davė, bet ne daugiau: reikia dirbti, laikas nelaukia. Nesėdėsime pasiskelbę nepriklausoma valstybe ir nelauksime, kol kažkas kažką padarys. Artūro skubinimą supratau be išlygų.

Jau buvau lankęsis Norvegijoje, nemažai bendravęs su žiniasklaidos atstovais ir žinojau palankumą mūsų siekiams. Todėl pasiūliau Emanueliui pradėti nuo Norvegijos. „Įdomu“, pasakė jis. „Juk jie vikingų palikuonys, turėtų būti išsaugoję protėvių drąsą. Dabar jie NATO, rusai nelabai galės jiems pagrasinti. Pabandome. Einu pas Landsbergį ir papasakosiu“.

Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis išklausė Emanuelio pasiūlymą ir paprašė pakviesti mane. Išdėsčiau jam savo planą rasti priėjimą prie Norvegijos politikų per mano ryšius su norvegų žurnalistais. V. Landsbergiui pasirodė visai perspektyvu ir jis paragino imtis darbo.

Iš Emanuelio tarnybinio telefono pasiskambinau į Oslą „Dagbladet“ dienraščio užsienio skyriaus vadovui A. Brynei. Apie jo nuotaikas gali spręsti iš to, kaip jis vertino mano atvežtą jam suvenyrą iš Lietuvos: per visą mūsų kovos dėl laisvės metą savo kabinete jis buvo pasikabinęs garsų plakatą su spalvota Lino Kazėno nuotrauka, kur jaunutė mergina mojuoja trispalve virš niūrios šalmuotų sovietų kareivių užtvaros.

Beje, prisiskambinti iš Lietuvos į užsienį, išskyrus TSRS, tada buvo labai nepaprasta. Kas tam pasiryždavo, turėdavo užsisakyti pokalbį iš anksto, jam paskirdavo laiką po dienos ar kelių, kada bandys sujungti. Jei tuo metu ragelio niekas nepakels, pakartotinis skambutis vėl turi būti užsakomas. Tačiau skambinant Aukščiausiosios Tarybos telefonais, reikalai labai paspartėdavo. Dalis valdžios įstaigų turėjo ryšio prioritetą, ir Aukščiausioji Taryba buvo tame sąraše. Todėl užsakę pokalbį su abonentu Osle, sujungimo sulaukėme po pusvalandžio. Tada tai atrodė neįtikėtina prabanga.

A. Bryne telefonu išklausė mano prašymą ir pažadėjo padėti. Jis irgi suprato, kad laikas nelaukia: pasaulio televizijos rodė kadrus apie kariuomenės judėjimus Lietuvoje, skraidančius virš Vilniaus karinius sraigtasparnius, kurie kūrė pakibusios grėsmės atmosferą.

Greitai gavau atsakymą, kad jam pavyko, ir įkandin atėjo kvietimas Lietuvos Respublikos (ne LTSR) Aukščiausiajai Tarybai atsiųsti delegaciją į Oslą. Kvietimą pasirašė nedidelės, tačiau parlamente frakciją turinčios kairiųjų socialistų (SV) partijos pirmininkas Erikas Stolheimas. Vėliau jis pasuko į tarptautinius vandenis, ir šiuo metu yra Jungtinių Tautų Aplinkosaugos programos vykdomasis direktorius.

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas nusprendė komandiruoti į Oslą Užsienio reikalų komiteto pirmininką E. Zingerį, komiteto narę Laimą Andrikienę ir mane, kaip lydintįjį asmenį.

L. Andrikienė buvo pasirinkta ir todėl, kad ji turėjo atlikti dar vieną užduotį. Prieš kelerius metus ji, kaip ekonomistė, stažavosi Jungtinėje Karalystėje, palaikė gerus ryšius su vietos lietuvių išeivija ir net pažinojo kai ką iš anglų politikų. Todėl jai buvo pavesta nuskraidinti į Londoną V. Landsbergio laišką Didžiosios Britanijos premjerei Margaret Thatcher.

Osle mus pasitiko vos keli žmonės. Iš politikų buvo tik E. Stolheimas, kuris pasirodė esąs beveik mūsų – trisdešimtmečių – vienmetis. Tačiau buvo ir spaudos atstovų, tad kitą dieną Norvegijos laikraščiai kaip didžiausią sensaciją paskelbė apie laisvę paskelbusios tautos atstovų atvykimą. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad į susitikimus mus kvietė visos parlamentinės partijos, Norvegijos premjero valstybės sekretorius, užsienio reikalų ministras Kjellis Magne Bondevikas, kuris vėliau buvo dukart Norvegijos ministras pirmininkas. Šliuzai atsivėrė, ir plūstelėjo tokia palaikymo banga, kokios net nesitikėjome.

