captcha

Jūsų klausimas priimtas

V. Laučius. Putinui reikia visai ne Trumpo

Konservatyvūs Europos ir JAV dešinieji yra didžiausi žmonijos pažangos priešai, o Amerikos prezidentas – blogio kariaunos vadeiva. Taip skelbė SSRS žiniasklaida ir taip šiandien skelbia liberalūs Vakarų žurnalistai bei analitikai. Taip buvo rašoma ir rodoma LTSR, tas pats dabar skelbiama laisvoje, JAV ginamoje Lietuvoje.
Vladimiras Laučius. LRT nuotr.
Vladimiras Laučius. LRT nuotr.

Ar tai normalu? Gal laikas ant Vilniaus sienų paišyti grafitį, kur Leonidas Brežnevas bučiuoja Europos Sąjungos ir liberalios žiniasklaidos vadovus?

Obama pasitarnavo Maskvai, bet jos draugu vadinamas Trumpas

Barackas Obama pradėjo santykius su Rusija „perkrovimu”, tikėdamasis draugauti su Vladimiru Putinu. Jis atšaukė priešraketinio skydo Čekijoje ir Lenkijoje planus. Į Rusijos pradėtą agresiją Europoje atsakė labai riboto poveikio sankcijomis ir tuščiomis susirūpinimo kalbomis. Sumažino JAV kariuomenės finansavimą ir atitraukė dalį jos iš Europos, šitaip padrąsindamas Maskvą, kuri kaip tik savo kariuomenės finansavimą didino, ją modernizavo ir telkė prie vakarinių sienų. Obama leido Irake, Libijoje ir Sirijoje įsivyrauti kruvinam chaosui, ISIS ir Rusijos įtakai.

Ir kas dėl viso šito kaltas? Kas skelbiamas didžiausiu Rusijos draugu ir NATO griovėju? Donaldas Trumpas. Tas pats, kuris šiomis dienomis pareiškė ryžtingai palaikąs NATO, bet primenąs sąjungininkams, kad daugelis jų nevykdo savo finansinių įsipareigojimų Aljansui. Iškalbinga statistika: nuo 2008 m. iki užpernai Rusijos gynybos išlaidos išaugo 31 proc., o europiečių ir taip menkas gynybos finansavimas sumažėjo dar 15 proc. Trumpas – prorusiškas, nes jo tai netenkina?

2012 ir 2013 metais Obamos administracijos sprendimu iš Vokietijos buvo išvestos dvi amerikiečių šarvuotosios brigados, kurios sudarė JAV pajėgų Europoje kovinio branduolio svarbią dalį. Šis sąjungininkus išgąsdinęs žingsnis (žr.: Andrew Tilghman, „Spotlight Back on US European Command“, Defense News, March 27, 2014) kažkodėl nesukėlė nei Lietuvos, nei ES viešojoje erdvėje nieko panašaus į tą isteriją, kuri dabar lydi kiekvieną Trumpo žodį ir judesį.

Įsivaizduojate, kas prasidėtų, jei tas brigadas būtų liepęs išvesti Trumpas, o ne Obama? Bet pastarajam kažkodėl viskas lengvai atleidžiama, ir beveik niekas jo už Rusijai naudingus veiksmus prorusišku prezidentu nevadino.

Čia glūdi didysis paradoksas. Putino draugo etiketės kol kas daug labiau nusipelno Obama – dėl jo veiksmų, o ne tuščių žodžių ir silpno vyruko parodomosios keršto akcijos išvarant rusų diplomatus savo pasitraukimo iš Ovaliojo kabineto išvakarėse. Bet vos už keletą neįpareigojančių frazių ši etiketė klijuojama būtent Trumpui.

Galbūt artimiausioje ateityje jis irgi paaiškės esąs jos vertas. Jis tikrai nepanašus į išmintingą politiką. Bet šiuo metu prieš Trumpą nukreipta isterija, atrodo, kyla ne tiek dėl Rusijos, kiek dėl triukšmadarių ir riaušininkų bei jų lėlininkų ideologijos.

Scanpix/Andrew Harrer/SIPA nuotr.

