captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Drunga. Dar labiau paraudonavęs D. Trumpo ir V. Putino romanas

„Dviprasmiškas romanas tarp JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino, senai kėlęs nuostabą ir aliarmą Vakaruose, paskutiniuoju metu dar paraudo“, savo vedamajame, pavadintame „Kaltinant Ameriką pirmiausia“, vasario 7 d. rašė leidinio „New York Times“ redaktoriai.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.
V. Radžiūno (LRT) nuotr.

Praėjusį savaitgalį D. Trumpas ranka numojo į klausimą, kodėl jis gerbia tokį „žmogžudį“ kaip V. Putinas, duodamas suprasti, jog moraliniu požiūriu Amerika ir Rusija „abu labu tokios“. Vergiškai ištikimo D. Trumpui kanalo „Fox News“ žurnalistui Billui O`Reilly jis pasakė: „Žudikų pilna visur. Ką, argi manote, jog mūsų šalis tokia jau nekalta?“

Tada D. Trumpas dar tarė, jog V. Putiną gerbia: „juk jis savo šalies vadovas. Sakau, geriau sutarti su Rusija negu su ja pyktis.“

Tradiciškai Amerikos prezidentams nebūdavo sunku su Rusija apsieiti. Tačiau D. Trumpas, užuot pritaręs Jungtinių Amerikos Valstijų išskirtinumui, atrodo, labiau linkęs vertinti V. Putino brutalumą, kuris apima ir civilių gyventojų Sirijoje bombardavimą, ir, kaip teigia jo kaltintojai, atsakomybę už visą spiečių nužudytų politinių oponentų ir žurnalistų pačioje Rusijoje.

D. Trumpas taip pat padarė užuominą, jog ne kitaip elgiasi ir Amerika.

„Žinoma, nėra jokios abejonės, – rašo Niujorko pagrindinio laikraščio redaktoriai. – Kad Jungtinės Amerikos Valstijos yra žiauriai suklydusios, pvz., 2003 m. įsiverždamos į Iraką ir kankindamos įtariamuosius terorizmu po 2001 m. rugsėjo 11-osios.

Bet kai prezidentas Barackas Obama pripažindavo tai, kas akivaizdu, respublikonai jį dažnai užsipuldavo, pavyzdžiui, kai jis teigdavo, jog Amerikos galiai yra ribų ir kad kartais karinės jėgos panaudojimas veda prie „nenumatytų ir sąmoningai nesiektų pasekmių.“

Per Amerikos nepilotuojamų lėktuvų antskrydžius prieš ekstremistus Afganistane ir Pakistane kartais žūdavo civilių gyventojų.

Tačiau nė vienas Amerikos prezidentas nepadarė to, ką padarė V. Putinas, nutildydamas beveik visas nepriklausomas žiniasklaidos priemones, užgniauždamas kadaise bepradedančią plėtotis Rusijos demokratiją, įsiverždamas į Ukrainą, kišdamasis į Amerikos rinkimus – matyt, D. Trumpo naudai – ir mėgindamas destabilizuoti Europą.

Bent jau pastaraisiais dešimtmečiais Amerikos prezidentai, ėmęsi karinių veiksmų, buvo motyvuojami siekio stiprinti laisvę ir demokratiją. Tai kartais atnešdavo nepaprastų rezultatų, pavyzdžiui, kai Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo iš nugalėtų priešų išsivystė į patikimus ir klestinčius sąjungininkus.

Nuo to laiko, kai perėmė vyriausybės vairą, D. Trumpas neparodė polinkio imtis tradicinio Amerikos vaidmens būti tokių visuotinių vertybių, kaip spaudos laisvė ir tolerancija, gynėju. Stengdamasis būti V. Putinui nuolaidus, D. Trumpas sąjungininkams tvojo per galvą ir paklojo pagrindus agresyviai kampanijai, galinčiai vesti prie konflikto su Iranu, kurį Pentagonas įvertino kaip mažesnę grėsmę nei Rusija.

D. Trumpo pasirengimas pokalbyje su „Fox News“ kanalu nuolaidžiauti V. Putinui užkliuvo ir Senato respublikonų daugumos vadovui Mitchui McConnellui, kuris D. Trumpui išsakė priekaištą, pavadino V. Putiną „chuliganu“ ir atmetė bet kokio lygybės ženklo tarp Amerikos ir Rusijos dėjimą.

O Atstovų Rūmų demokratų vadovė Nancy Pelosi ragino Amerikos FTB ištirti D. Trumpo finansus ir asmeniškus ryšius tam, jog sužinotų, ar Rusijos vyriausybė jį šantažuoja.

D. Trumpo pataikavimas Rusijos vadovui ir jo vyriausybės dviprasmiška politika drąsina abi Ukrainos konflikto puses. Praėjusią savaitę atsinaujino susirėmimai tarp Ukrainos karių ir Rusijos remiamų separatistų.

JAV ambasadorė Jungtinėse Tautose Nikki Haley apkaltino Rusiją kovų eskalavimu. Anksčiau ji buvo prasitarusi, kad Rusijai paskelbtos sankcijos dėl jos 2014 m. įvykdyto Krymo aneksavimo ir įsiveržimo į rytų Ukrainą nebus nutraukiamos.

Tačiau vasario 4 d. D. Trumpas telefonu kalbėjosi su Ukrainos prezidentu ir tada paskelbė pareiškimą, kuriame jis Rusijos nepasmerkė, konflikto reikšmę sumenkino iki ginčo dėl sienų ir nieko neužsiminė apie sankcijas.

O vasario 6 d. Europos Sąjungos vadovai, nesenai dar buvę silpnoji grandis laikant stiprų frontą prieš Rusijos agresiją, tvirtai pasisakė už sankcijų pratęsimą.

„Bent jau kai kurie pasaulio politikai rodo principingą vadovavimą“, – baigė savo vedamąjį straipsnį „New York Times“ redaktoriai.

Dar kritiškiau naujojo JAV prezidento atžvilgiu nusiteikęs kairiųjų liberalų savaitraštis „New Republic“ – bet ne tik prezidento, o ir jį iškėlusių respublikonų. Vieno to savaitraščio redaktoriaus straipsnio Briano Beutlerio antraštė tokia: „niekada daugiau nebetikėk respublikonų skleidžiamu buliaus mėšlu.“

Tiesa, pats B. Beutleris pripažįsta, jog jau minėtasis respublikonas senatorius M. McConnellas su D. Trumpu nesutiko. Nuo savęs pridursiu, kad ne tik kai kuriais respublikonais (šiuo metu gal net dauguma jų) negalima tikėti, tačiau nereikia aklai tikėti bet kokiais politikais.

Visus teiginius, net ir popiežiaus, reikia pasverti kritiškai, įvertinti Dievo duotu sveiku protu.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...