captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vladimiras Laučius. Kam reikalingi socialdemokratai ir konservatoriai?

Pasitikėjimas politinėmis partijomis Lietuvoje toks menkas, kad gali susidaryti įspūdis, jog visuomenei jos paprasčiausiai nereikalingos. Tiesa, per Seimo rinkimus šimtai tūkstančių rinkėjų už jas balsuoja. Tačiau atkreipkime dėmesį ir į kitą aplinkybę: piliečiai mielai išsirenka tokius prezidentus, kurie yra pabrėžtinai atsiriboję nuo partinės politikos. Partiniai kandidatai pastaruosius du dešimtmečius sulaukia palyginti menkos paramos.
 
 
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.
V. Radžiūno (LRT.lt) nuotr.

Pasitikėjimas politinėmis partijomis Lietuvoje toks menkas, kad gali susidaryti įspūdis, jog visuomenei jos paprasčiausiai nereikalingos. Tiesa, per Seimo rinkimus šimtai tūkstančių rinkėjų už jas balsuoja. Tačiau atkreipkime dėmesį ir į kitą aplinkybę: piliečiai mielai išsirenka tokius prezidentus, kurie yra pabrėžtinai atsiriboję nuo partinės politikos. Partiniai kandidatai pastaruosius du dešimtmečius sulaukia palyginti menkos paramos.

Maždaug prieš 13-14 metų Lietuvoje įsigalėjo mada skirti savo simpatijas ir balsus politiniams dariniams, kurie meta iššūkį vadinamosioms tradicinėms partijoms. 2000-aisiais, kovodama su senąja kaire ir dešinę, per rinkimus sėkmingai pasirodė Naujoji sąjunga, 2004-aisis – Darbo partija, 2008-iais – Tautos prisikėlimo partija.

Šitokie dariniai taikosi į tą visuomenės dalį, kuri ieško alternatyvų senąsias, tradicines ideologinės skirtis pabrėžiančioms partijoms, pasivadinusioms konservatorių, liberalų, socialdemokratų vardais.

Patirtis liudija, kad ir šios menamos alternatyvos senajai ideologinei politikai rinkėjus galiausiai nuvilia. Naujoji sąjunga – išnyko, Tautos prisikėlimo partija – išnyko, Drąsos kelias baigia išnykti dorai nė neatsiradęs.

Tarp tokio pobūdžio partijų tik „tvarkiečiai“ ir „darbiečiai“ vis dar geba išsilaikyti parlamentinės politikos viršūnėse, o pastarieji – net būti populiariausiųjų trejetuke. Žinoma, daug lemia lyderių – Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho populiarumas. Bet nereikėtų nuvertinti ir šių dviejų partijų pastangų gąsdinti rinkėjus dvipartinės sistemos baubu.

Ir „darbiečiai“, ir „tvarkiečiai“ mielai kartojo dar 2000-aisias sukurtą pasaką apie „komunistų“ ir „landsbergininkų“ dvigalvį slibiną, kurį nudobs „naujoji politika“, atjojanti ant baltų žirgų Artūro Paulausko ir Rolando Pakso asmenyse. Pakito tik vienas iš raitelių: A. Paulauskas užleido gelbėtojo vietą V. Uspaskichui.

Kai Darbo partija kūrėsi ir rengėsi 2004-ųjų Seimo rinkimams, jos lyderis nuolat kartojo, kad dėl visų blogybių Lietuvoje kalti yra socialdemokratai ir konservatoriai. V. Uspaskicho rinkėjai tikrai turėjo tą žinią išgirsti.

Ne ką mažiau prakeiksmų socialdemokratams ir konservatoriams girdėjome ir per prezidento Rolando Pakso apkaltą. Ant Tauro kalno Vilniuje protestavę pikti senjorai – R. Pakso rėmėjai – labiausiai keikė „komunistus“ ir V. Landsbergį. Tiesa, keikė ir A. Paulauską, bet tai buvo Naujosios sąjungos, tuo laiku jau beveik tapatintos su socialdemokratais, pabaigos pradžia.

Praėjęs dešimtmetis, iš dalies kaip tik „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ pastangomis, tapo tradicinių partijų juodinimo laikotarpiu. Į Europos Sąjungą stojusioje ir tik ką įstojusioje Lietuvoje buvo kryptingai skleidžiama nuostata, kad europinių ideologijų vardais pasivadinusių partijų mums nereikia, o ir pačios tradicinės ideologijos esančios tik atgyvena ir tušti žodžiai.

Taip, žodžiai, bet tikrai – ne tušti, o tokie, kurie tapo kūnu – Vakarų pasaulio politinės santvarkos kūnu. Paklauskime savęs: kas būtų daugpartinė politika ir šių dienų demokratija be tradicinių ideologijų? Tai būtų tik interesų grupių kova – erzelynė be įsipareigojimo principams, be nuoseklių pažiūrų ir be pamatuotos valstybės gyvenimo vizijos.

Taip, mūsų konservatoriai, socialdemokratai ir liberalai dažnai klysta į šoną nuo pavadinimuose įrašytų ideologijų. Tačiau daug geriau yra turėti ideologinę kryptį ir kartais nuo jos nuklysti nei turėti vien grupinio intereso krypti ir visada vien tik jos laikytis.

Geriau turėti tokius liberalus, socialdemokratus ir konservatorius, kokius turime ir kartu turėti galimybę juos kritikuoti, nei turėti Prisidirbimo ar Nusitvarkymo partijas, kurių net nėra prasmės idėjiškai kritikuoti, nes idėjiškai jos yra beprasmės.

Netrukus konservatoriai ir socialdemokratai rinksis savo partijų pirmininkus. Tie rinkimai prasmingi ne tik minėtoms partijoms, bet ir visai Lietuvai. Nes jie – tikri: juose kertasi pažiūros ir idėjos, skirtingos vizijos, juose yra iš ko rinktis.

O dabar pamėginkime įsivaizduoti Darbo partijos pirmininko rinkimus. Įsivaizduokite, kad ideologinį iššūkį V. Uspaskichui meta... na, tarkime, Dangutė Mikutienė. Lieka tik patarti – nemėginkite to įsivaizduoti prieš miegą. Ir reiktų įspėti, kaip įspėjami amerikietiškų imtinių žiūrovai: nebandykite to namuose...

 

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...