Pralaimėjimas įžeidė tikinčiųjų jausmus

Žmogui reikia tikėjimo, ir šitai galioja tiek religijai, tiek politikai. Tas tikėjimas gali suplakti politiką su religija, kaip senovės romėnų ir graikų kultai arba islamas, o gali jas ir atskirti, kaip krikščionybė (ne istorinė, o Naujojo Testamento). Gali išvis atmesti religiją ir ant jos pamatų pastatyti politinę ideologiją arba sukurti kažkokį baisų šių dviejų dalykų mišrūną, kaip kad elgėsi Robespierre’as.

Europa per praėjusį šimtmetį savo religinio tikėjimo – krikščionybės – beveik baigia išsižadėti. Savo politikoje ir pamatiniuose dokumentuose ji jos bijo ir vengia. Europą šiuo atžvilgiu sparčiai vejasi tradiciškai buvusios religingesnės JAV.

Politinės tikėjimo alternatyvos Europoje XX a. iš esmės buvo trys: komunizmas (socializmas), kol egzistavo SSRS, šiuolaikinis liberalizmas ir neilgai gyvavęs nacionalsocializmas. Viena iš jų Vakaruose nugalėjo ir liepė nebeturėti kitų dievų.

Po Antrojo pasaulinio karo ši vieno politinio tikėjimo pergalė pradėta įvardyti kaip „ideologijų pabaiga” (Seymour Martin Lipset, „Political Man,” 1959; Daniel Bell, „The End of Ideology”, 1960). Šiuolaikinis liberalizmas ėmė visuotinai įsivyrauti, ir tai buvo veidmainiškai pavadinta neideologinės politikos epocha.

Čia, žinote, panašiai kaip su Ramūnu Karbauskiu ir jo „valstiečių” žadėta specialistų vyriausybe: partiškumas esąs niekuo dėtas ir nesvarbus, interesai ir ideologija – irgi, o Lietuvą valdys neideologiniai viršpartiniai specialistai – „darnios Lietuvos” apaštalai. Liberalizmo slapstymasis po gražiomis kaukėmis, antai „ideologijų pabaigos”, šiuo atžvilgiu panašus ir į SSRS valdančiojo elito dangstymąsi „tarybų valdžios” iškaba, nieko bendra neturėjusia su tuomete vienpartine tikrove.

Po „ideologojų pabaigos” idėja įsitaisęs pokario liberalizmas buvo dar palyginti nuosaikus. Bet nuo to laiko jis gerokai radikalėjo, paklusdamas šio politinio tikėjimo vidaus logikai (apie liberalizmo radikalizacijos dėsnį jau esu rašęs). Kaip pergalingos Prancūzijos ir Rusijos revoliucijos, taip ir pergalingas liberalizmas turi tendenciją krypti vis naujo kraštutinumo link, perduodamas kovotojų už tikėjimą vėliavą vis aršesnei, radikalesnei sektai.

Ant pokariu paskelbtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pamažu ėmė dygti ir plėstis naujos „neatimamos” ir „prigimtinės” teisės, kurių pagrįsti niekas net nesivargino. Tiesiog sugalvojame, kad kažko labai norisi, kažkas būtų ne pro šalį, ir pareiškiame, kad tai yra neatimama žmogaus teisė.

Žmogumi ir jo teisėmis neapsiribota – kur buvusios, kur nebuvusios atsirado gyvūnų teisės. Jau ir Lietuvoje per radiją galima išgirsti laidos vedėją sakančią: „Jei retsykiais pašnekinate savo augalus, nesijauskite keistai. Tą darote ne jūs vieni. <…> Šveicarijos vyriausybė jau kalba ne vien apie žmogaus ar gyvūno, bet ir augalų teisių užtikrinimą.” Ką jau ten augalai – Charlesas Cockellas paskelbė straipsnį apie mikrobų teises, ir tai buvo skirta ne cirkui, o mokslui.

Nuosaikusis liberalizmas skelbė nediskriminaciją pagal rasę, lytį ir amžių. Šiuolaikinės jo sektos elgiasi lygiai atvirkščiai – kaip tik diskriminuoja pagal šiuos požymius. Juodaodžiams – karjeros ir studijų privilegijos, pirmenybė – dėl odos spalvos (žr.: Allan Bloom, „The Closing of the American Mind”, 1987). Jų atsiranda net senovės skandinavų dievų panteone iš kino teatruose demonstruojamo filmo, nes juk nekorektiška, jei visi skandinavų dievai – baltaodžiai.