Sukruto visa Skandinavija. Per Danijos ambasadą Osle tą pačią dieną atėjo kvietimas į Daniją. Rytoj pat. Buvome biedni kaip bažnyčios pelės, kišenėse turėjome po kokius penkiolika dolerių dienpinigių, tačiau materialinių klausimų nekilo: bilietais ir visomis išlaidomis pasirūpino kvietėjai. Kaip man vėliau pasakojo tuometinis Danijos užsienio reikalų ministras Uffe Ellemann-Jensenas, tai buvo jo asmeninis sprendimas, nes jam reikėjo informacijos iš pirmų lūpų, kad tiksliau formuluotų Danijos poziciją Lietuvos atžvilgiu po Kovo 11-osios Akto.

Pirmoji Lietuvos parlamento delegacija Norvegijoje prie Stortingo rūmų. Iš kairės: Ramūnas Bogdanas, Laima Andrikienė, Emanuelis Zingeris. 1990 m. kovo 27 d. Straipsnio nuotraukos iš autoriaus asmeninio archyvo.

Vėliau U. Ellemann-Jensenas tapo vienu iš mūsų bylos advokatų įvairiuose tarptautiniuose politikų susitikimuose. Ir iki šių dienų jis išsaugojo ryšius su Lietuva. Skirtingai nuo Norvegijos, Danija buvo ne tik NATO, bet ir Europos Bendrijos narė, todėl per Kopenhagą tiesioginė informacija galėjo sklisti kitoms Bendrijos narėms užsienio reikalų ministrų lygiu. Ministerijoje U. Ellemann-Jensenas sukūrė specialų etatą patyrusiam diplomatui, kuris stebėjo situaciją Baltijos šalyse ir palaikė tiesioginius ryšius su jomis.

Kitą rytą Laima išskrido į Londoną, o mudu su Emanueliu – į Kopenhagą. Dar vieną kvietimą gavome iš Švedijos tebebūdami Danijoje, kur per vieną dieną turėjome tiek interviu, tiek žiniasklaidos dėmesio ir tiek politinių susitikimų, lyg būtume aukščiausio lygio žvaigždės. Žinodami Emanuelio žydišką kilmę, mus spėjo pristatyti net vyriausiajam Danijos rabinui, kuris palaimino mūsų žygį.

Skandinaviška logistika dirbo kaip laikrodis. Vakare išsunkti it citrinos grįžome į Oslą, o rytą jau skridome į Stokholmą, kur prie mūsų iš Londono prisijungė Laima Andrikienė, atvirai išdėsčiusi Švedijos užsienio reikalų ministrui Stenui Sture Anderssonui, kad yra gera proga nuplauti Švedijos gėdą, kurią užtraukė aklas neutralumo politikos laikymasis.

Švedų televizija tomis dienomis rodė dokumentinius kadrus, kaip Švedija karo pabaigoje gręžia atgal į jūrą laivus, pilnus žmonių, tik ką pabėgusių iš Baltijos valstybių nuo Raudonosios armijos, kaip tie žmonės šoka per bortą į šaltas bangas, kad tik nebūtų grąžinti. Ir visi žiūrovai suprato, kokių kančių sulaukė tie Švedijos atstumtieji pabėgėliai.

Ministras malėsi kėdėje, bandė išlaužti kažką panašaus į susitaikymo šypseną, bet negalėjo per daug prieštarauti dėl tokio nediplomatiško tiesos kalbėjimo: už ministerijos durų Švedijos visuomenė šįkart reikalavo iš savo valdžios solidarumo su kaimynais kitoje Baltijos jūros pusėje. Ir iš tikrųjų švedai ėmėsi praktinių mūsų palaikymo darbų.

Jie puikiai išnaudojo savo gėdingą Baltijos kaimynų okupacijos pripažinimą – Švedijos konsulas Leningrade Larsas Fredenas nuolat kursavo tarp Vilniaus, Rygos ir Talino ir buvo geriausiai informuotas Vakarų diplomatas. Jo pranešimais Švedija dalijosi ir su partneriais, nes pastarieji dėl okupacijos nepripažinimo politikos negalėjo siųsti pas mus TSRS akredituotų savo diplomatų, o diplomatiniai santykiai dar nebuvo atkurti, tad ir diplomatai negalėjo būti akredituoti Baltijos valstybėse.

Nustebę sužinojome, kad Stokholme ką tik lankėsi Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas Vladimiras Beriozovas, dešinioji A. Brazausko ranka – LKP antrasis sekretorius. Tai miniu savo pro memoria apie šitą kelionę. Ataskaita pateko į Seimo Užsienio reikalų komiteto archyvus, kur ją prieš keletą metų surado E. Zingeris, tačiau vienas puslapis iš jos yra paslaptingai dingęs – būtent tas, kuris ėjo po sakinio apie V. Beriozovo pėdsaką Stokholme 1990 m. pavasarį. Gal ten buvo detalių, kurių dabar neatsimename. Taip ir liko mįslė, kas jį siuntė, kaip jis gavo vizą ir už kokias lėšas keliavo. Nežinomi ir kelionės tikslai, nes Aukščiausiosios Tarybos vadovybė apie ją informuota nebuvo.

Mūsų trijulė tapo pirmąja oficialia Lietuvos Respublikos delegacija į Vakarus po 50 metų priverstinės pertraukos. Tos pačios 1990 m. kovo 22 d. posėdyje Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas delegavo antrą grupę kita kryptimi – į Lenkiją, su kuria Sąjūdis per „Solidarumą“ turėjo glaudžius ryšius. Brėžėsi pirmieji užsienio politikos prioritetai.

Trečioji kryptis buvo santykiai su TSRS, bet ten mūsų laukė ateinančių tik su balta vėliava. A. Brazauskas ją nešiojosi kišenėje, pasiruošęs bet kada išskleisti, tačiau V. Landsbergio, faktinio valstybės vadovo, pozicija buvo tokia, kad į Kremlių eisime taikiai derėtis ne su balta vėliava, o su trispalve.

Po pirmosios kelionės pasinėriau į kasdienį rutininį darbą: tarimaisi dėl V. Landsbergio vizitų, tarptautinis susirašinėjimas, Lietuvos draugų paieškos, argumentų rinkimas mūsų laisvės reikalui paremti ir t. t. Naktimis skaičiau knygas apie užsienio politiką, kurių parūpindavo užsienio lietuviai. Jaučiau, kad labai praverstų didesnis teorinis bagažas. Papasakojau apie tai savo bičiuliui, tam pačiam A. Brynei iš Oslo.

Netrukus jis pranešė man radęs gerą būdą greitai ir efektyviai pasitobulinti. Vasarą Oslo universitetas organizuoja kursus užsieniečiams, per kuriuos skaitomos paskaitos įvairiomis temomis. Viena iš temų buvo Šiaurės šalys ir jų užsienio politika.

Savo norą kelis mėnesius pasitobulinti išdėsčiau V. Landsbergiui. Jis kiek pasiraukė, tačiau sutiko, su sąlyga, kad tiems keliems mėnesiams surasiu, kas mane pavaduos. Darbų buvo begalės, ir negalėjau viską metęs išvykti. Susitariau su Virgilijumi Savickiu, kuris dirbo AT Informacijos skyriuje, o prieš tai buvo „Komjaunimo tiesos“, vėliau pasivadinusios „Lietuvos rytu“, vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju. Pristačiau jį profesoriui, šis su kandidatūra sutiko.

Kartu skrido mano žmona Daina, norėjusi išmokti norvegų kalbą ir užsirašiusi į pradedančiųjų kursus. Ji pirmą kartą atsidūrė Vakaruose. Kai tik atskridę su ja užėjome į ne patį prašmatniausią Oslo prekybos centrą „CC West“, ji apsidairė ir pravirko. Paklausiau, kas nutiko. Ji atsakė verkianti dėl to, kad iš mūsų atimtas normalus gyvenimas, kurį ji tik dabar išvydo. Aplinkui tiek daiktų, drabužių, maisto, pardavėjos šypsosi, niekam nereikia lakstyti iš darbo į eilę, kad nusipirktum gabalą bet kokios mėsos, nereikia sukti galvos, kur rasti padoresnių drabužių ar tualetinio popieriaus. Neprigrūsti autobusai važinėja tiksliai pagal grafiką, namie visada yra šiltas vanduo... Maždaug praėjus metams po šios kelionės, mano pirmoji žmona išvyko kuriam laikui su vaikais į Norvegiją ir atgal gyventi į Lietuvą nebesugrįžo.