Moterys pastarųjų dviejų dešimtmečių filmuose yra nepralenkiamos kariūnės, šių laikų amazonės, geriausios trilerių kovotojos ir zombių žudikės. Per Baracko Obamos prezidentavimą, nepaisant specialistų ir karo veteranų nuomonės, Pentagonas nutarė leisti moterims tarnauti bei atlikti tas pačias, kaip ir vyrų, užduotis JAV jūrų pėstininkų pajėgose. Tai didina riziką karių gyvybėms, mažina jų veiksmų efektyvumą, bet ką daryti, jei šitaip elgtis liepia valdančioji ideologija?

Šiuolaikiška diskriminacija pagal amžių krito į akis pernai po „Brexit”. Liberalioji žiniasklaida ir jos jaunieji vartotojai apkaltino dėl „neteisingų” referendumo rezultatų Britanijos senukus, palinkėjo jiems kuo greičiau išmirti ir net pasvarstė, ar nevertėtų jiems apriboti balsavimo teisės. Ir jie dar vadina savo oponentus „radikalia dešine”.

Lietuvos violetinių lyderės Neringos Venckienės gerbėjų šūkis buvo „ko nori mergaitė”. Violetinių liberalų šūkis yra „ko nori politkorektiški berniukai ir mergaitės”. Tačiau nutildyti trukdančius senukus bei drįstančius savo nuomonę reikšti ir rinkimuose demokratiškai laimėti konservatorius toli gražu nėra jų vienintelis didis noras.

Kitaip nei žodžio ir minties laisvę gynęs nuosaikusis liberalizmas, šie radikalai gina ir pripažįsta tik savo žodžio ir savo minties laisvę. Visiems kitiems turi būti įvedama politinio korektiškumo reikalavimais prisidengianti (savi)cenzūra. Kitaminčių, kaip JAV po Donaldo Trumpo pergalės, laukia riaušės, protestai, isterijos, objektyvumą pamynusios žiniasklaidos propagandiniai triukai, primenantys Kremliaus stiliuką, Madonnos purvina leksika ir biurokratinio aparato vykdomas sabotažas.

Radikaliojo liberalizmo epochoje kitaminčių laukia tas pat, kas neseniai nutiko JAV Berkeley universitete, kai įsisiautėjusi minia ūbavo ir padeginėjo, kas jai pakliuvo po ranka, kad sužlugdytų dešiniųjų pažiūrų redaktoriaus Milo Yannopoulos paskaitą. Paskaitą teko nutraukti, o pranešėją nuo riaušininkų gelbėti policijos pajėgoms. Tai tik vienas iš daugelio smurto ir barbarizmo protrūkių, pastaruoju metu tapusių beveik įpročiu liberaliesiems JAV radikalams. Baisiausia tai, kad ši barbarybė užvaldo universitetus.

Propaganda ir informacinis burbulas

Visą šią kreivų veidrodžių karalystę vainikuoja viešosios erdvės valdovė – liberali žiniasklaida, kartu su informacija ramiau sau skleidžianti propagandą, tendencingai iškraipanti realybės vaizdą ir kurianti savo auditorijai alternatyvios tikrovės informacinį burbulą. „NBS News”, CNN, „New York Times” ir jų mainstream bendražygės JAV bei kitur tiek savo reportažuose ir straipsniuose, tiek žurnalistų tviterio paskyrose vis mažiau skaitosi su tiesa ir objektyvia tikrove. Keletą konkrečių šio reiškinio pavyzdžių savo straipsnyje „Žurnalistai, prašau, juk pasaulyje ir taip pakanka aktyvistų” pateikia Ianas Tuttle („National Review”). Beje, Lietuvos viešoji erdvė stengiasi nuo šio propagandinio vajaus neatsilikti.

Scanpix/Olivier Douliery/SIPA nuotr.