Universiteto bendrabutyje sutikome dar keletą lietuvių. Tarp jų buvo būsimasis Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris, užsirašęs į teisės kursą. Su juo vis pasiginčydavom, nes jam atrodė, kad Lietuvai būtų geriau, jei vietoj V. Landsbergio Aukščiausiosios Tarybos Pirmininku būtų išrinktas A. Brazauskas. Norvegų kalbos žinias tobulino ir sovietinio generolo Jono Žiburkaus anūkė Rasa, nes kažkur prieš tai jau buvo pramokusi. Džiaugiausi, kad ims rastis bent kiek užsienyje apsitrynusių kadrų. Vėliau Rasa kažkur prašapo Norvegijoje, ir Lietuvoje jos nebesutikau.

Osle gavau neįkainojamų žinių. Pagrindinį kursą skaitė profesorius Arne Olavas Brundtlandas, kuris neslėpė remiantis Norvegijos konservatorių partiją. Jo žmona buvo ilgametė socialdemokratų lyderė Gro Harlem Brundtland, pirmoji moteris Norvegijos ministrė pirmininkė, ėjusi šias pareigas kelias kadencijas. Brundtlandų pora man visam gyvenimui įsiminė kaip akivaizdus pavyzdys, kad politinių pažiūrų skirtumai nėra kliūtis bendravimui, netgi tokiam artimam, kaip sutuoktinių. Nežinau, ar vyras jai pasakodavo, apie ką mudu šnekėdavomės po paskaitų, nes profesoriui buvo įdomu pabendrauti su žmogumi iš visų žinomo V. Landsbergio aplinkos. Pritardamas ryžtingam Lietuvos sprendimui Kovo 11-ąją, jis mielai dalydavosi su manimi savo įžvalgomis.

Per pirmą mūsų susitikimą Osle kovo pabaigoje ponia G. H. Brundtland buvo gana abejinga mūsų laisvės siekiams, jai labiausiai rūpėjo, ar mes nepakenksime Michailui Gorbačiovui. Faktiškai ji, aktyvi ir patyrusi Europos politinės arenos dalyvė, atstovavo vėliau nekart girdėtai didžiųjų žaidėjų pozicijai: rinkėjai mums neleidžia numoti į jus, lietuvius, ranka, tačiau, mielieji, tik nesumaišykite mūsų dėlionės, kurioje galbūt kada nors rasime laiko ir jūsų pageidavimams.

Klausydamas paskaitų Oslo universitete, dalyvaudamas diskusijose per seminarus, nuolat galvodavau, kaip vieną ar kitą sužinotą dalyką galima būtų panaudoti praktiškai, sprendžiant Lietuvos diplomatinio pripažinimo bylą. Studijoms persiritus į antrą pusę, subrendo mintis, kad reikia kreiptis į Reikjaviką.

Pasidalinau mintimis su profesoriumi Brundtlandu, ir jis man pritarė – pabandyti verta. Mano svarstymus labai sustiprino ir ne vien profesoriaus nuomonė, bet ir žinia, kad liepos mėnesį Kopenhagoje vykusiame ESBO susitikime Islandijos užsienio reikalų ministras visą savo kalbą skyrė Baltijos valstybių nepriklausomybės siekio gynimui ir skatino kolegas Vakaruose neužsimerkti.

Dėliodamas visus argumentus, nuėjau pėsčias ilgą kelią iš studentų miestelio pro olimpinį 1956 m. žaidynių stadioną iki „Dagbladet“ redakcijos, kuri buvo įsikūrusi pačiame centre, netoli parlamento. Pagal tuometines pajamas, kurias gaudavau Lietuvoje, tramvajaus bilietas atrodė kosminė kaina, todėl nusprendžiau eidamas ir pamąstyti, ir nesišvaistyti pinigais. Buvau susitaręs su A. Bryne, kad leis paskambinti į Vilnių. Iš jo kabineto susisiekiau su V. Landsbergiu.

Nors M. Gorbačiovui buvome blogiečių valdžia, Maskvos operatorės jungdavo pakankamai greitai – dirbant vidurkis siekė kokias dešimt minučių. Tiesa, kalbėdamas visada įsivaizduodavau, kad klausosi ir trečia ausis, o kažkur sukasi juostinis magnetofonas. Bet ką darysi – kitos alternatyvos nebuvo, ir kalbėdamas kaupiau kažkokiame KGB archyve duomenis galimai bylai prieš mane dėl socialistinės tėvynės išdavimo.

Kas kalbėjo telefonu, o kas darė kitus darbus, tačiau visi žinojome, kad pralaimėjus laisvės reikalui mūsų tikrai nepaglostys. Atsimenu, Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko pavaduotojas Kazimieras Motieka tais metais man pasakojo gavęs paliudijimą iš patikimų šaltinių, jog Sibire mums jau atnaujinti barakai.

Priimi tokią naujieną ir toliau darai, kas priklauso, kad įdirbis liktų kuo didesnis. Nesikalbėdavome, pavyks ar nepavyks. Tikėjome, kad anksčiau ar vėliau vis tiek pavyks. Jei ne mums, tai tiems, kurie ateis po mūsų. To užteko, kad nepanikuodami dirbtume vardan Nepriklausomybės.

Laimei, V. Landsbergis buvo kabinete, o ne posėdžių salėje, ir jo sekretorė iškart mus sujungė. Išklausė mano argumentus ir ilgai negalvodamas davė žalią šviesą veikti, pridėdamas dar keletą savo patarimų dėl planuojamos misijos.

Jis jau buvo išmokęs neatidėlioti rytojui to, ką dar galima padaryti šiandien. Todėl čia pat, ant bičiulio darbo stalo gulinčioje Oslo telefonų knygoje susiradau Islandijos ambasados numerį ir paskambinau. Prisistačiau kaip V. Landsbergio patarėjas užsienio politikai, esu Osle ir norėčiau pasimatyti su ambasadoriumi.

1990 m. vasarą aiškinti, kas toks yra V. Landsbergis, nei diplomatams, nei tarptautiniais reikalais užsiimantiems Europos politikams, ypač Skandinavijoje, nebereikėjo – visi jį pažinojo. Išgirdęs klausimą, kada man būtų patogu, pagalvojau apie tolimą kelią pėsčiomis į centrą iš studentų bendrabučio. Be to, jaučiau emocinį pakylėjimą, kad mano sumanymui pritarė V. Landsbergis, ir pasielgiau taip, kaip ir jis būtų pasielgęs.„Man būtų patogu dabar. Esu netoli, „Dagbladet“ redakcijoje.“

Tai buvo maža gudrybė – atsisakinėti V. Landsbergio patarėjui, kada galbūt girdi norvegų žurnalistai, vadinasi, rizikuoti sulaukti skandalingos antraštės rytoj. Tada nežinojau, kas yra diplomato galvoje, bet šiandien manau, kad ne dėl to ambasadorius sutiko iškart mane priimti.

Ambasada buvo įsikūrusi ketvirtame modernaus pastato aukšte netoli Karaliaus rūmų. Buvau labai maloniai sutiktas ir išklausytas. Pirmiausia pabrėžiau, kad visa Lietuva žino Islandijos parlamento pareiškimą, priimtą tuoj po mūsų Kovo 11-osios akto, ir kokie dėkingi esame už šį palaikymą. Pasakiau skaitęs pranešimus apie jų užsienio reikalų ministro stiprų pasisakymą Baltijos valstybių labui birželio 6 d. Kopenhagos forume.

Kad būtų solidu, kaip galėdamas oficialiau pranešiau ambasadoriui, kad veikiu Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko V. Landsbergio įgaliotas ir norėčiau užmegzti ryšius su atitinkamais Islandijos Respublikos pareigūnais. Juk jokių įgaliojimo raštų neturėjau, tiesiog jis turėjo patikėti mano žodžiais.

Kalbėjomės gerą valandą. Atsisveikindamas ambasadorius paklausė, kada baigsis mano kursai, ir patarė pasiskambinti arba užeiti po trijų dienų.

Antrą kartą į Islandijos ambasadą važiavau tramvajumi, nes užtrukau paskaitose ir bijojau pavėluoti iki darbo pabaigos. Nusprendžiau neskambinti. Tegul pasako Reikjaviko sprendimą, koks jis bebūtų, žiūrėdamas man į akis.

Atsakymas viršijo mano lūkesčius. Laimei, ambasadorius iš pradžių pasodino mane į krėslą, antraip būčiau apvirtęs aukštielninkas iš nuostabos.

Norvegijos Užsienio reikalų ministerijoje. Iš kairės: Ramūnas Bogdanas, Kjelis M. Bondevikas, Knutas Volebekas, Laima Andrikienė, Emanuelis Zingeris. 1990 m. kovo 28 d.

„Mano ministras laukia jūsų su žmona Reikjavike kitą dieną po jūsų egzamino Oslo universiteto vasaros kursuose. Užrašykite savo vardus, pavardes. Mes suprantame, kokioje padėtyje yra Lietuva ir kokie jūsų resursai. Dėl bilietų ir kitų išlaidų prašome nesirūpinti“, su šiaurietišku dalykiškumu išdėstė ambasadorius.