Štai čia ir glūdi esminė problema, kai pradedama svarstyti, kuris šioje makalynėje yra tikrasis baisusis Vakarų išdavikas (Amerikoje, Britanijoje, Vidurio Europoje) ir Vladimiro Putino Rusijos draugas. Visuomenės nuomonę formuoja įtakingiausia žiniasklaida, o beveik visa įtakingiausia žiniasklaida ideologiškai atstovauja liberaliajai kairei. Jos propaganda savo pajėgumu ir įtaka – nors, žinoma, ne dezinformacijos mastais – gerokai pralenkia Kremliaus propagandinį pajėgumą. Tiek pralenkia, kad jų net negalima lyginti.

Ir propagandos studijų pradininkas Edwardas Bernaysas, ir vienas žinomiausių šios srities klasikų Jacquesas Ellulis neabejojo, kad liberaliosioms demokratijoms propaganda būdinga ir kažkuria prasme net neišvengiama (tik jiedu vertino ją skirtingai). Tačiau dar niekada Vakarų viešosios erdvės galia nebuvo šitaip išnaudojama informaciniame kare prieš save pačią, propaguojant vieną politinę pasaulėžiūrą ir smerkiant kitaminčius, kaip kad mūsų laikais. Tai jau pradeda priminti sovietmetį: komjaunuoliškas priešų smerkimo entuziazmas ir „kas ne su mumis, tas – prieš mus”.

Viena yra propaguoti svarbiausius Vakarų civilizacijos principus ir politinę santvarką, ginant ją nuo pasaulio tironų ir teroristų, ir visai kas kita – kariauti „pilietinį” informacinį karą su kairiojo liberalizmo idėjiniais oponentais nuosavoje civilizacinėje erdvėje, triuškinant kitą požiūrį ir šiuo tikslu pasitelkus sunkiausiąją žiniasklaidos artileriją. Šis karas gali būti savižudiškas. Ir kaip tik tuo jis naudingas Kremliui.

Kairieji liberalai (aktyvistai, politikai ir rinkėjai) bei juos palaikantys žiniasklaidos rykliai tvirtina, kad kylantys ir laimintys naujieji dešinieji Vakaruose flirtuoja su Rusija ir vykdo jai naudingą politiką. Šie, savo ruožtu, stebisi, kaip tokius priekaištus jiems gali reikšti žmonės, kurių mylimi prezidentai Barackas Obama (prisiminkime – perkrovimas, priešraketinio skydo atšaukimas) ir Francois Hollande’as („Rusija – mūsų partnerė”) buvo prorusiški ir kai kuriais savo darbais arba (dažniausiai) neveiklumu, ir žodžiais.

Abipusiai įtarimai prorusiškumu diskredituoja ir vienus, ir kitus konflikto dalyvius, juolab kad abiejų pusių argumentai kartais turi nemenko pagrindo. Turbūt nereikia dėti daug pastangų, kad suvoktume, jog Rusijai yra naudingas ne tiek Trumpas, „Brexit” ir Vidurio Europos dešinė arba juos visus puolanti liberalioji kairė su mainstream žiniasklaida priešakyje, kiek įsiplieskiantis vis žiauresnis informacinis karas tarp šių ideologinių priešininkų pačiame Vakarų pasaulyje.

Kadangi šis karas pirmiausia yra informacinis, nesunku suvokti, koks svarbus veikėjas jame yra būtent visuomenės informavimo priemonės. O jei taip, tai turime pripažinti, kad Rusijos interesams galbūt labiausiai pasitarnauja tie, kurie kontroliuoja viešąją erdvę per galingiausius informavimo kanalus, manipuliuoja viešąja nuomone ir efektyviausiai sukursto žmones neapykantos akcijoms, skaldančioms ir destabilizuojančioms Vakarų visuomenes. Dabar tai puikiai matyti JAV.

Ir nors dalis atsakomybės, be abejo, tenka tokiems dešiniesiems, kaip su Rusija flirtavusi Marine Le Pen ir kai kurie Vidurio Rytų Europos lyderiai bei politinės jėgos, viešojoje erdvėje ne mažesnė ir net didesnė problema – informacinius karus su ideologiniais priešais kariaujanti angažuota žiniasklaida, pamirštanti ir profesionalumą, ir padorumą, ir saiką; žurnalistai, tapę ideologiniais aktyvistais, ir radikalėjantis kairysis liberalizmas, apsimetęs „ideologijų pabaiga”.

Šaltinis www.delfi.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Nuomonės

 
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...