Reikjavike išbuvome tris dienas. Daugiausiai laiko mums skyrė užsienio reikalų ministro brolis Arnoras Hannibalssonas – su manimi jis buvo visą kelionės laiką. Vieną dieną apvežiojo garsiuoju turistiniu „Auksiniu žiedu“, sustojome Tingvelire, kur 930 metais buvo įkurtas Islandijos parlamentas – Altingas – ir susirinkę vikingų atstovai balsuodami spręsdavo iškilusius klausimus. Toje vietoje buvo paskelbta ir Islandijos nepriklausomybė. Mūsų pokalbis iškart pakrypo į šiuolaikinės parlamentinės demokratijos temą. Ir taip per visą buvimo su juo laiką: pasigroži krentančiu kriokliu ir vėl grįžti prie esminių klausimų apie tautos teisę gyventi laisvai, apie būdus tai pasiekti per derybas, apie tarptautinio palaikymo svarbą.

A. Hannibalssonas jaunystėje laikėsi radikalių kairiųjų pažiūrų ir studijavo filosofiją Maskvoje. Maoizmas, leninizmas buvo jo numylėti „arkliukai“, nuo kurių susiprotėjęs jis laiku nulipo. Atvykęs į komunistinę Meką Maskvą, jis susipažino su ten studijavusiu Bronislovu Genzeliu. Arnorui užteko keleto metų, ir jis suprato, kad gražiais žodžiais apie visuotinę lygybę tėra dangstoma totalitarinė santvarka, kur jokia demokratija net nekvepia. Tą laikotarpį jis vadino jaunatviškais ieškojimais.

Vilniaus universitete teko lankyti profesoriaus B. Genzelio filosofijos istorijos paskaitas. Man tai buvo vienas įdomiausių kursų, nes buvau mokomas mąstyti, o ne kalti vadovėlį. Vėliau B. Genzelis buvo aktyvus Lietuvos komunistų partijos, atsiskyrusios nuo Maskvos diktato, narys, dalyvavo rinkimuose ir tapo Nepriklausomybės Akto signataru. Tarp A. Brazausko ir jo nomenklatūrininkų profesorius buvo laisvamanis, lyg Sokratas stagnaciniuose Atėnuose. Net jo išvaizda man priminė Sokratą.

Ir štai dabar, stovėdamas ant sustingusios lavos Islandijoje, sužinau, kad mano profesorius kadaise jaunystėje bičiuliavosi su mano šiandieniniu vedliu. 1989 m. A. Hannibalssonas susirado savo studijų draugą ir paprašė pagloboti jo sūnų, kuris kaip turistas ketino atvykti į Lietuvą. B. Genzelis pasakojo, kad buvo nusivedęs bendramokslio sūnų į vieną iš didžiųjų tų metų vasaros mitingų. Šis grįžęs papasakojo tėvui, kad visa Lietuva pakilusi už nepriklausomybę, o tėvas perpasakojo sūnaus įspūdžius broliui, kuris tuomet jau buvo užsienio reikalų ministras.

Taigi mano pokalbiai Islandijoje vyko su dviem broliais, kurie turėjo patikimo liudytojo patvirtinimą, kad nepriklausomybės siekia visa tauta, o ne grupelė nacionalistų, kaip Sąjūdį visam pasauliui stengėsi piešti Maskvos propaganda.

Žmoną tomis dienomis buvo paėmusi pagloboti ministro žmona Bryndis Schram. Ji – buvusi baleto šokėja, dėl šeimos atsisakiusi menininkės karjeros, bet širdyje ja likusi. Užauginusi keturis vaikus (tris dukras ir sūnų), ji domėjosi, kokiomis sąlygomis auga vaikai Lietuvoje (mūsų berniukai buvo penkerių ir šešerių metų), klausinėjo apie moterų rūpesčius ir šiurpo mūsų nuo pasakojimų. Griūvanti Sovietų Sąjunga buvo totalaus deficito šalis.

Negana to, Kremlius jau buvo įvedęs naftos produktų blokadą, siekdamas palaužti Nepriklausomybės dvasią. Bryndis puikiai suprato, ką reiškia, kada ligoninėse, operacinėse šalta, kada niekur negali nuvažiuoti, nes nėra benzino, kada nėra šilto vandens. Savo labai moteriška jautria siela ji be galo užjautė lietuvius ir piktinosi nežmoniškais Kremliaus metodais. Manau, jos pasiryžimas padėti silpnesniam ir skriaudžiamam turėjo tam tikros įtakos ir jos vyro laikysenai Lietuvos atžvilgiu.

Viešnagės metu kasdien susitikdavau su užsienio reikalų ministru ir Islandijos socialdemokratų partijos pirmininku Jonu Baldvinu Hannibalssonu. Apie partinius ryšius beveik nekalbėjome, kadangi jis buvo griežtas antikomunistas ir jo nedomino sovietinė nomenklatūra, o Sąjūdis buvo nepartinis judėjimas.

Tuo metu aš laikiausi nuostatos, kad negalime būti socialdemokratiški iš pradžių, nes pirmiausia turime sugriauti neveikiantį sovietinį socializmo modelį, o tik tada galime kurti skandinaviško tipo valstybę. Deja, nebuvo įmanoma įsivaizduoti, koks gaivalas pakils ir kiek purvo rasis laukinio kapitalizmo laikais, tačiau šiandien Lietuvos užsienio politikoje Skandinavija yra viena iš prioritetinių krypčių, ir mūsų geranoriškų kaimynų pagalba yra įvairiapusė ir neįkainojama.

Taigi mūsų pokalbių pagrindinė tema buvo nepriklausomybė ir valstybės vizija. Nuo pat pradžių J. B. Hannibalssonas siekė išsiaiškinti, ar mes suprantame, ko norime, ar mes rimtai nusiteikę ir viską įvertinę, ar esame tiesiog avantiūristai. Kaip rodė tolesni įvykiai, jis padarė teigiamas išvadas.

Pirmą kartą susitikome J. B. Hannibalssono kabinete Užsienio reikalų ministerijoje. Jis papasakojo, kad neseniai Reikjavike lankėsi kitas Baltijos valstybių atstovas – estas Endelis Lippmaa. E. Lipmaa buvo akademikas fizikas, išrinktas į TSRS liaudies deputatus ir Maskvoje veikęs petys į petį su Lietuvos atstovais sąjūdiečiais. Vėliau J. B. Hannibalssonas man prisipažino, kad jam didžiulį įspūdį padarė tai, jog žilagalvis akademikas estas ir jaunas kovotojas už laisvę su uodegėlėn surištais plaukais lygiai tą patį pasakoja apie savo šalies ryžtą susigrąžinti nepriklausomybę ir apie ne smurtinius, o teisinius būdus valstybingumui atkurti.

Kitu laiku mane globojo Užsienio reikalų ministerijos darbuotojai ir Arnoras Hannibalssonas. Daug diskutavome apie autokratiją ir demokratiją žmonijos istorijoje, ir Lietuvos pasirinktas parlamentinės demokratijos kelias atrodė natūralus, neišgalvotas. Iš to savaime kilo pareiga Vakarų demokratijoms remti tokį tautos pasiryžimą, – darėme bendrą išvadą mudu su Arnoru.

Broliai Hannibalssonai buvo kilę iš gerai Islandijoje žinomos politikų giminės, kurios jau trečia karta dalyvavo socialdemokratų partijos veikloje. Tačiau su Lietuvos socialdemokratais bendros kalbos jiedu nerado ir glaudesnių ryšių neužmezgė.

Kai 2012 m. vasarą su žmona Jurga svečiavomės pas Hannibalssonus Islandijoje, iš Jono Baldvino sužinojau, kad jo brolis labai sunkiai serga, gyvena vienas ir nenori su niekuo, išskyrus artimuosius, bendrauti. Pasakiau, jog norėčiau jį pamatyti. Jonas Baldvinas paskambino jam, ir ligonis man padarė išimtį.

Radome jį su dvišakiu permatomos plastmasės vamzdeliu panosėje. Liūdnai nusijuokęs, jis parodė į deguonies balioną mažuose rateliuose, prie kurio esąs pririštas taip, kad net į vonią turįs jį vežtis. Daugiau apie jo suirusius plaučius nebekalbėjome.

Prisiminėme senus laikus, jis džiaugėsi, kad Lietuva tapo europietiška valstybė, sakė, jog mums, lietuviams, net sunku suvokti, kaip toli atsidūrėme nuo tos padėties, kurioje buvome laisvės kelio pradžioje. Šnekėjomės ir apie dabartinę situaciją pasaulyje, apie Islandijos bankų krizės pasekmes. Pabendravę apie valandą, pajutome, jog Arnoras pavargo. Susižvalgėme su Jonu Baldvinu ir be žodžių nutarėme, kad laikas jam pailsėti. Važiuojant atgal vairavau aš, o Jonas Baldvinas tylėdamas suspaudė Jurgos ranką ir ašarų pilnomis akimis žvelgė pro langą.

Taip jau išėjo, kad buvau paskutinis lietuvis, kuris matėsi su Arnoru, nes po kelių mėnesių jis užgeso. O tada, 1990-ųjų vasarą, buvau pirmas lietuvis, kurį sutiko jo brolis Jonas Baldvinas.

Tarp manęs ir Hannibalssonų šeimos atsiradęs ryšys nenutrūko iki šiol. Jiems buvo akivaizdu, kad kiekvienas sveiko proto žmogus turi stengtis ištrūkti iš tokios santvarkos, o kiekvienas doras vakarietis privalo kuo galėdamas padėti šitiems nelaimėliams, kurių taip nepagailėjo istorijos vingiai.

Šią žinią Jonas Baldvinas ir Bryndis Hannibalssonai skleidė, kur tik galėdami. Kadangi Jonas Baldvinas daug metų dirbo užsienio reikalų ministru, asmeninių ryšių turėjo ne tik jis, bet ir jo žmona, dažnai jį lydėdavusi kelionėse ir pažįstanti daugelio politikų antrąsias puses.

Iš trijų dienų mūsų pokalbių J. B. Hannibalssonas suprato, kad ne Lietuva vengia civilizuotų derybų, o Maskva tyliai stengiasi sugniuždyti nepaklusniuosius, galbūt net sukelti dalies gyventojų nepasitenkinimą Kremliui neparankia Lietuvos valdžia. Po keturių mėnesių visi šie mūsų apkalbėti nuogąstavimai pasitvirtino, kai 1991-ųjų sausį Sovietų Sąjunga ėmėsi atviros agresijos prieš Lietuvą, panaudodama ir kariškius, ir vietinius kolaborantus, ir nepatenkintus tautinių mažumų atstovus.

Vėliau Jonas Baldvinas man pasakojo, jog po E. Lipmoos ir mano apsilankymų jis davė nurodymą Islandijos Užsienio reikalų ministerijos teisininkams parengti išsamią studiją apie Lietuvos nepriklausomybės bylą tarptautinės teisės požiūriu. Jo žodžiais, detalesnio ir geresnio išaiškinimo jis nėra matęs, todėl jautėsi turįs tvirtą teisinį pagrindą ginti mūsų laisvės reikalą. Po daugelio metų jis bandė tą studiją rasti – deja, nepavyko. Galbūt ji tebėra kažkur Islandijos archyvuose.

Mano vizitas baigėsi ypatingu formaliu ženklu. Paskutiniojo susitikimo metu J. B. Hannibalssonas man įteikė oficialų Islandijos premjero Steingrimuro Hermannssono kvietimą Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkui Vytautui Landsbergiui.

Po skrydžio iš Reikjaviko nusileidus Maskvoje, ramybės nedavė mintis, ar neatims iš manęs to brangaus laiško pasieniečiai ar muitininkai. Arba jie nežinojo, ką vežu, arba nedrįso kelti diplomatinio skandalo. Lėktuvui nusileidus Vilniuje tiesiai iš oro uosto nuskubėjau pas V. Landsbergį į Aukščiausiąją Tarybą ir įteikiau jam skirtą voką. Iki tol negalėjau jam pranešti, ką parvežu, nes visi ryšiai buvo kontroliuojami KGB ir informacija būtų nutekėjusi.

V. Landsbergis atplėšė voką. Taip, tai buvo pirmas oficialus rašytinis Vakarų valstybės kvietimas atkurtos Lietuvos Respublikos vadovui. Darbo vizitas pagal visas tarptautinio protokolo taisykles įvyko tų pačių metų rudenį.

Jonas Baldvinas Hannibalsson 1990 m. buvo ledlaužis, kuris ėmėsi įveikti pasaulio neryžtingumą mūsų atžvilgiu, ir juo liko 1991-ųjų sausį, kada drąsiai atvyko į Lietuvą po žudynių prie Vilniaus televizijos bokšto; ledlaužio vaidmens jis ėmėsi ir 1991 m. rugpjūtį, kai pralaimėjus pučui Maskvoje, pirmasis pasaulyje priėmė sprendimą atkurti diplomatinius santykius su Lietuvos Respublika ir pripažinti jos valstybingumą.

Šie Ramūno Bogdano prisiminimai buvo skelbti 18-ame istorijos ir kultūros leidinio „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ numeryje. Šio valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Nepriklausomybės sąsiuviniai

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...